Vasaros glėbyje prie Obelijos

Linksma daina ir trankia muzika bendraminčius pasitiko tėkmietis Antanas Monkeliūnas. Jo sodrus balsas ir smagi muzika iškart pakėlė nuotaiką, visi linksmai sveikinosi, glėbesčiavosi, juk kai kurie buvo senokai nesimatę. Dainų susirinkusiesiems skyrė  tėkmietės Danutės Bačinskienės vadovaujamo ansamblio „Romansas“ dainininkės, skambėjo ir tėkmiečių eilėmis sukurtosios. Širdis jautrino ir „Tėkmės“ klubo pirmininko Nerijaus Čekavičiaus pirštais liečiama gitara ir jo dainomis išdainuotos klubiečių eilės.

Skaitėme savo kūrybą, klausėme vienį kitų naujausių eilėraščių. Šiemet vasaros glėbyje prie Obelijos „pabuvojo“ visi – tie, kurie atvažiavo ir tie, kurie ligoninėje, namuose. Praeitos kadencijos pirmininkė Regina Rasimienė intarpuose tarp dainų, parinkusi iš Emilijos Krušinienės, Scholastikos Kavaliauskienės, Palmyros Pracuvienės, Mildos Viskantaitės-Zaveckienės, Danutės Kurkulionienės-Raistinės, Albino Rauličkio ir kitų poetų po gražiausių eilėraščių posmą, apie vasarą, gamtą, Tėvynę, meilę, jausmingai juos paskaitė: ,,Pasiilgau jūros. Parvežk Baltijos vėją, ilgesį saulėlydžių tylių./ Bangoje pagauk mažytį gintarėlį, spindintį paslaptimis gelmių.“ („Pasiilgau jūros“, Scholastika Kavaliauskienė)

Prisiminti jau nebūtyje pasilikę. Atrodė, kad Antanas Saulynas, Jadvyga Andriulionytė-Vailionienė vaikšto po Obelijos pakrantę, diskutuodami apie kūrybines platybes, lietuviško žodžio raiškos galimybes. Prozininkei, poetei J. Andriulionytei-Vailionienei šiemet būtų sukakę 100 metų. Jos pjeses vaidina Punsko, Suvalkų lietuviai, Lazdijų, Krosnos klojimų teatrai. O Rudaminos mėgėjų klojimo teatro ,,CikTepSau“  vadovė ir aktorė tėkmietė Marijona Pečiukonienė puoselėja senas tradicijas ir taip pat vaidina Jadvygos pjeses. Prisideda ir tėkmietė Aldona Surdokienė iš Šeštokų. O šios rašytojos apsakymo „Argi galima pamiršti?“ ištrauka, kurią įsijautusi į kūrinio herojų gyvenimą, artistiškai skaitė klubo skaitovė Viltauta Pocienė, tiesiog sužavėjo.

A. Saulyno 100-tis taip pat artėja, todėl buvo skaitomi ir jo posmai: „Kaip man gera dainom išsilieti, ir prabilti epochos balsu./ Jaunos dienos – tai lobiai saulėti. Aš jaunystei dėkingas esu!“(„Jaunystės daina“ A. Saulynas)

Vyravo tokia puiki nuotaika, kad net saulė išsivadavo iš debesų glėbio ir juos nuvijo. Ir mes džiaugėmės pabirę po pakrantę, o paskui bėgdami ant tiltelio bendrai nuotraukai. Ir bendravome bendravome, vaišindamiesi makniūniškių atsivežtomis dzūkiškomis bandomis su daryciniu, sodybos šeimininkės Onutės keptu rabarbarų pyragu ir Napoleonu, garuojančia žolelių arbata, Romaldo kopinėtu medumi ir sūriu, tėkmiečių atsivežtais skanumynais.