Iš Ukrainos į Alytų atvykęs karys: „Baisiausi pasaulyje sutvėrimai yra žmonės“

– Ar galite papasakoti apie savo gyvenimą Ukrainoje prieš karą?

– Kartu su tėvais, broliu ir sese gyvenome Rubižnės mieste Luhansko srityje rytų Ukrainoje. Ten baigiau mokyklą, Taraso Ševčenkos nacionalinio universiteto Rubižnės A. E. Poraij-Košico vardo politechnikos koledžą. Kai tik atsiėmiau diplomą, iš karto įsirašiau į kariuomenę. O šiaip visą gyvenimą sportavau, užsiėmiau boksu.

– Kodėl įstojote į kariuomenę?

– Jau nuo mažens žinojau, kad noriu ginti savo šalį, man tai yra didelė garbė.

– Jei galite, prisiminkite 2022 m. vasario 24 dieną. Kokios mintys sukosi jūsų galvoje, kai Rusija užpuolė Ukrainą?

– Kad Rusija bandys pulti Ukrainą, žinojome jau kelios dienos prieš karo pradžią, bet vis tiek buvo labai sunku patikėti. Asmeniškai aš pradėjau kariauti nuo pat pirmos karo dienos.

– Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas prasidėjus karui?

– Pasikeitė praktiškai viskas. Šeimai pabėgus į Lietuvą, nemačiau jų iki pat šių metų rugpjūčio, kai pats čia atvykau. Daugiau nei dvejus metus nesilankiau savo gimtojoje Rubižnėje. Paskutinį kartą buvau ten, kai prasidėjo karo veiksmai, ir kartu su savo bendražygiais gyniau miestą, bet, deja, mūsų jėgų neužteko ir jau pustrečių metų mano miestas yra okupuotas. Dabar namų jau nebėra. Po Rubižnės buvo dar daug kitų vietų, karštų taškų, kuriuose buvau. Patyriau psichologinių ir fizinių traumų, dabar dėl to turiu antros grupės neįgalumą, nors man tik 22-eji. Netekau daugumos savo geriausių draugų, bendražygių, su kuriais kartu gynėme savo šalį ir jos žmones nuo priešų.

– Kaip jaučiatės prisimindamas patirtis mūšio lauke? Ar yra kažkas, kuo norėtumėte pasidalinti? 

– Tuo metu tiesiog atlikau pareigą, gyniau savo šalį. Iš tikrųjų niekam nesakau, kaip buvo sunku ir ką dėl to jaučiu dabar, nes žmonės, kurie nėra matę karo baisybių iš labai arti, niekada manęs nesupras. To neįmanoma nupasakoti žodžiais. Žinoma, mane labiausiai palaiko šeima, bet jie juk nežudė priešo karo lauke. O ten yra buvę ir tokių situacijų, kai savaitę nevalgėme, nes mūsų negalėjo pasiekti maisto siuntos, o vis tiek turi bėgti, kariauti, neštis sunkią ekipuotę. Kartais prisimindamas visa tai, ką išgyvenau, negaliu patikėti, kad išgyvenau. Kiek kartų buvau per akimirką nuo skeveldros, minos, kulkos. Bet aš gyvas, ir tai yra svarbiausia.

– Kokie momentai buvo sunkiausi?

– Sunkiausia matyti, kaip miršta draugai ­­–­ kovos broliai. Naktimis negaliu normaliai miegoti, nes sapnuoju juos. Taip pat buvo labai sunku taip ilgai nematyti savo šeimos. Būdamas ten, fronte, tik apie juos ir galvodavau, svajojau pamatyti. Tai baisu, bet po visko, ką mačiau kare, man, ko gero, nebebus nieko baisesnio.

– Kas padėjo susidoroti su patirtais išgyvenimais?

– Draugai, kurie buvo likę gyvi. Kadangi turėjome bendrus skausmus, bendras bėdas, vienas kitam visada padėjome ir palaikėme. Ir dabar bendrauju su jais telefonu. Taip pat motyvuoja meilė sportui, boksui, į kurį norėčiau grįžti, jei tik leistų gydytojai.

– Kokių sužeidimų pats patyrėte?

– Pirmą sužeidimą patyriau miške, kai mus apšaudė iš tanko. Tada patyriau kontūziją ir sužeidimą į koją. Kitų mūšių metu buvo pažeistas mano stuburas, nes einant į aktyvų puolimą tekdavo dažnai kristi ant nugaros. Dėl šios traumos man labai sunku vaikščioti, galiu judėti tik su ramentais. Taip pat negaliu ilgai stovėti ir sėdėti, todėl mano kelionė į Lietuvą buvo labai sunki. Gydytojams kol kas sunku prognozuoti, kaip keisis mano būklė.

– Kas palengvina Ukrainos karių kasdienybę?

– Yra mažų dalykų, kurie trumpam padeda. Mes, pavyzdžiui, stebėdavome ukrainiečio boksininko Oleksandro Usyko kovas, palaikėme jį, džiaugdavomės dėl jo pergalių. Tokie dalykai trumpam padėdavo užsimiršti, motyvuodavo, šiek tiek pakeldavo nuotaiką.

– Kaip Jūsų patirtis kariaujant paveikė požiūrį į pasaulį? 

– Supratau, kad patys baisiausi sutvėrimai pasaulyje yra žmonės.

– Kur gyvena jūsų šeima?

Šeima nuo tada, kai 2022 m. balandį gavę progą pabėgo iš Ukrainos, gyvena Alytuje. Jie pateko čia, nes mano brolio Aleksandr mergina, taip pat iš Ukrainos, turėjo giminių Alytuje. Kartu su mano šeima atvyko ir ji su savo šeima.

– Kaip jiems čia sekasi?

– Žinoma, geriau negu okupacijoje, čia yra ramybė. Bet šiuo metu mūsų finansinė situacija yra ypač sunki, nors mano šeima man padeda ir palaiko, kaip gali. Tikrai norėčiau kuo greičiau atgauti normalią formą, kad galėčiau eiti į darbą, nes dabar gyvenu su jais. Kol kas jokios materialinės pagalbos nei iš Ukrainos, nei iš Lietuvos negaunu ir suprantu, kaip mano tėvams bus sunku finansiškai išlaikyti visą šeimą. Dabar mes gyvename mažame dviejų kambarių bute keturiese, nes brolis gyvena atskirai ir padeda šeimai, bet to neužtenka. Mano tėtis negali dirbti dėl neįgalumo, o mama dirba nepilnu etatu, nes visa buities našta krenta ant jos pečių. Pats dėl patirtų traumų taip pat nedirbu, kenčiu skausmus, kuriuos numalšina tik vaistai, o jiems gauti taip pat reikia pajamų. Kol neturiu leidimo gyventi Lietuvoje ir negaunu išmokų, išsilaikyti mūsų šeimai yra nepaprastai sunku.

– Kada pats atkeliavote į Lietuvą?

– Po to, kai dėl traumų tapau nebetinkamas karo tarnybai, išvykau į Lietuvą ir jos sieną kirtau šių metų rugpjūčio 22 d., o rugpjūčio 27 d. nusiunčiau dokumentus migracijos departamentui ir paprašiau laikino leidimo gyventi Lietuvoje. Atvykęs į Alytų kreipiausi į Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos Alytaus skyrių, kad padėtų su visais reikiamais dokumentais ir su naujo gyvenimo pradžia.

– Ar buvo sunku prisitaikyti prie naujos aplinkos?

– Sunku. Visų pirma, psichologiškai sunku integruotis. Dar dabar nuo košmarų kartais atsikeliu vidury nakties ir ieškau savo automato. Dar sunku suvokti, kad nebesu ten. Viskas ką mačiau dvejus paskutinius metus buvo karas, automatai, bombos, tankai. Sunku vėl įeiti į normalų, taikų gyvenimą. Dar viską apsunkina ir kalbos nemokėjimas. 

– Kokią pagalbą jau esate gavęs?

– Visus dokumentus dėl traumos kompensacijos ir pensijos pateikiau atitinkamoms institucijoms Ukrainoje, tačiau jokio atsakymo dar negavau. Gali būti, kad nieko negausiu, nes miestas, kuriame visa tai tvarkiau, yra apšaudomas ir yra kovos veiksmų zonoje. O kalbant apie Lietuvą, gaunu pagalbą iš Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos, bet jų ištekliai irgi riboti.

– Ar teko susidurti su kokiais nors biurokratiniais barjerais ar sunkumais per pirmąsias savaites čia?

– Gauti leidimą gyventi Lietuvoje trunka apie tris mėnesius, o be jo aš negaliu nieko: nei pasitvirtinti savo neįgalumo, kuris man yra pripažintas Ukrainoje, nei kreiptis dėl išmokų. Mes nežinome, galbūt leidimą gausiu ir truputį anksčiau, bet dabar tenka laukti, o trys mėnesiai yra tikrai nemažas laiko tarpas, ypač žinant tai, kad į Lietuvą atvykau be nieko, praktiškai tiesiai iš karo lauko. Kai leidimą gausiu, reikės kreiptis į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą, pasidaryti dokumentų vertimą, o kol prieisiu ten, gali praeiti dar mėnuo ar daugiau. Tada reikės laukti gydytojų išrašų iš Ukrainos. Dėl ten vykstančio karo visi procesai trunka daug ilgiau, todėl to gali tekti laukti iki metų.

– Ar Lietuvoje gaunate reikiamą medicininę priežiūrą ir pagalbą?

– Šiuo metu lankau reabilitaciją, kuria pasirūpino Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija. Po to, kai gydytojai įvertins mano būklę, man tikriausiai bus skirtas ambulatorinis gydymas. 

– Ar planuojate ilgiau likti Lietuvoje, o gal galvojate apie grįžimą į saugias Ukrainos vietas?

– Žinoma, labai norėčiau grįžti, bet nėra kur. Namų nebėra. Jeigu viskas pagerėtų, iš karto grįžčiau, bet ten dar ilgai nebus viskas gerai.

– Kokie Jūsų ateities planai? 

– Norėčiau susitvarkyti psichologinę būklę, pradėti sveikti ir fiziškai. Su laiku išmokti ir lietuvių kalbos, prisitaikyti prie gyvenimo čia.

– Ką norėtumėte pasakyti žmonėms, kurie nėra patyrę karo sunkumų?

– Karas yra labai baisus dalykas. Jei norite taikos – ruoškitės karui. Linkiu, kad niekada ir netektų to patirti.

Miglė Kuzmickaitė 

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto žurnalistikos bakalauro programos II kurso studentė