„Tylioje mokytojos išpažintyje“ – apie drąsą būti mokykloje

Ką įžvelgė direktorius Gavelis? 

„Tarp raidžių ir skaičių prabėgo gyvenimas. Bet svarbiausios pamokos visada buvo apie žmogų“, – sako mokytoja Birutė. Net ir užvėrusi mokyklos duris, kai iki užtarnauto poilsio dar buvo likę nemažai laiko, išbandžiusi save pardavimų vadybininkės amplua, ji sako visas gyvenimo situacijas vertinusi kaip pamokos scenarijų, kurį įprato apmąstyti žengdama į klasę. „Manau, kad buvusių mokytojų nebūna, nes ši profesija uždeda savo antspaudą. Kartais net savi vaikai, dabar jau suaugę, pastebi: „Mama, dabar jau vėl „mokytojauni!“ Visgi tikiu, kad ši savybė nėra prigimtinė, o išugdyta. Kai baigiau vidurinę mokyklą, pati nežinojau, kuo noriu būti, bet rinktis reikėjo. Ir vienintelis profesijos pavyzdys buvo mano mokytojai“, – dalijasi pašnekovė. 

Šiandien ji mena, kaip galbūt ypatingą jos pašaukimo gyslelę, kurios dar pati neįvardijo, pastebėjo tuometinis Alytaus 1-osios vidurinės mokyklos direktorius, a. a. Alvydas Gavelis. 1982 metais, įteikdamas brandos atestatą abiturientei Birutei, jis paspaudė ranką ir pasakė: „Sėkmės, būsimoji kolege!“ Taip ir jai pačiai šiandien ypatingai svarbu, ką iš mokyklos išsinešė jos mokiniai. „Jūs man tapote pavyzdžiu, kaip reikia mylėti savo darbą, vaikus ir siekti svajonių. Esu ne kartą minėjusi,  jog pasirinkti mokytojos profesiją ir kelią pirmiausia paskatinote Jūs savo pavyzdžiu“, – taip laiške Birutei rašo jos mokinė, viena iš alytiškių Siamo dvynių,  Vilija Tamulevičiūtė. Deja, jos sesuo Vitalija jau iškeliavo Anapilin, o iki tol mokytoja palaikė su abiem seserimis ryšius, kaip ir su daugeliu kitų savo mokinių: „Sulaukiu stipraus atgalinio ryšio, kai kurie mano mokiniai užaugę tapo draugais, jie jau savo vaikus augina, kai kas atžalas išleido į tą pačią „Sakalėlio“ pradinę mokyklą, kurioje juos mokiau“.

Kodėl įsijungia garsiakalbis?

„Iki šiol dažnai sapnuoju mokyklą, kad turiu išsikraustyti iš klasės, kurioje viską savo rankomis kūriau, galbūt tai susiję su mano paskutine darbo vieta Alytaus rajone. Apie šias sudėtingas patirtis taip pat rašau knygoje. Iš mokyklos 2014-ais išėjau į niekur. Pati priėmiau tokį sprendimą ir žinojau, kad  nebegrįšiu į klasę“, – prisipažįsta B. Vitkauskienė. Liūdni jai buvo keli pirmieji rugsėjai, gėlėmis nešinų vaikų vaizdas kėlė prisiminimus apie mokykloje prabėgusį laiką. Vėliau emocijos aprimo, o retkarčiais užsukdama į mokyklą pašnekovė pastebėjo patirianti keistą jausmą – tarsi kas netikėtai būtų įjungęs garsiakalbį. O tai reiškia, kad kasdien triukšmingoje aplinkoje dirbantys mokytojai taip įpranta prie chaoso ir nuolatinės įtampos, kad jų tiesiog nebeakcentuoja. 

Tai gal užtarnauto poilsio mokytojus visgi reikėtų išleisi anksčiau? – teiraujuosi Birutės nuomonės.

„Manau, kad taip, apie tai vienu metu buvo garsiai kalbama. Bent jau tuos išleisti, kurie iš dūšios dirba, juk nemažai yra mokytojų, užveriančių mokyklos duris ir viską pamirštančių, turbūt jie galėtų sėkmingai dirbti ir iki pensijos“, – svarsto pašnekovė.

Kas liko už mokyklos durų?

Mokytoja neslepia: ją pačią  atsisveikinti su mylima profesija paskatino taip pat ir įtraukiojo ugdymo iššūkiai, nors anuomet kasdienybės realybė klasėje nesivadino šiuo įmantriu vardu. 

„Dirbdama „Sakalėlio“ pradinėje mokykloje neretai sulaukdavau tėvų prašymų priimti įvairių specialiųjų poreikių turinčius vaikus, nes man sekėsi su jais dirbti. Turiu auklėtinių, kurie užaugo ir iki šiol į Alytų grįžę mane aplanko, turėjusių įvairių autistinio spektro sutrikimų ir sėkmingai atradusių savo vietą gyvenime. Tai džiugina, nes įtraukusis ugdymas, viena vertus, juk yra labai gražus teorinis sumanymas, o praktiškai – mokytojui ir visai klasei sudėtingas iššūkis. Mokytojai garsiai nekalba apie tai, kad kitokie vaikai atima daug jų dėmesio, laiko pritrūksta likusiems, nukenčia jų žinos. Aš jau galiu kalbėti drąsiai, tai ir pasakysiu, kad reikės kažką keisti, nes įtraukusis ugdymas yra labai nevienareikšmiškas sumanymas, kaip ir pasekmės.“ 

Apie įtraukiojo ugdymo problemas šiandien B. Vitkauskienė kalba ne iš savo buvusios patirties ar teorijos – ji privačiai moko vaikus, kuriems kyla mokymosi sunkumų mokykloje. Jos pagalbos ieško jau ne tik pradinukų, bet ir ikimokyklinukų tėvai, kurių vaikai neturi jokių specialiųjų poreikių. Jų bėda – sunku susikaupti klasėje ir parodyti žinias dėl triukšmo, chaoso, kylančio dėl specialiųjų poreikių vaikų integravimo. „Mokydama vaikus privačiai pastebiu, kad sunkiau susikaupti jautresniems vaikams, jų žinios gali būti puikios, bet įvertinimai prasti. Ši problema ypač aktuali pradinėje mokykloje, kur padedami pamatai, nes paskui gali subyrėti visas žinių namas,” – įžvalgomis dalijasi mokytoja Birutė.

Kodėl parašė išpažintį?

„Knyga nebuvo rašoma tam, kad įrodyčiau, kokia gera mokytoja buvau. Aš niekada nesijaučiau gera. Dažniau – pavargusi, sutrikusi, ieškanti, nesugebanti tilpti į visus rėmus, kuriuos man bandė uždėti kiti. Ir galbūt todėl rašiau ne apie triumfą, o apie tiesą. Rašiau todėl, kad širdis pagaliau pradėjo kalbėti garsiau už baimę“, – prisipažįsta Birutė knygoje „Tyli mokytojos išpažintis“. O kokios švietimo  problemos jai šiandien atrodo skaudžiausios? „Prisimenu, kaip tuometinė „Sakalėlio“ pradinės mokyklos direktorė Alma Janušienė mums sakydavo, kad jai mokytojas gali ir labai nepatikti, bet svarbu, ar jis tinka vaikams ir jų tėvams. O dabar žmonės rūšiuojami, jei patiksi mokyklos  direktoriui, mokėsi pagal jo dūdelę šokti, – tai ir būsi geras. Labai pasikeitė mokyklų vadovai, anksčiau jie buvo asmenybės ir visada stodavo mokytojo pusėn. Dabar gi iš mokytojų neretai tikimasi, kad jie bus lojalūs, paklusnūs, neturės nuomonės ar bent mokės ją sau pasilaikyti. Tai yra labai liūdna ir didelė šiuolaikinės mokyklos problema“, – sako knygos autorė. 

Visą straipsnį rasite naujausiame „Alytaus naujienų“ numeryje.

Laikraštį įsigykite parduotuvėse „Aibė“, „Čia market“, „Iki“, „Maxima“, „Norfa“, „Rimi“ ir kt. Savaitės pradžios spaudinys kainuoja 1 Eur, savaitgalinis – 1,1 Eur, o prenumeruojant visiems metams – iki 80 centų (įskaitant laikraščio pristatymą į namus ar darbovietę antradieniais ir penktadieniais).  Metiniai prenumeratoriai taip pat gaus 30 eurų vertės asmeninių skelbimų (sveikinimų) kuponą, dar šiemet dalyvaus loterijoje, o 2026 m. su laikraščiu sulauks firminio kalendoriaus ir naujo „Alytaus žurnalo“.  Pigiausia prenumeruoti daugelyje parduotuvių veikiančiuose „Perlo“ mokėjimo skyriuose kasdien arba darbo dienomis nuo 9.15 iki 15.15 val. pas mus redakcijoje (Dariaus ir Girėno g. 4, Alytus).  Užsisakyti galite ir pašte, tačiau dėl Lietuvos pašto antkainio – 12 proc. brangiau.