Tė­viš­kės au­ra – lyg krikš­to marš­ki­niai (ARCHYVINĖS FOTO)

Gi­mi­nės is­to­ri­ja do­miuo­si la­bai se­niai. Tam net ne­pri­rei­kė di­de­lių pa­stan­gų, nes au­gau ir gy­ve­nau su ma­mos tė­vais, se­ne­liais Ži­lins­kais, tad pa­ži­no­jau vi­sus jų bro­lius, se­se­ris, ma­mos pus­bro­lius ir pus­se­se­res bei sa­vo ant­ros ei­lės gi­mi­nai­čius. Gi­mi­nės mū­sų šei­mo­je bu­vo tar­si šven­tie­ji, o žo­dis gi­mi­nė – ta­ria­mas su pa­gar­ba ir mei­le. Kai pa­gal­vo­ji, ne­bu­vo te­le­fo­nų, in­ter­ne­to, TV, ra­di­jo, net­gi elek­tros, bet bu­vo be­tar­piš­kas ry­šys, pa­gar­ba ir mei­lė ar­ti­mie­siems, ben­dra­vi­mas, vieš­na­gės, at­lai­dai, kiek­vie­no sek­ma­die­nio šv. Mi­šios Mi­ros­la­vo baž­ny­čio­je. Ši sak­ra­li vie­ta vi­sus su­bur­da­vo: čia tuo­kė­si, krikš­ti­jo vai­kus, iš čia iš­ly­dė­da­vo į pas­ku­ti­nę ke­lio­nę. Tai­gi no­rė­čiau su­pa­žin­din­ti su pla­čia Ži­lins­kų gi­mi­ne, ku­rios šak­nys jau nuo XIX am­žiaus vi­du­rio įleis­tos Man­čiū­nuo­se, Mi­ros­la­vo se­niū­ni­jo­je.

Į gi­mi­nės su­si­ti­ki­mą ren­ka­si ke­tu­rios kar­tos

Ma­no pro­se­ne­lis Pra­nas Ži­lins­kas mi­rė 1938 me­tų spa­lio mė­ne­sį, su­lau­kęs 81-erių. Naš­le li­ko žmo­na Pran­ciš­ka Kan­čy­tė-Ži­lins­kie­nė ir 5 su­au­gę vai­kai – Pran­ciš­ka, Vla­das, Alek­san­dras, Te­ofi­lė ir Sta­sys. Vi­sų gy­ve­ni­mas jau bu­vo su­tvar­ky­tas – duk­te­rys iš­leis­tos už vy­rų, pa­so­gos iš­da­lin­tos. Vy­riau­sias iš sū­nų – Vla­das – nu­si­pir­kęs di­de­lį ūkį Kur­nė­nuo­se, prie Aniš­kio miš­ko, be­si­drie­kian­tį iki Luks­nė­nų eže­ro. Me­tais jau­nes­nis Alek­san­dras 1927 me­tais įsi­gi­jo Ki­žių dva­rą Bal­bie­riš­kio vals­čiu­je. Tė­viš­kė­je, Man­čiū­nų kai­me, li­ko jau­niau­sias bro­lis Sta­sys. Mi­ros­la­vo baž­ny­čios ar­chy­vi­niuo­se do­ku­men­tuo­se yra įra­šas apie P.Ži­lins­ko mir­tį, kur pa­teik­ti duo­me­nys ne tik apie jo vai­kus, bet ir tė­vus – Jo­ną Ži­lins­ką ir Elž­bie­tą Berš­ky­tę-Ži­lins­kie­nę, ku­rie, kaip nu­ro­do­ma, gy­ve­no ir mi­rė Man­čiū­nų kai­me Mi­ros­la­vo vlsč. Aly­taus apskr. Tai­gi Ži­lins­kų gi­mi­nės šak­nys jau nuo XIX am­žiaus vi­du­rio yra Man­čiū­nai – kai­mas Mi­ros­la­vo vlsč. Ka­dan­gi mes dzū­kai, tai tą kai­mą vi­sa­da va­di­no­me Man­ciū­nais, bet da­bar jau vi­sur įvar­din­ta kaip Man­čiū­nai. 1923 me­tų su­ra­šy­mo duo­me­ni­mis, čia gy­ve­no 143 gy­ven­to­jai, o 2021-ai­siais – jau tik 28. Kai­mas trau­kia­si, bet ke­lių šim­tų me­tų se­nu­mo Ži­lins­kų so­dy­ba dar gy­va, jo­je įsi­kū­ręs Sta­sio anū­kas Da­rius. 

Daž­nai gal­vo­ju, kas lie­tu­viui yra tė­viš­kė – dan­gaus skliau­tas virš jo na­mų, pa­slap­tin­gi šim­ta­me­čiai me­džiai, liz­dus su­kan­tys gan­drai ar pa­va­sa­ri­niuo­se upe­liuo­se tirps­tan­tys le­dokš­niai. Pri­si­me­nu, kaip ma­no švie­sios at­min­ties ma­ma pa­sa­ko­jo apie sa­vo jaus­mus po dau­ge­lio me­tų ap­si­lan­kius tė­viš­kė­je: ,,Man tar­si nu­švi­to die­na, min­ty­se aš skrai­džiau, se­niai taip ge­rai jau­čiau­si, bu­vau to­kia lai­min­ga“. Po to­kio ma­my­tės at­si­vė­ri­mo su­pra­tau, kad tė­viš­kė yra žmo­gaus dva­sios ir at­min­ties ko­das. Tė­viš­kės au­ra pri­glun­da ir ap­gau­bia lyg krikš­to marš­ki­niai.

Kaž­kas yra pa­sa­kęs, kad me­dis ža­liuo­ja tol, kol jo šak­nys svei­kos. Įsi­vaiz­duo­ki­te, ko­kios tu­rė­jo bū­ti šak­nys, kad me­dis iš­au­go tvir­tas, su dau­gy­be at­ža­lų. Ge­ne­a­lo­gi­nio me­džio ša­ko­se nuo XIX vi­du­rio iki XXI amžiaus pra­džios su­pa­si 273 var­dai. Į Ži­lins­kų gi­mi­nės su­si­ti­ki­mą ren­ka­si ke­tu­rių kar­tų at­sto­vai, apie 120 as­me­nų. Šie­met trys kar­tos bus pa­gerb­tos šv. Mi­šių au­ka Mi­ros­la­vo baž­ny­čio­je, o ke­tu­rių kar­tų at­sto­vai so­dins gi­mi­nės ąžuo­lą Man­čiū­nuo­se, lan­kys pro­tė­vių ka­pus Mi­ros­la­vo ka­pi­nė­se. Vė­liau vi­si rink­sis į „Dzū­ki­jos dva­rą“, kur lauks pil­na įspū­džių bei pri­si­mi­ni­mų po­pie­tė, bus pri­sta­ty­ta gi­mi­nės se­no­vi­nių nuo­trau­kų pa­ro­da. Ge­ne­a­lo­gi­nis me­dis ir se­no­vi­nių nuo­trau­kų pa­ro­da ir yra tik­ro­ji gi­mi­nės is­to­ri­ja, at­si­sklei­džian­ti per da­tas, ap­lin­ką, per iš­raiš­kin­gai by­lo­jan­čius pro­tė­vių žvilgs­nius. 

Ka­ro me­tu Ži­lins­kų gi­mi­nė pa­si­pil­dė 11 at­ža­lų

Vi­sus Pra­no ir Pran­ciš­kos Ži­lins­kų vai­kus vie­ni­jo ben­dri bruo­žai – jie bu­vo ne­pa­pras­tai darbš­tūs, my­lė­jo že­mę, sie­kė ge­ro­vės sa­vo šei­moms, sa­vo vals­ty­bei. Vien ko ver­ta Alek­san­dro Ži­lins­ko is­to­ri­ja, ku­rią 2001-ai­siais me­tais ap­ra­šė Jus­ti­nas Ado­mai­tis laik­raš­ty­je, „Nau­ja­sis Gė­lu­pis“. Pa­sak au­to­riaus, se­nie­ji Bal­bie­riš­kio vals­čiaus ūki­nin­kai iki šio mi­ni Ki­žių dva­ro cen­triu­ko sa­vi­nin­ką A.Ži­lins­ką. Jo dė­ka tar­pu­ka­rio me­tais mies­te­ly­je įkur­ta ko­o­pe­ra­ti­nė pie­ni­nė, pa­dė­ti žem­dir­bių kre­di­ta­vi­mo pa­grin­dai, kel­ta ūki­nin­ka­vi­mo kul­tū­ra. A.Ži­lins­kas bu­vo im­lus nau­jo­vėms, do­mė­jo­si že­mės ūkio kul­tū­ra, pre­nu­me­ra­vo ke­le­tą lei­di­nių, pir­ma­sis apy­lin­kė­je nu­si­pir­ko ra­di­jo apa­ra­tą, įsi­vei­sė ke­lių hek­ta­rų so­dą. Tar­pu­ka­rio me­tais pie­nas bu­vo sta­bi­liau­sias pa­ja­mų šal­ti­nis. Pie­no gau­sa pri­klau­sė ir nuo kar­vių veis­lės, ir nuo pa­ša­rų. Ir vie­nu, ir ki­tu klau­si­mu pie­no ūkio sa­vi­nin­kus kon­sul­tuo­da­vo A.Ži­lins­kas. „Pi­ni­gas yra ne tiks­las, o tik prie­mo­nė tiks­lui pa­siek­ti“, – sa­ky­da­vo Alek­san­dras.

Pub­li­ka­ci­jos apie Ži­lins­kų gi­mi­nę au­to­rė Ona Jur­ge­lio­ny­tė-Sun­co­vie­nė yra Vla­do Ži­lins­ko anū­kė, duk­ters Re­gi­nos duk­ra. Vie­na iš tų še­šio­li­kos gi­mi­nės at­ža­lų, pa­sau­lį iš­vy­du­sių Si­bi­re, tė­vų trem­ties vie­to­je Toms­ko sri­ty­je, Asi­no ra­jo­ne, An­gos gy­ven­vie­tė­je. Tė­vams grį­žus į Lie­tu­vą, gy­ve­no ir mo­kė­si Kur­nė­nuo­se, vė­liau – Mi­ros­la­vo vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je. Vil­niaus uni­ver­si­te­te stu­di­ja­vo lie­tu­vių kal­bą ir li­te­ra­tū­rą, bai­gė Vals­ty­bi­nę kon­ser­va­to­ri­ją ir Tarp­tau­ti­nių san­ty­kių ins­ti­tu­tą. Dir­bo kū­ry­bi­nį dar­bą Aly­taus ra­jo­no kul­tū­ros na­muo­se. Nuo 1990 iki 1996 me­tų – Aly­taus mies­to vi­ce­me­rė, 1996–2000 ka­den­ci­jos Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo na­rė. Li­te­ra­tė. Kū­ry­ba pub­li­kuo­ta al­ma­na­chuo­se, pe­ri­odi­nė­je spau­do­je, įvai­riuo­se lei­di­niuo­se. Nors šiuo me­tu gy­ve­na Vil­niu­je, dva­sios at­gai­vą su­ran­da ir kū­ry­bi­nio įkvė­pi­mo se­mia­si sa­vo vai­kys­tės že­mė­je Kur­nė­nuo­se, kur lau­kai nu­sags­ty­ti ru­gia­gė­lė­mis, aguo­no­mis ir kvap­nio­sio­mis rak­ta­žo­lė­mis, kur ošia šim­ta­me­tės lie­pos ir tas ne­nu­ora­ma vė­jas vis at­pu­čia se­nus pri­si­mi­ni­mus.

Daugiau skaitykite laikraščio „Alytaus naujienos“ 14025-ajame numeryje.

Geriausias, pigiausias būdas laikraštį skaityti yra jį užsisakyti. Prenumerata – čia.

© Publikacijų autorystė yra saugoma ℗ Perpublikavimas žiniasklaidoje draudžiamas