Liep­tu į or­ga­nų transp­lan­ta­ci­ją ga­li tap­ti ir „ne­iš­gu­lė­to” gri­po kom­pli­ka­ci­jos

Dau­giau­sia lau­kia inks­to

Vil­niu­je už­deg­tos 1 tūkst. 607 žva­ke­lės – ly­giai tiek, kiek per 48 me­tus Lie­tu­vo­je bu­vo or­ga­nų do­no­rų.

Šiuo me­tu Aly­tu­je gy­ve­na pu­sė šim­to žmo­nių, ku­riems yra at­lik­ta or­ga­nų transp­lan­ta­ci­ja, 10 lau­kia ope­ra­ci­jos, o 40-de­šim­čiai at­lie­ka­ma dia­li­zės pro­ce­dū­ra (krau­jo va­ly­mas, lei­džian­tis su­lauk­ti inks­tų per­so­di­ni­mo).

Inks­tas – tas or­ga­nas, ku­rio lau­kia dau­giau­sia žmo­nių – net 162 įvai­riuo­se ša­lies mies­tuo­se. Ta­čiau ir šan­sų jį gau­ti yra dau­giau, nes iš vie­no do­no­ro po vie­ną inks­tą ga­li gau­ti du re­ci­pien­tai. Taip pat ga­li bū­ti per­so­din­tas gy­vo do­no­ro inks­tas, ta­čiau tiek mū­sų ša­ly­je, tiek vi­so­je Eu­ro­po­je jį ga­li­ma do­va­no­ti tik ar­ti­mam žmo­gui. To­kiu bū­du sie­kia­ma už­kirs­ti ke­lią at­ly­gio rei­ka­la­vi­mui ir pre­ky­bai or­ga­nais.

„Ne­le­ga­li or­ga­nų transp­lan­ta­ci­ja yra ne­ga­li­ma dėl la­bai aiš­kių są­sa­jų tarp do­no­ro ir re­ci­pien­to spe­cia­lia­me re­gist­re, bet mi­tas apie tai vis dar ga­jus, to­kių klau­si­mų ypač daž­nai su­lau­kia­me 13–14 me­tų pa­aug­lių au­di­to­ri­jo­se, kai lan­ko­mės su pa­skai­to­mis mo­kyk­lo­se“, – pa­ste­bi Transp­lan­ta­ci­jos biu­ro at­sto­vė.

Do­no­rai pa­ruo­šia­mi ir Aly­tu­je

Or­ga­nų do­no­rys­tė – itin jaut­ri te­ma, su­si­ju­si su ne­tek­ti­mis, to­dėl kal­bė­ti apie tai gar­siai nė­ra drą­su, o mi­tų gy­vuo­ja dau­gy­bė. Pa­vyz­džiui, kad do­no­ru ga­li tap­ti tik tam tik­ro am­žiaus žmo­gus. Šiuo me­tu vy­riau­sias do­no­ras Lie­tu­vo­je yra 83-ejų me­tų vy­ras, jau­niau­sias – 6 die­nų kū­di­kis.

Ar žmo­gus ga­li bū­ti do­no­ru, pri­klau­so nuo jo svei­ka­tos būk­lės. Tarp prie­žas­čių, ko­dėl or­ga­nai ne­tin­ka transp­lan­ta­ci­jai, var­di­ja­mi nar­ko­ti­kai ir net on­ko­lo­gi­nis su­sir­gi­mas. Lie­tu­vo­je per me­tus mirš­ta 40 tūkst. žmo­nių, ta­čiau tik ne­di­de­lei da­liai jų – 120-čiai – kon­sta­tuo­ja­ma sme­ge­nų mir­tis, o or­ga­nų gy­vy­bė yra pa­lai­ko­ma apa­ra­tū­ra re­a­ni­ma­ci­jo­je – ki­taip sa­kant, jie ga­li tap­ti do­no­rais.

„Tur­būt ne­dau­ge­lis įsi­vaiz­duo­ja­me, koks ne­leng­vas ko­man­di­nis dar­bas pra­si­de­da tą mi­nu­tę, kai kon­sta­tuo­ja­ma sme­ge­nų mir­tis. Vi­sų pir­ma, vals­ty­bi­nia­me re­gist­re yra pa­tik­ri­na­ma, ar žmo­gus tu­rė­jo do­no­ro kor­te­lę. Jei taip, or­ga­nai ga­li bū­ti pra­de­da­mi tir­ti ir ruo­šia­mi per­so­di­ni­mui. Jei ne, le­mia­mą žo­dį ten­ka tar­ti ar­ti­mie­siems, o gy­dy­to­jų lau­kia sun­ki už­duo­tis. Ne­tek­tį iš­gy­ve­nan­tiems žmo­nėms, ku­rie ne­re­tai net ne­su­si­mąs­tė apie do­no­rys­tę, rei­kia pa­aiš­kin­ti dau­gy­bę sub­ti­lių da­ly­kų. Dau­ge­lis pa­sa­ko „ne“ vien dėl to, kad ne­ži­no mi­ru­sio­jo va­lios“, – ap­gai­les­tau­ja R.Pe­kars­kie­nė.

Jei ar­ti­mie­ji su­tin­ka, do­no­ro or­ga­nai tu­ri bū­ti kuo sku­biau ga­be­na­mi į Vil­niaus uni­ver­si­te­to li­go­ni­nės San­ta­ros kli­ni­kas ar­ba Lie­tu­vos svei­ka­tos moks­lų uni­ver­si­te­to li­go­ni­nės Kau­no kli­ni­kas – šio­se įstai­go­se at­lie­ka­mos su­dė­tin­giau­sios transp­lan­ta­ci­jos ope­ra­ci­jos. Ypač jaut­rus or­ga­nas yra šir­dis – iki tol, kol pra­dės plak­ti ki­to­je krū­ti­nė­je, tu­ri pra­ei­ti ne dau­giau kaip 5 va­lan­dos. To­dėl į pa­gal­bą pa­si­tel­kia­ma ir po­li­ci­ja, ir sraig­tas­par­niai. Be­je, Aly­taus ap­skri­ties S.Ku­dir­kos li­go­ni­nė – taip pat va­di­na­mo­ji „do­no­ri­nė“. Čia ret­kar­čiais yra pa­ruo­šia­mas do­no­ras, pa­im­ti or­ga­nų at­vyks­ta me­di­kų bri­ga­dos iš kli­ni­kų.

Ne­ži­no kam, bet min­ty­se dė­ko­ja

Prie žva­ku­tė­mis nu­švi­tu­sios šir­dies Ro­tu­šės aikš­tė­je bu­vo ga­li­ma su­tik­ti aly­tiš­kę Vi­dą Bie­liū­nai­tę. Ener­gi­jos ir at­kak­lu­mo vi­suo­me­ni­nės or­ga­ni­za­ci­jos „Da­lia“, vie­ni­jan­čios li­go­nius, su­si­ju­sius su or­ga­nų per­so­di­ni­mu, va­do­vei ga­lė­tų pa­vy­dė­ti ir dau­ge­lis svei­kų­jų. 30 me­tų pa­ti­rian­ti dia­li­zės pro­ce­dū­ras, ji sklei­džia ži­nią apie do­no­rys­tę ir džiau­gia­si šiuo me­tu įgy­ven­di­na­mu pro­jek­tu „Ne­at­ly­gin­ti­na do­no­rys­tė 2018“. Pro­jek­to va­do­vė – eti­kos mo­ky­to­ja me­to­di­nin­kė Mei­lė Pla­tū­kie­nė, ku­ri drau­ge su Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go gim­na­zi­jos gim­na­zis­tais gi­li­na­si į su­dė­tin­gas krau­jo ir or­ga­nų do­no­rys­tės te­mas. Pa­si­ro­do, jos ga­li bū­ti la­bai ak­tu­a­lios ne tik pa­aug­liams, jau­ni­mui, bet net ir pra­di­nu­kams – te­rei­kia iš­ma­niai pa­teik­ti in­for­ma­ci­ją.

Žva­ke­lių or­ga­nų do­no­rams Ro­tu­šės aikš­tė­je taip pat įžie­bė gim­na­zis­tai, pro­jek­to me­tu su­ži­nan­tys daug ak­tu­a­lios in­for­ma­ci­jos. Pa­vyz­džiui, kad se­zo­ni­nį gri­pą yra bū­ti­na „iš­gu­lė­ti“, nes šios klas­tin­gos li­gos kom­pli­ka­ci­jos – vie­na daž­niau­sių prie­žas­čių, ko­dėl pri­rei­kia įvai­rių or­ga­nų transp­lan­ta­ci­jos.

Prie ak­ci­jos pri­si­jun­gė ir tie­sio­giai su do­no­rys­te su­si­dū­rę aly­tiš­kiai, ku­rie čia pat da­li­jo­si sa­vo pa­tir­ti­mi. Prieš pen­ke­rius me­tus sū­nui inks­tą ati­da­vu­si ma­ma džiau­gia­si, kad šian­dien jis jau­čia­si ge­rai, gy­ve­na ak­ty­viai. Ji pa­ti sa­vo spren­di­mo ne­su­reikš­mi­na ir ne­įsi­vaiz­duo­ja, kad ga­lė­jo bū­ti ki­taip. „Į li­go­ni­nę va­žia­vo­me tar­si į ko­kį ba­lių, sma­giai ir su vil­ti­mi, tik la­bai jau daug ty­ri­mų rei­kė­jo at­lik­ti“, – pri­si­me­na. Jos sū­nui inks­tų ne­pa­kan­ka­mu­mas iš­si­vys­tė po gel­de­lių už­de­gi­mo, iki tol vai­ki­nas bu­vo vi­siš­kai svei­kas.

Jau tre­jus me­tus do­no­ro inks­tas lei­džia be dia­li­zių gy­ven­ti ki­tam aly­tiš­kiui, šią ne­ma­lo­nią pro­ce­dū­rą jis pa­ty­rė aš­tuo­nis mė­ne­sius. Pas­kui at­si­ra­do do­no­ras, bet žmo­gus iki šiol nie­ko ne­ži­no apie jį. „Iš pra­džių ban­džiau do­ku­men­tuo­se akies kraš­te­liu pa­žiū­rė­ti, bet pas­kui pa­gal­vo­jau, kad gal taip ir ge­riau, kaip įsta­ty­mas rei­ka­lau­ja – ne­ži­no­ti. Min­ty­se vis pa­dė­ko­ju, ir šian­dien at­ėjau žva­ku­tės už­deg­ti“, – pa­sa­ko­jo aly­tiš­kis.

Gy­vas stip­ry­bės pa­vyz­dys

Taip Transp­lan­ta­ci­jos biu­ro at­sto­vė R.Pe­kars­kie­nė pa­va­di­no Aly­taus Pu­ti­nų gim­na­zi­jos 1 kla­sės moks­lei­vę Ak­vi­lę Juš­kaus­kai­tę. Mer­gi­nai prieš 5 me­tus yra transp­lan­tuo­tas inks­tas, ji mie­lai da­li­ja­si pa­tir­ti­mi su ben­dra­am­žiais, mo­kyk­lo­se skai­to pa­skai­tas, ku­rios or­ga­ni­zuo­ja­mos pro­jek­to „Ne­at­ly­gin­ti­na do­no­rys­tė 2018“ me­tu.

Ak­vi­lė su­sir­go bū­da­ma vos aš­tuo­nių mė­ne­sių, iki tol jai te­ko ne kar­tą gy­dy­tis an­ti­bio­ti­kais, nes bu­vo lin­ku­si į bron­chi­tus ir plau­čių už­de­gi­mus. Vė­liau me­di­kai spė­jo, kad bū­tent vais­tai pa­ken­kė vai­ko or­ga­niz­mui. Nuo 10 me­tų mer­gai­tei te­ko kęs­ti dia­li­zes. „Ne­ga­lė­jau lan­ky­ti bū­re­lių, nors la­bai no­rė­jau, nes tie­siog trū­ko jė­gų. Kas an­trą die­ną po pa­mo­kų te­ko dia­li­zuo­tis, pro­ce­dū­ra truk­da­vo 4 va­lan­das, ma­ne la­bai py­ki­no“, – pri­si­me­na Ak­vi­lė. Už­tat su­ži­no­ju­si, kad at­si­ra­do do­no­ro inks­tas, mer­gi­na nė se­kun­dės ne­su­abe­jo­jo – or­ga­nas jai tiks. Taip ir bu­vo. Šian­dien Ak­vi­lė sėk­min­gai mo­ko­si gim­na­zi­jo­je, yra la­bai dė­kin­ga už pa­lai­ky­mą ma­mai ir tė­tei, o val­gy­ti jai ne­ga­li­ma vie­nin­te­lio mais­to – greipf­ru­to.

„Te­ko lan­ky­tis Bar­se­lo­no­je ir ste­bė­ti, kaip ten at­lie­ka­mos inks­tų dia­li­zės. La­bai nu­ste­bau, kad ne­ma­ty­ti jau­nų vei­dų. Pa­si­ro­do, Is­pa­ni­jo­je yra at­virkš­ti­nė sis­te­ma nei pas mus – jei ne­pa­reiš­kei prieš­ta­ra­vi­mo, tai ir esi ap­si­spren­dęs tap­ti do­no­ru po mir­ties“, – pa­ste­bi V.Bie­liū­nai­tė. Lie­tu­vo­je tam bū­ti­na už­pil­dy­ti do­no­ro kor­te­lę (tai ga­li­ma pa­da­ry­ti ir in­ter­ne­tu), tai pa­da­ry­ti ga­li as­me­nys nuo 18 me­tų.

Lie­tu­vo­je su do­no­rų or­ga­nais šiuo me­tu gy­ve­na apie tūks­tan­tis žmo­nių, ta­čiau ne­su­lau­kę transp­lan­ta­ci­jos kas­met nu­mirš­ta Du­se­tų dy­džio mies­te­lis.