Sporto mekos vedlys

Seminaristui teko ir slapstytis

A. Grauželio gimtinė – Seirijų kraštas, Ročkiai. Smagią ranką turėjęs vaikinukas mėgo kaimo vaikams organizuoti akmenų mėtymo rungtynes. Norėjo mokyti kitus, juk buvo mokytojo vaikas. „Kai apsilankydavau mamos tėviškėje, Vozbūčiuose, eidavome akmenų per Nemuną mėtyti. Aš laisvai permesdavau. Vėliau puikiai ir granatas mėčiau. Mano pasiektas granatos metimo rekordas – per 73 metrus, jis ir dabar įrašytas Vilniaus pedagoginio instituto sporto istorijos metraštyje. Tai buvo karinė rungtis, kurios atsisakyta“, – pasakoja A. Grauželis. 

Pokariu Algimantas įstojo į Alytaus mokytojų seminariją. Ir dabar su nerimu kalba apie tą sudėtingą laikmetį. Šeimai dar anksčiau ne kartą teko keisti gyvenamąją vietą. Kartą su bendramoksliais seminaristais susiruošė į kino teatrą „Taika“. „Kai išėjome po filmo seanso, žiūriu, stovi moteris, iš kurios nuomojausi kambarį. Ji perspėjo, kad neičiau namo, nes jau esu „laukiamas“. Svarsčiau, kur eiti, jau buvo vakaras, tamsu. Draugai, kai jiems paatviravau, pasiūlė savus namus Aukštojoje gatvėje, ten dvi savaites praleidau, kol iš Šeštokų geležinkelio stoties išjudėjo ten stovėjęs vagonas. Mokslų neapleidau, nes bičiuliai, sugrįžę iš seminarijos, žinias perduodavo. Apsiramino paieškos, aš pradėjau mokytis ir sportuoti“, – neramų metą mena Algimantas.

Trečio kurso seminaristai išvyko į varžybas tuometiniame Kapsuke (nuo 1955 m. Kapsuku buvo vadinta Dzūkijos sostinė Marijampolė, miestas istorinį vardą susigrąžino 1989 m. kovo 11 dieną – A. K.) „Važiavome vos judančiu sunkvežimiu GAZ-u, bet buvo linksma. Pasirodėme puikiai, tad treneris Albinas Šukaitis pakvietė į restoraną, prie maisto užsakė alaus. Po šių „iškilmių“ jį svarstė Alytaus švietimo skyrius. Mat važiavo seminarijos direktoriaus pavaduotoja, ji ir įskundė. Seminarijos laikais iš tiesų daug sportavau, buvau miesto krepšinio rinktinės narys. Baigęs seminariją, bėgau kur toliau. Vilniaus pedagoginiame institute įgijęs kūno kultūros ir anatomijos-fiziologijos specialybę, su žmona Danguole sugrįžau dirbti į Alytų. Prisimenant studijas Vilniuje, jos iš tiesų sukosi įvairių sporto šakų verpetuose“, – mena pašnekovas.

Mergaitės nuo Daugų sėkmės istorija

Algimantas, Lietuvos studentų, „Spartako“ draugijos dešimtkovės čempionas, atstovavęs „Nemuno“ draugijai, toli mėtęs ietį, šokęs į tolį, Alytuje įsidarbino Sporto mokykloje lengvosios atletikos treneriu. Darbingiausi metai praleisti Dzūkijos sostinėje taip pat vainikuoti sportiniais laimėjimais. Jis atstovavo Alytui krepšinio, rankinio, lengvosios atletikos varžybose. Apie tuos laikus pasakoja: „Kol jauni buvome, norėjome daug sportuoti, aktyviai visur dalyvauti. Apie 1961 m. statėme šuolių trampliną Alytuje, organizavome talkas. Daug dėmesio skyrėme masiniam sportui, stengėmės išjudinti kolektyvus. Per masiškumą radosi ir meistriškumas, gausėjo gabių sportininkų. Išgirdau, kad kažkur prie Dusmenėlių gyvena labai stiprios, smagios rankos mergaitė Stasė Janauskaitė. Norėjome pasiimti ją į varžybas. Ji mokėsi Daugų vidurinėje mokykloje. Nuvažiavome su mokytoju į jos namus, o mergaitė ir sako: „Man reikia bulbes nukasc, dar burokus nurauc. Į sporto stovyklą nevažiuosiu.“ Bet vėliau įkalbėjome, atvyko pavėlavusi. Kai ją treniruoti perėmė trenerė Žibutė Jankauskaitė, Dzūkiją pasiekė geros žinios: Stasė ieties metime Rygoje viršijo sporto meistrės normą. Ietį ji nuskraidino per 51 metrą. Mergina iš Dzūkijos buvo geriausiųjų TSRS atletų dešimtuke“, – sporto sėkmės istoriją mena A. Grauželis.

.......

Daugiau skaitykite laikraščio „Alytaus naujienos“ 14067-ajame numeryje.

Geriausias, pigiausias būdas laikraštį skaityti yra jį užsisakyti. Prenumerata – čia.

© Publikacijų autorystė yra saugoma ℗ Perpublikavimas žiniasklaidoje draudžiamas