Spalis Dzūkijoje: gausu gilių ir baravykų, lapų kritimas – gražus nesvietiškai

Varnėnai atsisveikina

Soduose dar kabo nenuskinti ir vėjo nenukrėsti obuoliai. Miškuose spanguolės jau slepiasi samanose, dar galima rasti bruknių kekę, tačiau putinų ir šermukšnių uogos šypsosi visu savo grožiu, gyvenimo džiaugsmo spalva džiugina širdį. Lazdynų riešutai išbyrėjo seniai, juos žiemai  susikrovė pelės, kėkštai ir kiti Dievo sutvėrimai. Gilių gausa stebina. Jas šveičia, kas netingi, dabar sotus metas miško gyvūnijai. 

Gamta duoda, tik imk

Šis ruduo pateikė siurprizą: dar spalio 20 d. iš miško dzūkai keliavo namo baravykų, makavykų ir žaliuokių pilnomis pintinėmis. Gamta duoda viską, imk, žmogau, valgyk, džiaukis ir būk žmogumi.  Miškuose nutilo tauriųjų elnių ir briedžių patinų balsai, didysis vestuvių metas baigėsi, tačiau spalio 22 d. Varčios miške dar baubė keletas pribręstančių tauriojo elnio patinų. Matyt, yra likusių neapvaisintų patelių ir tai gamtoje normalu. Brandūs patinai grįžo į žiemojimo vietas, tapo slapukais, mažai vaikšto, daug valgo, mat reikia atgauti jėgas, užsigydyti žaizdas. Rujos metu patinai gali numesti iki 20 procentų svorio, meilės reikalai visada visiems kainuoja. Patelės jau susibūrė į rudeninius būrius, kartu vaikštinėja ir jauni patinukai, kurie daužosi rageliais, sportuoja, ruošiasi rimtoms kovoms. Tačiau miškuose atsirado paslaptingas garsas, primenantis šnarpštimą, kriokimą – prasidėjo danielių rujos metas. Gyvūnas dangiškai gražus, tačiau balselis nekoks... Briedžių ir stirninų subrendę patinai jau meta ragus, jaunimas juos mes gruodžio, sausio mėnesiais. Tokie gamtos dėsniai. Smagu vakarais prie viliojimo vietų stebėti dar bandančius prisikimšti pilvus barsukus ir mangutus. Dabar tokie apvalaini, liūliuojantys, negreiti, galima pavyti. Jie jaučiasi puikiai, mat kailių ir mėsos niekam nereikia, tai gyvena kaip Dievo užantyje. Valgo kiek nori, daro ką tik nori... 

Lapai krenta, smagu klausyti

Tačiau ruduo turi kitą, nesvietiškai gražų reiškinį, tai lapų kritimas. Pirmieji lapus nudažė klevai, beržai, kaštonai. Kiekvienas lapas vis kitoks,  spalvų tokia įvairovė, kad daugeliui jų negaliu rasti net pavadinimo. Tylų vakarą smagu klausytis jų kritimo: tai primena žmogaus gyvenimą. Todėl ruduo daugeliui mūsų yra svarbus gyvenimo etapas, išskrendantys paukščiai, krintantys lapai, žiemai plūgu suraikyta žemė visada žmogų verčia susimastyti. Žmogau, atverk akis ir širdį, džiaukis gyvenimu!

Vilkai žaidžia „katę ir pelę“

Medžioklėje kaip medžioklėje. Spalio mėnesį, prasideda medžioklių su varovais sezonas. Aš laikausi nuomonės, kad dar ankstoka, nes daug lapų ir žolės. Varyminės medžioklės visada suteikia daug žavesio, įspūdžių, formuoja santykius tarp žmonių ir šiaip smagus laiko praleidimas. Aplinkos ministerija leido sumedžioti 341 vilką, mat pagal genetinius tyrimus Lietuvoje gyvena 86 šeimos. Yra paskaičiuota, kad maksimalus vilkų šeimų skaičius gali būti 62. Tačiau aš netikiu, kad pavyks juos sumedžioti, nes praėjo didysis vilkų medžiojimo bumas. Yra nedaug medžiotojų, kurie specializuojasi vilkų medžioklėje, nes tam reikia žinių, vilkų gyvenimo būdo perpratimo, o tai reikalauja daug laiko ir išlaidų. Patys vilkai perpranta medžioklės būdus, socializuojasi, žodžiu vyksta „katės ir pelės“ žaidimas. Be to,  jie nevalgomi, o ir kailis tinka tik eksponavimui.

Panaikinti limitai

Politikoje – kaip visada. Medžiotojai šernų ir plėšrūnų medžioklėje gali naudoti naktinio matymo taikiklius, įteisinti elektroninis medžioklės lapas ir elektroninis medžiotojo bilietas,  stojimo į medžiotojus dokumentus būtina pateikti tik per e-policija sistemą. Viskas daroma lyg ir žmogaus labui, bet kartais išeina atvirkščiai, mat mūsų valdininkai savaip interpretuoja įstatyminę bazę. Žvėris konstituciškai priklauso valstybei, tačiau panašu, kad valstybei šis turtas tampa visai neįdomus. Panaikintas tauriųjų elnių sumedžiojimo limitas, jų šiuo metu Lietuvoje turėtų gyventi apie 95 tūkstančius, tačiau jie pasiskirstę labai netolygiai. Dzūkijoje, dalyje Suvalkijos ir pajūryje jų populiacijos yra stabilios ir optimalios. Kitur – aiškiai per didelės. 

Šiuo metu limituojamos tik vilkų ir briedžių medžioklės. Aplinkos ministras viename viešame renginyje dėstė, kad nereikia jokių medžioklės lapų, jokių limitų, praktiškai nereikia jokios kontrolės. Valstybei jau nerūpi gyvūnų apskaita, kaimenės struktūra, jos kokybė ir įvertinimas, medžiotojų saugus elgesys. Gal ir gerai, tik valstybė bet kokia kaina nori žvėrių daromą žalą žemės ūkiui ir miškui užkrauti medžiotojų bendruomenei. Geras noras, jei nieko nekalbame apie įpareigojimą medžiotojams išlaikyti bet kurios medžiojamųjų žvėrių ir paukščių rūšies minimalią populiaciją. Taigi net ji turės maitintis, darys žalą, o, mano tvirtu įsitikinimu, ją turėtų atlyginti valstybė. Žemės ir miškų savininkai taip pat turėtų toleruoti žalą iki 10–15 procentų, nes užsodindami visas laisvas žemes atėmė iš gyvūnų maistą. Tačiau apie tai kalbama labai nenoriai.

Artėja šv. Huberto šventė

Dabar galima medžioti visus gyvūnus ir paukščius, kuriems nustatytas medžioklės terminas, išskyrus kiškius, kuriuos medžiosime nuo medžiotojams labai svarbios dienos – lapkričio 3-ios, šv. Huberto dienos. Tai – tarptautinė medžiotojų šventė. Šią dieną medžiotojui privalu švęsti, būtina apsilankyti bažnyčioje, pabendrauti, pagerbti sumedžiotus gyvūnus, prisiminti į amžinuosius medžioklės plotus išėjusius ginklo brolius ir seseris. Suprantama, kad šv. Hubertas nepyksta, jei truputį ir paišdykaujame, nes juk ir jo paties jaunystė buvo audringa... Taigi, geros Jums visiems šventės.

Nei plauko, nei tauko!

Lietuvos medžiotojų sąjungos „Gamta“ prezidentas
Raimondas Ribačiauskas