Sma­gios va­sa­ros pa­mo­kos, kai mo­ki­niai ra­šo mo­ky­to­jai de­šim­tu­kus

„At­ei­na me­tas, kai pa­jau­ti, kad rei­kia „per­kro­vi­mo“ – ir man po pen­ke­rių me­tų dar­bo su prieš­mo­kyk­li­nu­kų gru­pe jis at­ėjo“, – sa­ko In­ga. Ir tuoj pat juok­da­ma­si pri­du­ria: „Bet to­li ne­nu­ė­jau: kaip mo­kiau, taip ir mo­kau, bet jau ne vien vai­kus – ir su­au­gu­sius. Ir ne tik kla­sė­je, bet ir įmo­nė­se, va­sa­ros sto­vyk­lo­se.“

Di­džiau­sias po­ky­tis, šmaikš­tau­ja In­ga, yra tas, kad da­bar jai ne­be­rei­kia nuo­lat ieš­ko­ti, rink­ti ir į na­mus temp­ti vi­so­kiau­sių at­lie­kų – dau­gy­bė jų kas­dien yra po ran­ka. Ne­su­pran­tan­tiems apie ką čia, ji pa­aiš­ki­na, kad dirb­da­ma mo­kyk­lo­je rink­da­vo įvai­rius nau­do­tus daik­tus, kaip prie­mo­nes kū­ry­bi­niams už­si­ė­mi­mams. Da­bar to­kie daik­tai ją su­pa kas­dien, o In­ga ir to­liau juos kū­ry­biš­kai nau­do­ja.  

Ofi­cia­lios In­gos pa­rei­gos – ap­lin­ko­sau­gi­nio ug­dy­mo spe­cia­lis­tė, bet dau­ge­lis ją va­di­na vie­nu žo­džiu: edu­ka­to­rė, o vai­kai krei­pia­si įpras­tai – mo­ky­to­ja. 

Pa­sa­ky­ti, kad In­ga mo­ko, kaip veng­ti at­lie­kų ir jas rū­šiuo­ti, bū­tų gal ir tei­sin­ga, bet ne vi­sai tiks­lu. Nes In­ga ne­mo­ko – ji gy­ve­na tuo, ką da­ro. Ir ne tik šį pus­me­tį, kai dir­ba At­lie­kų tvar­ky­mo cen­tre – rū­šia­vi­mu ji rū­pi­no­si ir anks­čiau: ir pa­ti rū­šiuo­da­vo, ir ko ne­rei­kia ne­pirk­da­vo, ir ki­tus ra­gin­da­vo taip da­ry­ti. Nes In­gai rū­pi, ko­kio­je ap­lin­ko­je gy­ve­na ir ko­kio­je teks gy­ven­ti dviem jos pa­čios vai­kams bei dau­gy­bei ki­tų. 

„Prieš at­ei­nant dirb­ti į at­lie­kų tvar­ky­mo cen­trą gal­vo­jau, kad aš apie rū­šia­vi­mą ži­nau jei ir ne vis­ką, tai tik­rai daug. Bet pra­dė­ju­si čia dirb­ti, ėmiau gal­vo­ti, kad ma­no ži­nios bu­vo la­bai men­kos“, – pri­si­pa­ži­no In­ga. 

Pra­dė­ju­si dirb­ti ARATC‘e, ji bu­vo nu­ste­bin­ta, kiek daug sub­ti­ly­bių tu­ri at­lie­kų rū­šia­vi­mo ir jų tvar­ky­mo pro­ce­sai ir kaip ne­leng­va kar­tais bū­na ras­ti vie­na­reikš­mį at­sa­ky­mą į žmo­nių klau­si­mus. 

Daž­na­me su­si­ti­ki­me In­gai vis dar ten­ka aiš­kin­ti, kad iš­me­ta­mų in­de­lių nuo grie­ti­nės, jo­gur­to ar ki­tų mais­to pro­duk­tų šva­riai iš­plau­ti ne­bū­ti­na – už­ten­ka pa­ša­lin­ti iš jų mais­to ar skys­čių li­ku­čius. Kar­tais ten­ka skam­bin­ti ko­le­goms ir tiks­lin­tis, į ku­rį kon­tei­ne­rį mes­ti plas­ti­ki­nį ra­šik­lį (į plas­ti­ko), plas­ti­ki­nius žais­lus (taip pat į plas­ti­ko, pa­ša­li­nus elek­tro­ni­nes ar ki­tas de­ta­les) ar su­du­žu­sią tau­rę (į stik­lo). 

To­kių ir pa­na­šių klau­si­mų žmo­nėms ky­la ne tik dėl ne­ži­no­ji­mo, bet ir dėl skir­tin­gai pas­ta­ruo­ju me­tu aiš­ki­na­mų rū­šia­vi­mo rei­ka­la­vi­mų bei pa­kuo­čių at­lie­kų tvar­ky­to­jų no­ro plas­ti­ko, po­pie­riaus ir stik­lo kon­tei­ne­riuo­se ma­ty­ti tik pa­kuo­čių at­lie­kas, nors šie kon­tei­ne­riai yra skir­ti vi­soms ant­ri­nėms ža­lia­voms, įskai­tant pa­kuo­tes, t. y. į juos ga­li­ma mes­ti vi­sas bui­ty­je su­si­da­ran­čias po­pie­riaus, plas­ti­ko ir stik­lo at­lie­kas. 

„Kad ga­lė­tum mo­ky­ti ki­tus, pats tu­ri ži­no­ti daug dau­giau. To­dėl man te­ko ir nuo­lat ten­ka gi­lin­tis, klau­si­nė­ti ko­le­gų, kad ga­lė­čiau at­sa­ky­ti į įvai­riau­sius klau­si­mus, ne­klai­din­da­ma žmo­nių“, – kal­bė­jo In­ga. 

Jai pa­tin­ka, kad ap­lin­ko­sau­gi­nio ug­dy­mo spe­cia­lis­tės dar­bas yra ar­ti­mas pe­da­go­gi­nei veik­lai, kū­ry­biš­kas ir pil­nas ben­dra­vi­mo su žmo­nė­mis. „O „ža­li rei­ka­lai“, to­kie kaip at­sa­kin­gas var­to­ji­mas, rū­šia­vi­mas, ap­lin­kos šva­ra žmo­nėms tik­rai rū­pi, tik rei­kia su jais kal­bė­tis kiek­vie­nam su­pran­ta­mais ter­mi­nais ir ar­gu­men­tais“, – įsi­ti­ki­nu­si edu­ka­to­rė. 

Ji at­ski­rai ruo­šia­si kiek­vie­nai edu­ka­ci­jai, nes ne­ga­li taip pat vie­no­dai apie rū­šia­vi­mą pa­sa­ko­ti vai­kui ir sen­jo­rui – jie gi tu­ri ir skir­tin­gą pa­tir­tį, ir skir­tin­gą su­pra­ti­mą. In­gai rū­pi, kad žmo­nės ne tik klau­sy­tų­si ir iš­girs­tų, ką ji sa­ko, bet ir su­vok­tų, ko­dėl jie tu­ri tvar­ky­ti sa­vo at­lie­kas, o ne nu­mes­ti jas pa­reikš­da­mi: aš už vis­ką su­mo­ku, o jūs tvar­ky­ki­tės! 

„Man svar­bu, kad žmo­gus su­vok­tų, jog jis yra pats at­sa­kin­gas už sa­vo at­lie­kas. Ir už tai, kiek jų pa­ga­mi­na, ir už tai, kaip jas su­tvar­ko. Ne­svar­bu, kiek už tai su­mo­ka – at­sa­kin­gu jaus­tis tu­ri kiek­vie­nas – nuo pyp­lio iki sen­jo­ro“, – įsi­ti­ki­nu­si In­ga. 

Ir apie sa­vo dar­bą, ir apie at­sa­ko­my­bę už at­lie­kų rū­šia­vi­mą, ir apie rū­pes­tį gam­tos at­ei­ti­mi ji kal­ba su to­kiu už­si­de­gi­mu, kad tik­rai ne­pa­lie­ka abe­jin­gų! Po In­gos pra­ves­tų edu­ka­ci­jų ne vie­nas pa­ra­šo gra­žius pa­dė­kos žo­džius, o jos ap­lin­ko­sau­gi­nės edu­ka­ci­jos taip po­pu­lia­rė­ja, kad In­ga ato­kvė­pio ne­tu­ri net va­sa­rą. Ji va­žiuo­ja į įmo­nes, lan­ko­si jų ren­gi­niuo­se, pri­sik­ro­vu­si į au­to­mo­bi­lį dau­gy­bę nau­do­tų daik­tų, at­vež­tų į ARATC pa­kar­to­ti­nio nau­do­ji­mo cen­trą „Ti­ko­Tiks“, vyks­ta į vai­kų sto­vyk­las.

Bet va­sa­rą rim­tai mo­ky­tis nie­kas ne­no­ri, tad In­ga su­gal­vo­jo leng­ves­nio tu­ri­nio edu­ka­ci­jas: dis­ku­tuo­ja su vai­kais apie teks­ti­lę, ma­dą, dra­bu­žių ir ki­tų daik­tų pir­ki­mą bei nu­omą, o ga­liau­sia su­ren­gia ma­dų šou: vai­kai de­monst­ruo­ja ko­lek­ci­jas, su­kur­tas iš ARATC pa­da­li­ny­je „Ti­ko­Tiks“ su­rink­tų dra­bu­žių bei ak­se­su­a­rų. 

Po to­kių pa­mo­kų ge­rų emo­ci­jų ne­trūks­ta nei mo­ky­to­jai, nei mo­ki­niams, ku­rie In­gai vi­suo­met pa­ra­šo pa­tį ge­riau­sią pa­žy­mį! 

Nors ap­lin­ko­sau­gi­nes edu­ka­ci­jas Aly­taus re­gio­no at­lie­kų tvar­ky­mo cen­tras ren­gia jau ne vie­ne­rius me­tus, dau­ge­lis vis dar nu­stem­ba iš­gir­dę, kad jos vyks­ta ne tik įmo­nės pa­kar­to­ti­nio nau­do­ji­mo pa­da­li­ny­je, bet ga­li bū­ti ir iš­va­žiuo­ja­mo­sios. Tad jei no­ri­te pras­min­go už­sė­mi­mo, bū­ti­nai kreip­ki­tės tel. +370 618 61645.  Ir pas­ku­bė­ki­te, nes pra­si­dė­jus moks­lo me­tams su­si­da­ro il­gos ei­lės!