Šimtmečius skaičiuojantys fejerverkų receptai stebina ir šiandien

Artėjant 250-ajam Amerikos gimtadieniui 2026-aisiais, organizatoriai primena, kad fejerverkai šalies šventes lydi nuo pat pirmųjų dienų, kai Johnas Adamsas įspūdingu pirotechnikos šou nusprendė paminėti istorinės deklaracijos pasirašymą. Per atidarymo vakarą, organizatorių taikliai pavadintą „Launch Party“, lankytojai galėjo pažvelgti į fejerverko vidų, paliesti unikalius instituto kolekcijos eksponatus ir pasinerti į kuratorių pasakojimus. Jie atskleidė, kaip per daugiau nei tūkstantį metų ši efemeriška meno forma įsirėžė knygose, paveiksluose ir techniniuose brėžiniuose. Ekspozicija veda per penkis fejerverko gimimo etapus: gaminimą, projektavimą, testavimą, pardavimą ir galiausiai – paleidimą. Čia galima išvysti ne tik retų leidinių, tarp kurių ir Kazimiero Semenavičiaus „Artis Magnae Artilleriae“, bet ir meno kūrinių, XIX amžiaus vartotojų katalogų bei moderniausių pirotechnikos technologijų pavyzdžių. Vienas įspūdingiausių eksponatų – kompanijos „Zambelli“ užtaisų supresavimo ir suformavimo mašina, puikiai iliustruojanti, kaip kruopštus rankų darbas ilgainiui užleido vietą pramoninei gamybai.

Parodos kuratorė, mokslo istorikė Nadia Berenstein pabrėžia, kad pirotechnika sukuria ne tik vizualius stebuklus, bet ir žadina pačias stipriausias emocijas – nuostabą, didybę, baimę, patriotizmą, vienybę bei džiaugsmą. Nors XVII amžiaus karališkieji fejerverkų spektakliai vizualiai skiriasi nuo to, ką amerikiečiai mato per Liepos 4-ąją, istoriniai panašumai išlieka stulbinantys. Gamybai skirta parodos dalis pasakoja, kaip XIX amžiuje italų imigrantai į Pensilvaniją, Ohają, Naująjį Džersį ir Merilandą atvežė savo pirotechnikos tradicijas, susiformavusias per katalikiškas šventes. Šis šeimos amatas ėjo iš kartos į kartą, o dalis tų dinastijų sėkmingai dirba ir šiandien. Istorija pasisuka aštuntajame dešimtmetyje, kai fejerverkų gamybos epicentras persikėlė į Kiniją, ypač į Liujango miestą Hunano provincijoje, kuris iki šiol neoficialiai tituluojamas pasauline fejerverkų sostine. Taip pat pristatomas menininkas Cai Guo-Qiang, išgarsėjęs savo parako paveikslais ir 2008 metų Pekino olimpinių žaidynių pirotechnika – jis tapo simboliniu tiltu, sujungusiu tradicinį amatą su šiuolaikiniu menu. Ši paroda veiks iki 2027 metų liepos 31 dienos, ir šiuo metu tai turbūt geriausia vieta pasaulyje norintiems suprasti šiuolaikinių fejerverkų kilmę bei evoliuciją.

Vis dėlto Filadelfija – tik viena stotelė fiziniame fejerverkų istorijos žemėlapyje. Japonijos Daiseno mieste (Akitos prefektūra), ypač garsėjančiame Omagario rajonu, 2018 metais duris atvėrė tradicijų muziejus „Hanabi um“. Šis miestas garsėja nuo 1910 metų rengiamu nacionaliniu fejerverkų konkursu „Omagari no Hanabi“, kuris šiemet mini jau 98-ąjį sezoną. Jo nugalėtojas pelno Ministro Pirmininko premiją – aukščiausią japoniškos pirotechnikos apdovanojimą, teikiamą vos dviejuose konkursuose visoje šalyje. Muziejus lankytojus supažindina su spalvinga istorija, detaliai paaiškina fejerverkų veikimo bei gamybos principus ir netgi siūlo virtualų turą po gamyklą. Tarp įdomiausių eksponatų išsiskiria natūralaus dydžio fejerverkų apvalkalų modeliai, demonstruojantys, kaip nuo skersmens priklauso šūvio aukštis ir sprogimo spindulys, leidžiantys palyginti mažus buitinius užtaisus su milžiniškais konkursiniais sviediniais. „Hanabi“ teatre keturiuose ekranuose transliuojami vaizdai sukuria autentiško festivalio atmosferą, leidžiančią pasinerti į šventę nepaisant paros laiko ar prasto oro. Interaktyviose dirbtuvėse lankytojai gali patys ekrane suprojektuoti originalų fejerverką ir pamatyti, kaip jis nušviestų dangų. Tai puiki proga bent virtualiai pasijusti tikru „hanabi-shi“ (fejerverkų meistru), nors realybėje šis amatas reikalauja ilgų metų pameistrystės. Šalia muziejaus veikianti „Omagari Hanabi Artist Experience“ programa siūlo dar asmeniškesnę patirtį: ekskursiją po gamyklą su profesionaliu pirotechniku, galimybę savo rankomis nulipdyti fejerverko modelį ir net privatų šou. Vakaras baigiasi tuo, kad paties lankytojo sukurtas fejerverkas pakyla į dangų, o pirotechnikas detaliai pakomentuoja kiekvieną danguje pasirodantį elementą.

Fejerverkų istorijoje ryškiausią pėdsaką paliko šeimos, perdavusios savo paslaptis iš kartos į kartą. Kai kurios iš jų sukūrė ne tik trumpalaikius ugnies šou, bet ir paliko knygas, receptus bei meno kūrinius, šiandien puošiančius muziejų vitrinas. Bolonijos Ruggieri šeima, XVIII amžiuje persikėlusi į Paryžių ir tapusi Prancūzijos karaliaus pirotechnikais, iš esmės perrašė šio meno istoriją. Būtent jie pirmieji karinę artileriją pavertė teatrališkais pasirodymais su poetiškais pavadinimais, tokiais kaip „Stebuklingas mūšis“, „Gėlių sodai“ ar „Fėjų rūmai“. Keli Ruggieri broliai dirbo Liudviko XV dvare, o Gaetano išvyko į Londoną, kur kūrė pasirodymus Jurgiui II – būtent šiuo laikotarpiu, 1749 metais, Georgas Friedrichas Händelis sukūrė garsiąją „Muziką karališkiems fejerverkams“, skambėjusią per grandiozinį šou Londono „Green Park“ erdvėje. Kitos kartos atstovas Claude-Fortuné Ruggieri pritaikė naujausius chemijos atradimus ir išgavo stabilią žalią liepsną, kas iki tol atrodė neįmanoma. Pridėjęs chlorintų miltelių ir stroncio junginių, jis sukūrė raudoną spalvą, pasitelkęs barį – žalią, o varį – mėlyną, taip padėdamas šiuolaikinių spalvotų fejerverkų pagrindą. Negana to, jis eksperimentavo su raketomis bei oro balionais ir pirmasis iškėlė į orą gyvus keleivius – dažniausiai peles ir žiurkes, o kartais net avis. Paryžiuje 1811 metais išleista jo knyga „Elémens de Pyrotechnie“ tapo techniniu vadovėliu ir istoriniu metraščiu su 27 ranka spalvintomis iliustracijomis, vaizduojančiomis viską nuo piramidžių ir fontanų iki vandens bei karinės pirotechnikos. Šiandien šis leidinys saugomas Filadelfijos Mokslo istorijos institute, o skaitmeninę jo versiją galima atversti „Google Arts and Culture“ platformoje. Ruggieri kompanija veikia iki šiol, įrodydama, kad dinastija, pradėjusi nuo Liudviko XV ir kūrusi šou Napoleonui, Liudvikui XVIII bei Karoliui X, sėkmingai tęsia savo veiklą jau trečią šimtmetį.

Šios gilios tradicijos dalimi tapo ir bendrovė „Vilniaus saliutas“, 2024 metais iškovojusi pirmąją vietą 32-ajame Tarptautiniame Hanoverio fejerverkų festivalyje. Jų laimėjimas liudija, kad pirotechnika nėra vien verslas – tai per patirtį ir aistrą perduodamas amatas, kur kiekvienas pasirodymas tampa ir sudėtingu techniniu iššūkiu, ir unikaliu kūrybiniu aktu. Filadelfijos paroda, Omagario muziejus ir skaitmeniniai Ruggieri archyvai skirtingais būdais pasakoja tą pačią istoriją: fejerverkai yra viena seniausių žmonijos pramogų, tačiau jie niekada nebuvo vien tik žaidimas. Tai tobulas meno, mokslo ir amato derinys. Šis paveldas gyvas ne tik muziejuose, bet ir kiekviename šou – tą pačią akimirką, kai pirotechnikas paspaudžia mygtuką ir naktinis dangus nušvinta.