Šimt­me­čiais ne­kin­tan­tis bi­čių pa­sau­lis

– Kaip žie­mo­jo Jū­sų bi­te­lės? Ar anks­ti šie­met jos pa­bu­do?

– Kaip ir kas­met, mū­sų pri­žiū­ri­mos bi­te­lės per­žie­mo­jo ge­rai. Ne­abe­jo­ju, kad tai ma­no vy­ro Vaido tin­ka­mos prie­žiū­ros ir pui­kiai pri­tai­ky­tų ži­nių re­zul­ta­tas. Lai­kant bi­tes la­bai svar­bu tin­ka­mai jo­mis pa­si­rū­pin­ti ir pa­ruoš­ti žie­mai – ne tik pa­rū­pin­ti mais­to, bet ir pro­fi­lak­tiš­kai gy­dy­ti.

Šie­met bi­tės pa­bu­do ko­vo pra­džio­je, ta­čiau orai jų ne­le­pi­no, dar bu­vo ir snie­go.

– Kiek jų šei­mų su vy­ru pri­žiū­ri­te? Kiek me­tų Jū­sų gy­ve­ni­mas su­ka­si apie bi­tes?

– Mū­sų šei­mos bi­ty­ną su­da­ro 44 bi­čių šei­mos. Šią veik­lą puo­se­lė­ja­me jau pen­ke­rius me­tus.

– Tur­būt la­bai ne­pa­lan­kus joms šie­me­tis pa­va­sa­ris? Ka­da pla­nuo­ja­te pir­mą­jį ko­pi­nė­ji­mą?

– Dėl vė­les­nio gam­tos at­bu­di­mo šį pa­va­sa­rį me­du­ne­šis pras­tes­nis, nes bi­te­lės tie­siog ne­tu­rė­jo iš kur rink­ti nek­ta­ro. Me­daus žy­miai ma­žiau nei anks­tes­niais me­tais. Jei avi­ly­je ir yra pil­nų ko­rių me­daus, bet jis dar ne­su­bran­din­tas.

Tad me­daus ko­pi­nė­ji­mo dar teks luk­tert sa­vai­tę, o gal ir dvi.

– Bi­čių, kaip ir žmo­nių, bū­na ra­mių ir pik­tų. Ko­kios Jū­sų su vy­ru pri­žiū­ri­mos bi­tės?

– Dau­gu­ma mū­sų pri­žiū­ri­mų bi­čių šei­mų ra­mios, ta­čiau pa­si­tai­ko die­nų, kai bi­tės ge­lia. Dėl ko bi­tės kar­tais pyks­ta, le­mia daug fak­to­rių, pa­vyz­džiui, stai­ga pa­si­kei­tus orams, dėl er­zi­nan­čių bi­ti­nin­ko kva­pų ar­ba dėl to, kad jis pas bi­te­les at­ėjo ner­vin­gas, o gal tą die­ną šei­mi­nin­ko šir­dies rit­mas ne­ati­ti­ko gam­tos rit­mo.

Bi­te­lės la­bai jau­čia žmo­gaus bio­lau­ką. Sie­kiant sa­vo bi­ty­ne tu­rė­ti ra­mias bi­tes, pra­var­tu bi­čių šei­mo­je esan­čią miš­rū­nę bi­tę mo­ti­nė­lę (o tai ga­li lem­ti pik­tą bi­čių el­ge­sį) pa­keis­ti ki­tos ra­sės bi­čių mo­ti­nė­le. Mū­sų bi­ty­no šei­mo­se gy­ve­na Bak­fas­to ra­sės mo­ti­nė­lės, ku­rioms bū­din­gas ra­mes­nis el­ge­sys.

– Apie bi­tes yra la­bai daug pa­tar­lių: Bi­tės, sal­dų me­dų neš­da­mos, ir tai su­si­pyks­ta; Jei bi­tės įgel­ti ne­ga­lė­tų, tai ir me­daus ne­tu­rė­tų; Iš­ra­šė raš­te­lius, kaip bi­tės ko­re­lius... Bet vie­nos pa­tar­lės taip ir ne­su­pran­tu – Die­vas da­vė bi­tes, vel­nias – bi­ti­nin­ką. Kas tuo pa­sa­ko­ma?

– La­bai tei­sin­ga pa­tar­lė. Kaip ži­nia, bi­te­lės nuo se­nų lai­kų lai­ky­tos šven­to­mis, die­viš­ko­mis bū­ty­bė­mis, o jų tei­kia­mas me­dus – ne­že­miš­ku pro­duk­tu. Tai­gi, jau nuo se­no­vės ver­ti­na­mą me­dų žmo­nės la­bai pa­mė­go ir kaip mais­tą, ir kaip vais­tą.

Ve­da­mi no­ro pri­ko­pi­nė­ti kuo dau­giau me­daus, bi­ti­nin­kai iš bi­te­lių taip kruopš­čiai ir sun­kiai su­rink­tą me­dų, ga­li­ma pa­sa­ky­ti, at­ima. Taip bi­te­lės lie­ka be mais­to. Ir var­gas toms bi­tėms, ku­rioms bi­ti­nin­kai, gal­būt dėl te­ori­nių ar prak­ti­nių ži­nių sto­kos, ne­su­ge­ba tin­ka­mai pa­rū­pin­ti mais­to žie­mai, vie­toj pa­im­to me­daus duo­da­ma cuk­raus si­ru­po.

Dėl to­kio žmo­gaus ap­lai­du­mo bi­tės mirš­ta. Tad bi­ty­nuo­se tu­rė­tų dirb­ti bi­ti­nin­kai, ku­rie ge­rai pa­žįs­ta bi­tes ir iš­ma­no jų gy­ve­ni­mą.

– Daug įdo­mių fak­tų ga­li­ma ras­ti apie bi­tes. Pa­vyz­džiui, kad avi­ly­je ga­li gy­ven­ti iki 60 tūks­tan­čių bi­čių dar­bi­nin­kių. Vi­sos jos yra mo­te­riš­kos ly­ties ir iš­gy­ve­na šil­tuo­ju me­tų lai­ku vos 6 sa­vai­tes, vi­są lai­ką skir­da­mos dar­bui. Tai kur vy­riš­ko­ji bi­čių ly­tis, ką ji vei­kia?

– Ne­se­niai te­ko ves­ti vai­kams edu­ka­ci­nį ren­gi­nį apie tra­di­ci­nę Lie­tu­vos gy­vu­li­nin­kys­tės ša­ką – bi­ti­nin­kys­tę. Vai­kai su­ži­no­jo, kad bi­tės, kaip ir mes žmo­nės, gy­ve­na šei­mo­mis, tad vai­kams do­min­tis, kas bi­čių šei­mo­je yra tė­tis, at­sa­kiau – tai tra­nas.

Bi­čių šei­mos na­rius su­da­ro bi­tės dar­bi­nin­kės, bi­tė mo­ti­nė­lė ir tra­nai. Tra­nų vie­nin­te­lis vaid­muo bi­čių šei­mo­je – ap­vai­sin­ti jau­ną bi­čių mo­ti­nė­lę. Po ap­vai­si­ni­mo tra­nas iš kar­to žūs­ta.

– Bi­čių mo­ti­nė­lė sve­ria apie 250 mg ir per pa­rą pa­de­da tiek kiau­ši­nė­lių, kiek ir pa­ti ji sve­ria. Kar­tais net iki 1500 kiau­ši­nė­lių. Tai tur­būt pro­duk­ty­viau­sias že­mės gy­vū­nas?

– Vi­sa­ver­tė bi­čių šei­ma yra tik tuo­met, kai tu­ri bi­čių mo­ti­nė­lę, ku­rios vaid­muo avi­ly­je gy­vy­biš­kai svar­bus. Ji yra at­sa­kin­ga už šei­mos rep­ro­duk­ci­ją. Per pa­rą pa­de­da nuo 1500 iki 2000 kiau­ši­nė­lių, iš ku­rių iš­si­ri­tu­sios nau­jos bi­te­lės pa­kei­čia pa­se­nu­sias bi­tes dar­bi­nin­kes.

Įdo­mu tai, kad per vi­są gy­ve­ni­mą bi­čių mo­ti­nė­lė yra ap­vai­si­na­ma tik vie­ną kar­tą ke­le­to tra­nų ir po na­tū­ra­laus su­si­po­ra­vi­mo sa­vo sper­mo­te­ko­je tu­ri tiek sper­ma­to­zoi­dų, kad už­ten­ka vi­sam gy­ve­ni­mui – tai yra apie 5–6 mi­li­jo­nams. Ka­žin ar dar ga­lė­tu­me su­ras­ti to­kį gam­tos su­tvė­ri­mą.

– Me­dų bi­tės, kaip ra­šo­ma ty­ri­nė­to­jų, ga­mi­na daug mi­li­jo­nų me­tų. Ir per tą vi­są lai­ką me­daus ga­mi­ni­mo pro­ce­sas ne­pa­si­kei­tė. Ar tai ne pa­sau­li­nio ma­to ste­buk­las?

– Bi­čių gy­ve­ni­mas, iš tie­sų, nuo­sta­bus ir pa­slap­tin­gas, ki­ti dar pa­sa­ky­tų – ste­buk­lin­gas. Vos pri­ėjus prie avi­lio su­pran­ti – di­din­ga.

Ne­ga­li ne­si­ža­vė­ti bi­čių dar­bo ra­my­be ir har­mo­ni­ja. Ne­ga­li ne­ma­ty­ti griež­tai ir tiks­lin­gai su­tvar­ky­to, šimt­me­čiais ne­kin­tan­čio bi­čių pa­sau­lio.

Bi­čių šei­my­ni­niai san­ty­kiai, ne­įpras­ta liz­dų ar­chi­tek­tū­ra bei ko­rių san­da­ra jau se­niai su­lau­kė ne tik gam­ti­nin­kų, bet ir moks­li­nin­kų bei psi­cho­lo­gų dė­me­sio.

– O kaip il­gai me­daus ko­ky­bė ne­kin­ta? Kiek me­tų jį ga­li­ma lai­ky­ti ir juo gar­džiuo­tis?

– Kaip mi­nė­jau anks­čiau, dar me­daus ko­pi­nė­ji­mo teks pa­lauk­ti, nes ko­riuo­se esan­tis me­dus ne­su­bran­din­tas, tai yra iš me­daus ne­iš­ga­rin­ta drėg­mė.

Tik vi­siš­kai už­akiuo­tas ko­rys (ko­rio aku­tės už­lip­dy­tos plo­nu vaš­ko dang­te­liu) pa­ro­do, kad me­dus jau su­bren­dęs, ne­su­ges ir tin­ka­mas var­to­ti net ke­lis šim­tus me­tų.

Pas­ku­bė­jus iš­suk­ti ne­su­bran­din­tą me­dų, ti­kė­ti­na, kad toks me­dus pa­pras­čiau­siai pra­rūgs.

– Tai kas gi yra avi­lio šei­mi­nin­kė – bi­čių mo­ti­nė­lė ar bi­tu­tės dar­bi­nin­kės?

– Bi­tė, skir­tin­gai nei žmo­gus, ku­ris vie­nas ga­li gy­ven­ti ir iš­gy­ven­ti, ne­ga­li tik dau­gin­tis, vie­na pa­ti ne­ga­li nei dau­gin­tis, nei iš­gy­ven­ti.

Ne vie­na bi­tė, o vi­sa bi­čių šei­ma yra bio­lo­gi­nis vie­ne­tas. Tad ne­ga­lė­čiau iš­skir­ti­nai teig­ti, kad bi­čių mo­ti­nė­lė ar bi­tės dar­bi­nin­kės yra avi­lio šei­mi­nin­kė. Ma­nau, jog vi­sų bi­čių vaid­muo bi­čių šei­mo­je vie­no­dai svar­bus.

Nors ana­li­zuo­jant žo­džio „šei­mi­nin­kė“ sam­pra­tą bei ži­nant, jog bi­tės dar­bi­nin­kės per sa­vo trum­pą gy­ve­ni­mą at­lie­ka daug mi­si­jų – pra­de­dant ko­rių aku­čių va­ly­mu iki bliz­ge­sio, avi­lio tvar­ky­mu iki ide­a­lios tvar­kos, nes bi­tės nek­ta­rą ne­ša tik į tvar­kin­gą avi­lį ir bai­giant nek­ta­ro rin­ki­mu, vie­tos in­ter­pre­ta­ci­jai, ar jos ir yra avi­lio šei­mi­nin­kės, vi­sa­da lie­ka.

Gal­būt tu­rin­tis dau­giau ži­nių ir ar­gu­men­tų bi­ti­nin­kas pa­teik­tų ir ki­to­kią nuo­mo­nę.

– Bet ne tik me­daus bi­te­lės Jums pri­ne­ša? Suk­ti me­dų tur­būt pats ma­lo­niau­sias dar­bas?

– Bi­ti­nin­kys­tė – ne tik įdo­mus, bet ir nau­din­gas svei­ka­tai už­si­ė­mi­mas. Daž­nas ži­no, jog pas bi­ti­nin­kus ga­li­ma ras­ti ne tik me­daus, bet ir bi­čių duo­ne­lės, bi­čių pie­ne­lio, pi­kio (pro­po­lio) bei vaš­ko.

O jei ku­ris su­si­gun­dys tal­ki­nin­kau­ti sal­džia­ja­me me­daus su­ki­me, tai pa­si­džiaugs ne tik na­tū­ra­lia me­daus ir pi­kio aro­ma­te­ra­pi­ja, bet ti­kė­ti­na, kad pa­tirs ir bi­čių nu­odų nau­dą, tu­riu ome­ny, ne­aler­giš­kus bi­čių įgė­li­mams žmo­nes.

– Be spe­cia­lios ap­ran­gos tur­būt į bi­ty­ną ne­ina­te?

– Bi­ti­nin­ka­vi­mas be spe­cia­lios ap­ran­gos bei bi­ti­nin­kys­tės in­ven­to­riaus ne­įsi­vaiz­duo­ja­mas. At­ro­dy­tų, bi­tės sa­vo šei­mi­nin­ko tu­rė­tų ne­gel­ti, ta­čiau taip nė­ra. Jos, kad ir kaip bi­ti­nin­kas at­sa­kin­gai jo­mis rū­pin­tų­si, sa­vo šei­mi­nin­ko ne­pa­žįs­ta.

Il­gai­niui ga­li im­ti jį skir­ti pa­gal kva­pą ar net nuo­tai­ką, ta­čiau jei­gu pa­jus nuo bi­ti­nin­ko sklin­dan­tį kve­pa­lų, ben­zi­no ar al­ko­ho­lio er­zi­nan­tį kva­pą, ims pul­ti.

Tad ti­kė­tis, kad pa­ma­čiu­sios sa­vo šei­mi­nin­ką bi­te­lės „ap­si­džiaugs“ – bū­tų nai­vu. Kaip ir pas jas ei­ti be spe­cia­lios ap­ran­gos.

– Gal pa­ste­bė­jo­te, ko­kiuo­se žie­duo­se bi­tės ven­gia lan­ky­tis?

– Ste­bi­ma, jog bi­tės ne­lan­ko ie­vos žie­dų, taip pat ir rau­do­nų do­bi­lų žie­dų, nes ne­pa­sie­kia iš žie­do pa­im­ti nek­ta­ro.

Juo­kau­da­ma ga­lė­čiau at­sa­ky­ti, kad ne­si­lan­ko dar tuo­se žie­duo­se, ku­riuo­se nė­ra nek­ta­ro. Nors to­kių žie­dų ne­ži­nau.

– Ve­da­te edu­ka­ci­jas apie bi­tes ir jų pro­duk­tus. Ko jo­mis sie­kia­te? Ar bi­te­lių gy­ve­ni­mas do­mi­na ma­žy­lius, ar jiems rū­pi tik me­dus?

– Edu­ka­ci­jų apie bi­tes ir jų pro­duk­tus tiks­las – pa­gi­lin­ti vai­kų ži­nias apie vie­ną iš ūkio ša­kų – bi­ti­nin­kys­tę, ska­tin­ti ja do­mė­tis.

Džiu­gu, kad vai­kai do­mi­si vis­kuo, kas su­si­ję su bi­tė­mis. Ypač vai­kams pa­ti­ko edu­ka­ci­nio ren­gi­nio me­tu ste­bė­ti į jų dar­že­lio kie­mą „at­ke­lia­vu­sias“ bi­tu­tes, ieš­ko­ti bi­čių mo­ti­nė­lės, da­žais puoš­ti bi­čių na­me­lius – avi­lius.

Be­si­klau­sant vai­kų pa­tir­tų įspū­džių, su­pran­ti, jog juos do­mi­na ne tik me­dus, bet vi­sas pa­slap­tin­gas ir kar­tu nuo­sta­bus bi­čių gy­ve­ni­mas. Tai ne­iš­sen­kan­ti te­ma ne tik vai­kui, bet ir su­au­gu­siam.

– Lie­ja­te vaš­ko žva­kes. Tai ir­gi tur­būt mie­las už­si­ė­mi­mas? Ar šis ama­tas Jū­sų šei­mos pa­vel­dė­tas iš anks­tes­nių kar­tų?

– Vi­sos veik­los, su­si­ju­sios su bi­ti­nin­kys­te, – mie­las už­si­ė­mi­mas. Ma­no vy­rą Vaidą bi­ti­nin­kys­tės ama­tas ly­di nuo vai­kys­tės, mat bi­tes lai­kė jo se­ne­lis Augustas Laužonis.

Tad vy­ras ir yra mū­sų tu­ri­mo šei­mos bi­ty­no ini­cia­to­rius ir puo­se­lė­to­jas, kau­pęs ži­nias ir pa­tir­tį nuo vai­kys­tės. Aš mėgs­tu juo­kau­ti, jog esu tik bi­ti­nin­ko žmo­na.

Da­bar džiau­gia­mės sū­naus Ne­do pa­gal­ba bi­ty­ne ir ti­ki­mės, jog bi­tės taps ne­at­sie­ja­ma jo gy­ve­ni­mo da­li­mi.

– Nau­ja­ku­riai, įsi­tvir­ti­nę ato­kio­se so­dy­bo­se, daž­nai pa­sva­jo­ja ir apie bi­ty­nus. Kaip nu­spręs­ti, dar ne­pa­mė­gi­nus bi­ti­nin­kau­ti, ar tai tau tin­kan­ti veik­la? Ar su­ge­bė­siu jo­mis tin­ka­mai pa­si­rū­pin­ti? Te­ori­nių ži­nių da­bar ga­li­ma pri­sis­kai­ty­ti, bet kur gau­ti prak­ti­nių?

– Kaip ži­nia, prak­ti­ka sa­vai­me ne­at­si­ran­da, ją rei­kia įgy­ti. Žmo­nės, ku­rie vi­du­je jau­čia, kad bi­tės yra bū­tent tai, ko jiems rei­kia, bet bai­mi­na­si, kad pa­tys ne­su­ge­bės, ga­li kreip­tis pa­gal­bos į pa­ty­ru­sius bi­ti­nin­kus.

Pa­dė­da­mi at­lik­ti vie­nus ar ki­tus bi­ty­no dar­bus, prak­tiš­kai pri­si­lies prie šios veik­los ir ga­lės nu­spręs­ti, no­ri bi­ti­nin­kau­ti ar ne. Kad pa­tir­tų ma­žiau iš­lai­dų, bet įgau­tų dau­giau prak­ti­nių įgū­džių, ga­li­ma pra­dė­ti mo­ky­tis bi­ti­nin­kau­ti ir tu­rint vie­ną avi­lį.

Svar­biau­sia, kad, dir­bant prie bi­čių, bū­tų ma­lo­nu, bet ne bai­su.

– Kur Jūs ieš­ko­te nau­jų ži­nių?

– Tuo­met, kai ma­no vy­ras nu­spren­dė – no­riu tu­rė­ti bi­ty­ną, ne­be­rei­kė­jo dau­giau svars­ty­ti, ką jam pa­do­va­no­ti vie­no­kia ar ki­to­kia pro­ga. Tvir­tai ži­no­jau – kny­gos apie bi­ti­nin­kys­tę.

Esant nau­jų ži­nių po­rei­kiui, ieš­ko­me li­te­ra­tū­ros rū­pi­mu klau­si­mu, se­ka­me įvai­rias lai­das apie bi­ti­nin­kys­tę, kon­sul­tuo­ja­mės su bi­čiu­liais.

– Ar daug rei­kia įsi­gy­ti reik­me­nų avi­lių, bi­te­lių prie­žiū­rai, me­dui ko­pi­nė­ti, jam suk­ti? Ar tai bran­gus po­mė­gis?

– Yra sa­ko­ma, jog no­rint im­ti, rei­kia duo­ti. Be in­ves­ti­ci­jos bi­ty­no in­ven­to­riui dar rei­kia ir pa­tal­pų tam in­ven­to­riui lai­ky­ti, in­ven­to­riui ruoš­ti bei me­dui suk­ti.

Tai rei­ka­lau­ja ne­ma­žai iš­lai­dų, ta­čiau džiu­gi­na ir gau­na­ma grą­ža – dir­bant bi­ty­ne pail­si­ma nuo kas­die­ny­bė­je pa­ti­ria­mo sku­bė­ji­mo ir įtam­pos, iš­lai­ko­ma psi­cho­lo­gi­nė pu­siau­svy­ra ir, ži­no­ma, mė­gau­ja­ma­si bi­čių tei­kia­mas ver­tin­gais pro­duk­tais.

Tai ir dar­bas, ir lais­va­lai­kio pra­lei­di­mo for­ma vie­na­me.

– Tei­sin­gai tur­būt pa­sa­ky­ta, kad vi­si tu­rė­tu­me ko pa­si­mo­ky­ti iš bi­čių?

– Iš tie­sų, bi­čių šei­mo­se vy­rau­jan­ti dar­na, har­mo­ni­ja, su­ta­ri­mas, darbš­tu­mas, tvar­kin­gu­mas, ge­bė­ji­mas vie­nu me­tu vi­soms kar­tu pri­im­ti spren­di­mus ga­li bū­ti pui­kus šei­my­ni­nis, so­cia­li­nis pa­vyz­dys žmo­gui.

Po­sa­kis „Pa­si­mo­kyk darbš­tu­mo iš bi­tės“ bu­vo jau ži­no­mas ir se­no­vės Grai­ki­jo­je.