Iš Simno į Vyriausybę: Sandros Sejavičienės kelias

– Sandra, kai kas nors šiandien paklausia, iš kur jūs, ką atsakote?

– Kad esu iš Simno. Čia užaugau, čia pradėjau dirbti, čia yra šaknys, pažįstami žmonės ir vietos, su kuriomis siejasi labai daug mano gyvenimo. Darbas nuvedė į Vilnių, bet niekada nejaučiau, kad nuo Simno būčiau nutolusi.

– O prisiminkime pradžią. Koks buvo pirmasis Jūsų darbas?

– Dar studijuodama dirbau Simno pašte. Vėliau pradėjau dirbti Verebiejų bibliotekoje, 2015 metais – Simno kultūros centre etnografe, paskui Simno bibliotekoje. Viskas sukosi čia, aplink pažįstamus žmones ir vietas.

– Kas iš tų darbų labiausiai įstrigo?

– Kultūros centre daug sužinojau apie mūsų krašto istoriją ir tradicijas, o bibliotekoje labai greitai supratau, kad žmonės ten ateina tikrai ne vien knygų. Kartais žmogui reikia pagalbos užsiregistruoti pas gydytoją, kažką susirasti internete, o kartais – tiesiog pasikalbėti. Bibliotekininkai mažesniuose miesteliuose dažnai yra daug daugiau nei bibliotekos darbuotojai – jie pažįsta savo bendruomenę ir žino, kuo ji gyvena.

– Krašto istorija Jums rūpėjo ir už darbo ribų?

– Taip, man visada buvo įdomu klausytis žmonių pasakojimų. Esu prisidėjusi prie Simno bibliotekos renginių ir parodų, parengiau virtualią parodą „Simnas: žmonės, įvykiai ir faktai“. Atrodė svarbu išsaugoti tai, ką žmonės prisimena ir pasakoja. Kad istorijos neliktų tik šeimų albumuose ar atmintyje, bet būtų prieinamos ir tiems, kurie Simnu domėsis po mūsų.

– O kaip iš Simno bibliotekos kelias nuvedė iki Seimo ir Vyriausybės?

– Nebuvo vieno momento, kai nusprendžiau: dabar važiuoju į Vilnių. Viskas vyko pamažu. Atsirado galimybė dirbti Seime, paskui – daugiau veiklos viešajame sektoriuje. 2025 metais pradėjau dirbti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje tarpinstitucinio bendradarbiavimo srityje, o dabar dirbu Ministro Pirmininko komandoje. Keitėsi darbai ir atsakomybės, bet man pačiai tai nėra visiškai skirtingi pasauliai. Dirbdama Simne mačiau, kaip valstybės sprendimus patiria konkretus žmogus, o dabar matau ir kitą pusę – kaip tie sprendimai atsiranda.

– Ar darbas Vilniuje pakeitė tai, kaip matote savo kraštą?

– Gal net priešingai – kai kuriuos dalykus pradėjau matyti dar aiškiau. Dirbdama čia gali nueiti pas žmogų, su juo pasikalbėti ir labai konkrečiai suprasti, kas jam rūpi. Dirbdama valstybės institucijose pamatai, kiek skirtingų žmonių ir institucijų turi susitarti, kad vienas sprendimas pajudėtų. Ir tada supranti labai paprastą dalyką, gerai atrodantis sprendimas popieriuje dar nereiškia, kad jis taip pat gerai veikia žmogaus kasdienybėje. Man turbūt todėl ir svarbu neprarasti ryšio su žmonėmis, kuriems tie sprendimai galiausiai yra skirti.

– Turbūt keitėsi ne vien darbas, bet ir gyvenimo ritmas?

– Tikrai taip. Iš pradžių bandžiau važinėti, bet kelionės atimdavo labai daug laiko. Reikėjo galvoti, kaip viską suderinti su šeimos gyvenimu. Kai darbas viename mieste, o namai kitame, tai tampa kasdieniu klausimu.

– Ar ministerijoje pravertė patirtis dirbant su Simno krašto žmonėmis?

– Labai. Dirbdama savo krašte matai konkretų žmogų, gali su juo pasikalbėti ir išgirsti, kas jam rūpi. Ministerijoje pamatai kitą pusę – kaip priimami sprendimai, kiek institucijų turi susitarti, kad kas nors pajudėtų. Tada dar aiškiau supranti, jog sprendimas popieriuje ir žmogaus kasdienybė ne visada sutampa. Man svarbu, kad regionų žmonių balsas tame procese būtų girdimas.

– Dabar esate Ministro Pirmininko patarėja ryšiams su Seimu. Kaip jaučiatės šiame darbe?

– Esu dėkinga Ministrui Pirmininkui Mindaugui Sinkevičiui už pasitikėjimą ir galimybę dirbti jo komandoje. Kartu jaučiu didelę atsakomybę. Kasdien iš arti matau, kaip vyksta teisėkūra, kaip derinamos skirtingos pozicijos. Taip pat esu Seimo Pirmininko pavaduotojos visuomeninė konsultantė regionų klausimais. Ir čia dažnai grįžtu mintimis prie to, ką išmokau dirbdama su savo krašto bendruomene.

– Kur dabar prabėga jūsų kasdienybė?

– Darbo dienomis daugiausia būnu Vilniuje, o savaitgaliais grįžtu į Kalesninkus. Gyvenimas vyksta tarp darbo ir namų. Bet kai grįžtu, atrodo, kad niekur nebuvau išvažiavusi. Tiesiog dainuoja širdis.

– Kai atsigręžiate į kelią nuo Simno iki Vyriausybės, kas jame jums svarbiausia?

– Man tai nėra kelias iš Simno kažkur kitur. Greičiau vienas gyvenimas su skirtingais etapais. Kultūros centre geriau pažinau savo kraštą, bibliotekoje išmokau klausytis žmonių, o Seime, ministerijoje ir Vyriausybėje pradėjau geriau suprasti, kaip veikia valstybė ir kaip gimsta sprendimai. Profesinis gyvenimas nuvedė į Vilnių, bet mano žmonės, mano istorija ir vietos, kuriose jaučiuosi sava, liko čia. Todėl grįžusi niekada nesijaučiu grįžusi iš kažkur labai toli. Tiesiog grįžtu namo.

– Sandra, kai kas nors šiandien paklausia, iš kur jūs, ką atsakote?

– Kad esu iš Simno. Čia užaugau, čia pradėjau dirbti, čia yra šaknys, pažįstami žmonės ir vietos, su kuriomis siejasi labai daug mano gyvenimo. Darbas nuvedė į Vilnių, bet niekada nejaučiau, kad nuo Simno būčiau nutolusi.

– O prisiminkime pradžią. Koks buvo pirmasis Jūsų darbas?

– Dar studijuodama dirbau Simno pašte. Vėliau pradėjau dirbti Verebiejų bibliotekoje, 2015 metais – Simno kultūros centre etnografe, paskui Simno bibliotekoje. Viskas sukosi čia, aplink pažįstamus žmones ir vietas.

– Kas iš tų darbų labiausiai įstrigo?

– Kultūros centre daug sužinojau apie mūsų krašto istoriją ir tradicijas, o bibliotekoje labai greitai supratau, kad žmonės ten ateina tikrai ne vien knygų. Kartais žmogui reikia pagalbos užsiregistruoti pas gydytoją, kažką susirasti internete, o kartais – tiesiog pasikalbėti. Bibliotekininkai mažesniuose miesteliuose dažnai yra daug daugiau nei bibliotekos darbuotojai – jie pažįsta savo bendruomenę ir žino, kuo ji gyvena.

– Krašto istorija Jums rūpėjo ir už darbo ribų?

– Taip, man visada buvo įdomu klausytis žmonių pasakojimų. Esu prisidėjusi prie Simno bibliotekos renginių ir parodų, parengiau virtualią parodą „Simnas: žmonės, įvykiai ir faktai“. Atrodė svarbu išsaugoti tai, ką žmonės prisimena ir pasakoja. Kad istorijos neliktų tik šeimų albumuose ar atmintyje, bet būtų prieinamos ir tiems, kurie Simnu domėsis po mūsų.

– O kaip iš Simno bibliotekos kelias nuvedė iki Seimo ir Vyriausybės?

– Nebuvo vieno momento, kai nusprendžiau: dabar važiuoju į Vilnių. Viskas vyko pamažu. Atsirado galimybė dirbti Seime, paskui – daugiau veiklos viešajame sektoriuje. 2025 metais pradėjau dirbti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje tarpinstitucinio bendradarbiavimo srityje, o dabar dirbu Ministro Pirmininko komandoje. Keitėsi darbai ir atsakomybės, bet man pačiai tai nėra visiškai skirtingi pasauliai. Dirbdama Simne mačiau, kaip valstybės sprendimus patiria konkretus žmogus, o dabar matau ir kitą pusę – kaip tie sprendimai atsiranda.

– Ar darbas Vilniuje pakeitė tai, kaip matote savo kraštą?

– Gal net priešingai – kai kuriuos dalykus pradėjau matyti dar aiškiau. Dirbdama čia gali nueiti pas žmogų, su juo pasikalbėti ir labai konkrečiai suprasti, kas jam rūpi. Dirbdama valstybės institucijose pamatai, kiek skirtingų žmonių ir institucijų turi susitarti, kad vienas sprendimas pajudėtų. Ir tada supranti labai paprastą dalyką, gerai atrodantis sprendimas popieriuje dar nereiškia, kad jis taip pat gerai veikia žmogaus kasdienybėje. Man turbūt todėl ir svarbu neprarasti ryšio su žmonėmis, kuriems tie sprendimai galiausiai yra skirti.

– Turbūt keitėsi ne vien darbas, bet ir gyvenimo ritmas?

– Tikrai taip. Iš pradžių bandžiau važinėti, bet kelionės atimdavo labai daug laiko. Reikėjo galvoti, kaip viską suderinti su šeimos gyvenimu. Kai darbas viename mieste, o namai kitame, tai tampa kasdieniu klausimu.

– Ar ministerijoje pravertė patirtis dirbant su Simno krašto žmonėmis?

– Labai. Dirbdama savo krašte matai konkretų žmogų, gali su juo pasikalbėti ir išgirsti, kas jam rūpi. Ministerijoje pamatai kitą pusę – kaip priimami sprendimai, kiek institucijų turi susitarti, kad kas nors pajudėtų. Tada dar aiškiau supranti, jog sprendimas popieriuje ir žmogaus kasdienybė ne visada sutampa. Man svarbu, kad regionų žmonių balsas tame procese būtų girdimas.

– Dabar esate Ministro Pirmininko patarėja ryšiams su Seimu. Kaip jaučiatės šiame darbe?

– Esu dėkinga Ministrui Pirmininkui Mindaugui Sinkevičiui už pasitikėjimą ir galimybę dirbti jo komandoje. Kartu jaučiu didelę atsakomybę. Kasdien iš arti matau, kaip vyksta teisėkūra, kaip derinamos skirtingos pozicijos. Taip pat esu Seimo Pirmininko pavaduotojos visuomeninė konsultantė regionų klausimais. Ir čia dažnai grįžtu mintimis prie to, ką išmokau dirbdama su savo krašto bendruomene.

– Kur dabar prabėga jūsų kasdienybė?

– Darbo dienomis daugiausia būnu Vilniuje, o savaitgaliais grįžtu į Kalesninkus. Gyvenimas vyksta tarp darbo ir namų. Bet kai grįžtu, atrodo, kad niekur nebuvau išvažiavusi. Tiesiog dainuoja širdis.

– Kai atsigręžiate į kelią nuo Simno iki Vyriausybės, kas jame jums svarbiausia?

– Man tai nėra kelias iš Simno kažkur kitur. Greičiau vienas gyvenimas su skirtingais etapais. Kultūros centre geriau pažinau savo kraštą, bibliotekoje išmokau klausytis žmonių, o Seime, ministerijoje ir Vyriausybėje pradėjau geriau suprasti, kaip veikia valstybė ir kaip gimsta sprendimai. Profesinis gyvenimas nuvedė į Vilnių, bet mano žmonės, mano istorija ir vietos, kuriose jaučiuosi sava, liko čia. Todėl grįžusi niekada nesijaučiu grįžusi iš kažkur labai toli. Tiesiog grįžtu namo.