Senelių darželyje šiandiena nesiskundžiama: „Dabar labai gerai gyventi“

Liuda-Liudvika

Devyniasdešimtmetė Liudvika paprašo ją vadinti Liuda. „Mane visi nuo senų senovės vadina Liuda, kam liežuvį sukti su tuo ilguoju vardu“, – linksmai sako žvitri senjorė, kuriai devynių dešimčių tikrai neduotum, ir prideda: „Žinau, kad Liudvikas buvo Prancūzijos karalius, Liudvikai – žinomi kompozitoriai, bet aš nenoriu šio vardo.“

Liuda gimė Anykščiuose, po studijų paskyrimas nuvedė į Kelmę, o meilė jūreiviui – į Klaipėdą. Uostamiestyje gimė judviejų sūnus.
„Metai nesustabdomai eina, keisdami mūsų gyvenimus. Sūnus susipažino su dzūkaite ir persikėlė į Alytų. Kai likau viena, viską, ką buvome užgyvenę, pardaviau ir į Dzūkijos sostinę persikėliau, butą nusipirkau. Sūnus sau, aš – sau jau penkiolika metų čia gyvenu, bet negaliu priprasti, sapnuoju Klaipėdą. Dievulėliau, per 30 metų  ten ekskursijų vadove dirbau. Pradėjau gide, bet plečiantis biurui kilau vis į aukštesnes pareigas. Buvau kūrybinga, pirmas darbas, kurį paruošiau, buvo apie vokiečių sudegintą Ablingos kaimą. Šiandien tai pretenduotų į mokslinį darbą, bet tada į tokius dalykus niekas nekreipė dėmesio“, – pasakoja senjorė.

Tris rytus per savaitę jos namo kieme sustoja „Gerumo skraistės“ mikroautobusas, kuris Liudą atveža į užsiėmimus. Pašnekovė daug skaito, tad kartais viena kita knyga pasidalija su bendruomenės lankytojais. Noriai į rankas paima „Alytaus naujienas“, kurias seneliams užprenumeravo politikė, žinoma gydytoja Adelė Dimšienė.  „Mėgstu sudėtingesnio turinio knygas. Baigiau skaityti airio 700 puslapių Hanya Yanagihara knygą apie ne tos orientacijos žmogaus gyvenimą „Mažas gyvenimas“. Sąžiningai perskaičiau, daug naujo apie šiuos žmones sužinojau, sudėtingas jų gyvenimas, juos jau tarsi teisinti imu. Nenuobodu buvo skaityti knygą apie į regbio varžybas skridusius sportininkus ir lėktuvui sudužus Andų kalnuose, kovojusius dėl išgyvenimo. Labai patinka keliautojo, geografo Ryčio Šalnos knygos. Dabar ant mano stalo Balio Sruogos „Dievų miškas“, ją skaitau ir suprantu visai kitaip negu jaunystėje. Kiekvieną perskaitytą knygą konspektuoju“, – kalba senjorė.

Senelių darželio veiklos Liudai patinka, ypač tapyba. Jos nutapytas gamtos vaizdas puošia įstaigos sieną. „Man nesudėtinga prisiderinti prie kitų, nesu konfliktiška, kiekvienam ranką paduodu, kiekvieno paklausiu, gal reikia padėti. Labai laukiu Velykų. Visi sueiname į sūnaus namus. Aš primarginu kiaušinių, stengiuosi kuo įdomiau, juk ir proanūkių jau turiu. Džiaugiuosi, kad esu laukiama. Prisimenu, kai visi trys anūkai manęs, iš Klaipėdos atvykstančios, laukdavo. O kai reikėdavo išvykti, visi trys susėsdavo ant slenksčio ir neišleisdavo“, – prisiminusi Liuda net ašarą nubraukia.

Po pauzės ji sako, kad savo šeimai, lankomai įstaigai, o ir visiems alytiškiams linki ilgai išlikti darbingiems, sveikiems. Alytui – kad įmonių daugėtų, kad žmonės ne į didesnius miestus išvažinėtų, o plauktų į Alytų. Bet taip bus, jei rasis mieste naujų įstaigų.

Jonas

Jono gimtinė – Raseinių rajone. Po kariuomenės įsidarbino  Kauno prieplaukoje, iš didžiausios šalyje gėrimų gamyklos „Stumbras“ plukdydavo degtinę į Klaipėdos bazes. Savo darbą vadino „tinginio užsiėmimu“, nes plaukiant į uostamiestį beveik visą kelią lošdavo kortomis su kitu krovinio palydovu. „Juk vis tiek nieko nematydavai, tik pakrančių karklus“, – mena Jonas. Kaune jis susirado žmoną, kuri į Alytų atsiviliojo. Pasistatė namą Merkinės gatvėje, kuriame ir šiuo metu gyvena.

„Senelių darželį atradau per draugą. Jis pasakojo apie šioje įstaigoje esančias masažo kėdes, kurios padeda sveikatinimui. O aš buvau patyręs traumą, pamaniau, kad bus gerai. Atėjau, pabandžiau ir man patiko“, – pasakoja balandžio pabaigoje 89-ąjį gimtadienį švęsiantis Jonas.

Jis ir apie kitas Senelių darželyje organizuojamas veiklas papasakojo. Neslėpė Jonas, kad senjorams sunkiau sučiupinėti rankdarbius, bet jie neatsisako, šiuo metu gamina velykinius sveikinimus ir gana sudėtingus. Svarbiausia, pasak pašnekovo, kad būdami kartu pasikalba įvairiomis temomis, papasakoja vieni kitiems, kaip praleido darbingiausius savo gyvenimo metus. Jonas dar pajuokauja, kad seneliais besirūpinančios specialistės labai malonios, jaunos, yra į ką jiems, seneliams, akis paganyti.

„Aš šiandiena nesiskundžiu. Dabar labai gerai gyventi. Kelis kartus buvau nuvykęs į Škotiją, anūkę padėjau auginti. Ir ten man patiko. Kiti verkšlena, kad blogai gyventi, bet ar iš tiesų taip blogai? Šitiek gražių namų, gerų automobilių, produktų parduotuvėse. Manau, kad saugumas dabar svarbiausia. Aš pritariu tam, kad būtų didinamas finansavimas šalies gynybai“, – tikina Jonas.

...

Visą straipsnį rasite naujausiame laikraščio „Alytaus naujienos“ numeryje (30/14090).

Geriausias, pigiausias būdas laikraštį skaityti – užsisakyti. Apie prenumeratą – čia.

© Publikacijų autorystė saugoma ℗ Perpublikavimas žiniasklaidoje draudžiamas