Sau­lė Mi­ke­lio­ny­tė: „Nie­ko ne­vei­kiant, auk­so me­da­lis pats ne­at­eis”

„Krep­ši­nin­kams vil­kė­ti marš­ki­nė­lius su už­ra­šu „Lie­tu­va“ yra pa­ti di­džiau­sia gar­bė ir kar­tu at­sa­ko­my­bė“

– Ke­le­rių me­tų pra­dė­jai žais­ti krep­ši­nį? Kas Ta­ve pa­ska­ti­no už­si­im­ti šia spor­to ša­ka?

– Krep­ši­nį pra­dė­jau žais­ti 8 me­tų. Pa­ska­ti­no šei­ma.

– Kas bu­vo Ta­vo pir­mie­ji tre­ne­riai? Kam la­biau­siai esi dė­kin­ga už pa­dė­tus krep­ši­nio pa­grin­dus?

– Ma­no pir­mo­ji tre­ne­rė bu­vo Ele­na Ži­lins­kie­nė. Vė­liau tu­rė­jau la­bai daug tre­ne­rių, ku­rių ne­ga­lėčiau ly­gin­ti, nes kiek­vie­nas kaž­kuo yra pri­si­dė­jęs prie ma­no kar­je­ros, tačiau vis­gi di­džiau­sias dar­bas ati­te­ko Aly­taus tre­ne­rėms Ele­nai Ži­lins­kie­nei bei Ire­nai Špie­gie­nei.

– Ar anksčiau Tau yra te­kę rimčiau iš­ban­dy­ti ir ki­tas spor­to ša­kas? Jei taip, tai ko­kias?

– Nuo pat vai­kys­tės mė­gau krep­ši­nį, to­dėl pra­dė­ju­si jį lan­ky­ti, ki­tų bū­re­lių ne­lan­kiau. Mė­gė­jiš­kai esu ban­džiu­si daug spor­to ša­kų, vie­na mėgs­ta­miau­sių yra plia­žo bei sa­lės tin­kli­nis. Pra­ei­tą va­sa­rą net­gi da­ly­va­vau plia­žo tin­kli­nio tur­ny­re, ku­ria­me ne­blo­gai se­kė­si. Gal­būt rei­kia pra­dė­ti ir pro­fe­sio­na­lią tin­kli­nin­kės kar­je­rą (šyp­so­si).

– Ar yra bu­vę to­kių at­ve­jų, ka­da Tau no­rė­jo­si mes­ti krep­ši­nį? Jei taip, kaip vis dėl­to pa­vy­ko to­kių minčių ne­pa­vers­ti re­a­ly­be?

– To­kių at­ve­jų nė­ra bu­vę.

– Ka­da su­pra­tai, jog at­ei­ty­je no­ri ei­ti pro­fe­sio­na­lės ke­liu?

– Kai pra­dė­jau lan­ky­ti krep­ši­nį ir su­pra­tau, kad man pui­kiai se­ka­si žais­ti, iš­kart pa­si­ry­žau ir troš­kau at­ei­ty­je tap­ti pro­fe­sio­na­lia krep­ši­nin­ke. Nie­ka­da ne­pra­leis­da­vau tre­ni­ruočių, ži­no­jau, ko sie­kiu, ir tai pa­si­tei­si­no. Iš Moks­lei­vių krep­ši­nio ly­gos per­ėjus į aukš­tes­nį ly­gį (Mo­te­rų ly­gos B di­vi­zio­ną), steng­da­vau­si ro­dy­ti ge­rus re­zul­ta­tus ir bū­ti pa­ste­bė­ta.

– 2017 me­tais da­ly­va­vai pres­ti­ži­nė­je sto­vyk­lo­je „Bas­ket­ball Wit­hout Bor­ders“ (liet. „Krep­ši­nis be sie­nų“), ku­rio­je su­si­ren­ka per­spek­ty­viau­si jau­nie­ji krep­ši­nin­kai iš vi­so pa­sau­lio. Ko­kius įspū­džius pa­li­ko ši sto­vyk­la ir ko nau­jo jo­je iš­mo­kai?

– Ga­vu­si kvie­ti­mą bu­vau nu­ste­bu­si, nes prieš tai ne­bu­vau gir­dė­ju­si apie to­kio ly­gio sto­vyk­lą. Ji pa­li­ko tik­rai įsi­min­ti­nus įspū­džius, nes jo­kio­je pa­na­šio­je iš­vy­ko­je ne­bu­vau bu­vu­si. „Bas­ket­ball Wit­hout Bor­ders“ vy­ko Iz­ra­e­ly­je, tai­gi kar­tu ap­lan­kiau ir nuo­sta­bią ša­lį, ir pa­to­bu­li­nau sa­vo krep­ši­nio įgū­džius. Sto­vyk­lo­je da­ly­va­vo ge­riau­si pa­sau­lio krep­ši­nio tre­ne­riai bei krep­ši­nin­kai, to­dėl pa­tir­tis bu­vo ne­įkai­no­ja­ma.

– Esi rung­ty­nia­vu­si Lie­tu­vos jau­nučių, jau­nių ir jau­ni­mo rink­ti­nė­se. Pa­pa­sa­kok, koks jaus­mas yra žais­ti už­si­vil­kus marš­ki­nė­lius su už­ra­šu „Lie­tu­va“?

– Krep­ši­nin­kams vil­kė­ti marš­ki­nė­lius su už­ra­šu „Lie­tu­va“ yra pa­ti di­džiau­sia gar­bė ir kar­tu at­sa­ko­my­bė. Jaus­mas yra ne­ap­sa­ko­mas. Prieš kiek­vie­ną va­sa­rą lauk­da­vau kvie­ti­mo į jau­ni­mo rink­ti­nę ir jį ga­vu­si la­bai džiū­gau­da­vau, nes tai yra ir ne­įkai­no­ja­ma pa­tir­tis, as­me­ni­nis to­bu­lė­ji­mas ir, kaip ir mi­nė­jau, di­de­lė gar­bė.

– Kuo Ta­ve džiu­gi­na ir (ar) liū­di­na žai­di­mas Vil­niaus „Ki­birkš­tis-MRU“ ko­man­do­je bei gy­ve­ni­mas Vil­niu­je?

– Gy­ve­ni­mas Vil­niu­je bei žai­di­mas Vil­niaus „Ki­birk­šis-MRU“ ko­man­do­je vi­so­mis pras­mė­mis džiu­gi­na. Tai yra pui­kus mies­tas ir aukščiau­sio ly­gio ko­man­da. Mums, kaip žai­dė­joms, yra su­teik­tos vi­sos są­ly­gos to­bu­lė­ti ir at­lik­ti sa­vo dar­bą. Tu­ri­me pui­kius tre­ne­rius, ki­ne­zi­te­ra­peu­tus bei va­do­vus. At­mo­sfe­ra ko­man­do­je taip pat su­pe­ri­nė, vi­sos la­bai drau­giš­kos ir vie­na ki­tą pa­lai­kančios.

– Žais­da­ma Vil­niaus „Ki­birkš­tis-MRU“ eki­po­je taip pat tu­ri ga­li­my­bę stu­di­juo­ti My­ko­lo Ro­me­rio uni­ver­si­te­te, taip de­rin­da­ma moks­lus su spor­tu. Ko­kią stu­di­jų kryp­tį esi pa­si­rin­ku­si? Ir ar Tau pa­tin­ka Ta­vo stu­di­jos?

– Stu­di­juo­ju ko­mu­ni­ka­ci­ją ir skait­me­ni­nę rin­ko­da­rą. Stu­di­jos pa­tin­ka.

– Šiais me­tais kar­tu su Vil­niaus „Ki­birkš­ti­mi-MRU“ ta­pai Lie­tu­vos čem­pio­ne. Ko­kios apė­mė emo­ci­jos nu­sky­nus to­kią skam­bią per­ga­lę?

– Nuo fi­na­li­nių rung­ty­nių pra­ėjo mė­ne­sis, tačiau iki da­bar dar ne­ga­liu pa­ti­kė­ti, jog esu Lie­tu­vos čem­pio­nė. Nuo pat vai­kys­tės sva­jo­jau apie to­kį ti­tu­lą ir šiuo me­tu tu­rė­ti jį sa­vo ran­ko­se yra ne­ap­sa­ko­mas jaus­mas.

– 2019 me­tais Mo­te­rų ly­gos B di­vi­zio­ne taip pat už­ėmei I vie­tą, tik tą­kart su Aly­taus „RKL-GUT.LT“ ko­man­da. Ku­ris kar­je­ros ti­tu­las Tau at­ro­do reikš­min­ges­nis – Lie­tu­vos čem­pio­nės var­das ar lai­mė­tas B di­vi­zio­nas su gim­to­jo mies­to eki­pa?

– Ti­tu­lų ne­skirs­tau, abu lai­mė­ji­mai man yra la­bai bran­gūs, nes abiem bu­vo ati­duo­ta vi­sa šir­dis. „RKL-GUT.LT“ bu­vo ko­man­da, ku­ri po Moks­lei­vių krep­ši­nio ly­gos lei­do iš­ban­dy­ti aukš­tes­nio ly­gio krep­ši­nį ir tik­rai la­bai pa­dė­jo to­bu­lė­ti, prieš ke­liau­jant į aukščiau­sią mo­te­rų ly­gą.

– 2019 me­tais po per­ga­lės Mo­te­rų ly­gos B di­vi­zio­ne ne iš vie­nos ko­man­dos ga­vai pa­siū­ly­mų žais­ti. Ko­dėl nu­spren­dei rung­ty­niau­ti bū­tent Vil­niaus „Ki­birkš­ty­je-MRU“?

– Gal­būt to­dėl, nes to­je ko­man­do­je mačiau dau­giau­sia per­spek­ty­vų. Vil­niaus „Ki­birkš­tis“ nuo se­nų lai­kų yra vie­nas ge­riau­sių klu­bų Lie­tu­vo­je, ku­ria­me dir­ba ge­riau­si tre­ne­riai ir per­so­na­las. Tuo me­tu ko­man­dos tre­ne­ris bu­vo Al­gir­das Pau­laus­kas, tai bu­vo taip pat vie­nas iš kri­te­ri­jų, ko­dėl žais­ti nu­spren­džiau bū­tent ten. Pats mies­tas man la­bai pa­ti­ko, vi­sa­da sva­jo­jau ja­me gy­ven­ti.

– Esi lai­mė­ju­si abu Mo­te­rų ly­gos di­vi­zio­nus. Gal ga­lė­tum at­skleis­ti, ko­kie kom­po­nen­tai yra svar­biau­si ko­man­dai, no­rinčiai tap­ti čem­pio­ne?

– Ma­nau, di­džiau­sias kom­po­nen­tas yra ge­ras ko­man­di­nis dar­bas vi­so se­zo­no me­tu, vie­na ki­tos pa­lai­ky­mas bei di­de­lis no­ras. Nie­ko ne­vei­kiant, auk­so me­da­lis pats ne­at­eis. Vi­sų se­zo­nų me­tu ko­man­dos, ku­rio­se žai­džiau, sun­kiai dir­bo ir lie­jo pra­kai­tą krep­ši­nio sa­lė­je kiek­vie­ną die­ną.

– Ar la­bai smar­kiai ski­ria­si žai­di­mo ly­gis Mo­te­rų ly­gos A ir B di­vi­zio­nuo­se?

– Ly­gis la­bai ski­ria­si. Gal­būt B di­vi­zio­ne dau­ge­lis ko­man­dų yra su­si­rin­ku­sios pa­žais­ti mė­gė­jiš­kai, tai mo­te­rys, ku­rioms pa­tin­ka krep­ši­nis, tačiau jos ne­no­ri siek­ti pro­fe­sio­na­lių kar­je­ros. Krep­ši­nis la­bai pa­pras­tas, daug tak­ti­nių spren­di­mų bei pro­to ne­rei­kia. A di­vi­zio­ne vis­kas vi­siš­kai ski­ria­si. Daug tak­ti­kos, žai­di­mo grei­tis daug di­des­nis, rei­kia žais­ti, kaip sa­kant, „su gal­va“.

– Žai­di leng­vo­jo bei sun­kio­jo kraš­tų po­zi­ci­jo­se. Ku­ri po­zi­ci­ja Tau at­ro­do mie­les­nė šir­džiai ir ko­dėl?

– Leng­vo­jo kraš­to po­zi­ci­ja man mie­les­nė. Esu ga­na aukš­ta, tačiau sun­kio­jo kraš­to po­zi­ci­ja rei­ka­lau­ja daug jė­gų. Daž­niau­siai ki­to­se ko­man­do­se sun­kie­ji kraš­tai bū­na daug aukš­tes­ni ir stip­res­ni už ma­ne, to­dėl bū­na la­bai sun­ku. Aš sa­ve pri­skirčiau la­biau prie gy­nė­jų, esu me­ti­kė, to­dėl mie­liau me­siu iš to­li­mo­jo nuo­to­lio, ne­gu grum­siuo­si po krep­šiu.

– Ko­kios yra Ta­vo stip­rio­sios žai­di­mo pu­sės? O ku­rias, Ta­vo ma­ny­mu, dar rei­kė­tų pa­to­bu­lin­ti?

– Ma­no vie­na iš stip­rių­jų pu­sių yra me­ti­mas. Kaip ir mi­nė­jau, esu me­ti­kė, to­dėl grei­tas ka­muo­lio iš­me­ti­mas yra ma­no pliu­sas. To­bu­lin­ti rei­kė­tų ab­so­liučiai vis­ką. Esu jau­na žai­dė­ja, to­dėl tik­rai tu­riu kur to­bu­lė­ti, tiek gy­ny­bo­je, tiek pra­si­ver­ži­muo­se, tiek me­ti­muo­se.

– Jei da­bar nu­spręs­tum tap­ti le­gio­nie­re, ku­rio­je ša­ly­je la­biau­siai no­rė­tum žais­ti? Ko­dėl?

– Apie tai ne­su gal­vo­ju­si.

– Ko­kio sti­liaus krep­ši­nis Ta­ve la­biau ža­vi – eu­ro­pie­tiš­ko­jo ar ame­ri­kie­tiš­ko­jo? Ko­dėl?

– Ma­ne la­biau ža­vi eu­ro­pie­tiš­kas krep­ši­nis. NBA pas­ta­ruo­ju me­tu re­mia­si tik grei­tu žai­di­mu ir me­ti­mu iš tri­taš­kio. Toks jaus­mas, kad tai la­biau šou nei krep­ši­nio rung­ty­nės. Eu­ro­pie­tiš­ka­me krep­ši­ny­je vis­kas šiek tiek ra­miau, va­do­vau­ja­ma­si ga­na grei­tu, bet pro­tin­gu žai­di­mu.

– Ar no­rė­tum at­ei­ty­je su­grįž­ti į Aly­taus „RKL-GUT.LT“ ko­man­dą, ku­rio­je pra­dė­jai sa­vo, kaip pro­fe­sio­na­lės, ke­lią (pvz., be­baig­da­ma kar­je­rą)?

– Į „RKL-GUT.LT“ ko­man­dą su­grįž­ti tik­rai no­rėčiau. Pa­si­bai­gus se­zo­nui daž­nai už­su­ku į jų tre­ni­ruo­tes bei rung­ty­nes, la­bai jas pa­lai­kau ir ti­kiuo­si, jog šiais me­tais bus iš­ko­vo­tas dar vie­nas auk­so me­da­lis.

– Ar Ta­vo gal­vo­je jau kir­ba min­tys, kuo no­rė­tum už­si­im­ti pa­bai­gu­si kar­je­rą?

– Esu jau­na žai­dė­ja, to­dėl apie kar­je­ros pa­bai­gą dar ne­su gal­vo­ju­si (juo­kia­si).

– Ko­kias sa­vo kar­je­ros rung­ty­nes iš­skir­tum kaip pačias įsi­min­ti­niau­sias? Ko­dėl?

– Vi­sos auk­si­nės rung­ty­nės man bu­vo la­bai įsi­min­ti­nos. Gal­būt vie­nos iš įsi­min­ti­niau­sių bu­vo Moks­lei­vių krep­ši­nio ly­gos U16 čem­pio­na­to fi­na­li­nės rung­ty­nės, kai žai­dė­me su Vil­niaus VKM ko­man­da, ku­ri per se­zo­ną ne­tu­rė­jo nė vie­no pra­lai­mė­ji­mo, tačiau fi­na­le pa­ty­rė pir­mą­jį ir mes ta­po­me Lie­tu­vos čem­pio­nė­mis. Tai bu­vo ma­no pir­ma­sis ir sun­kiau­siai iš­ko­vo­tas auk­so me­da­lis kar­je­ro­je iki tol.

– Ko­kie yra Ta­vo ar­ti­miau­si kar­je­ros tiks­lai?

– Tęs­ti krep­ši­nio kar­je­rą Mo­te­rų ly­gos A di­vi­zio­ne.

„Daž­niau­siai į aikš­te­lę sten­giuo­si įženg­ti bū­tent de­ši­ne ko­ja“

– Kaip at­ro­do Ta­vo ei­li­nė die­na?

– Die­na se­zo­no me­tu: tu­riu ry­ti­nę tre­ni­ruo­tę, to­dėl ke­liuo­si 8.50 val. ir iš­kart vyks­tu į ją. Tre­ni­ruo­tė trun­ka 1–1,30 val. Po tre­ni­ruo­tės pus­ryčiau­ju ir, kiek yra lais­vo lai­ko, sten­giuo­si pa­mie­go­ti pie­tų mie­go. Po pie­tų mie­go vyks­ta pa­skai­tos (nuo­to­li­niu bū­du, to­dėl yra la­bai pa­to­gu kar­tu ir klau­sy­tis jų, ir il­sė­tis). Apie 15 val. už­kan­džiau­ju ir 16 val. vyks­tu į tre­ni­ruo­tę. Va­ka­ri­nė tre­ni­ruo­tė trun­ka 2 va­lan­das. Po jos val­gau va­ka­rie­nę, da­rau dar­bus, ku­riuos ski­ria uni­ver­si­te­tas, o jei yra lais­vo lai­ko, su­si­tin­ku su drau­gais ar­ba žiū­riu fil­mus.

– Kaip Tau se­ka­si pa­lai­ky­ti spor­ti­nę for­mą ka­ran­ti­no me­tu?

– Vi­so ka­ran­ti­no me­tu man vy­ko tre­ni­ruo­tės, to­dėl for­mos ne­pra­ra­dau.

– Kiek­vie­no žmo­gaus, taip pat ir krep­ši­nin­ko, gy­ve­ni­me bū­na to­kių die­nų, ka­da vi­siš­kai ne­bė­ra no­ro, jė­gų bei mo­ty­va­ci­jos at­li­ki­nė­ti su­pla­nuo­tus dar­bus. Kaip Tu su­si­do­ro­ji su to­kiais sun­ku­mais?

– Ži­nau, kad tu­riu at­lik­ti sa­vo dar­bą ir ki­to ke­lio nė­ra. Kiek­vie­no spor­ti­nin­ko ke­ly­je bū­na duo­bių bei pa­ki­li­mų, su­pran­tu tai ir tie­siog dir­bu, to­bu­lė­ju to­liau.

– Kas Ta­ve šian­dien la­biau­siai mo­ty­vuo­ja žais­ti krep­ši­nį bei siek­ti aukš­tu­mų?

– Tik­riau­siai mo­ty­vuo­ju pa­ti sa­ve. Jei žmo­gus pats no­ri, jis ga­li vis­ką.

– Ko­kios as­me­ni­nės sa­vy­bės, Ta­vo nuo­mo­ne, yra svar­biau­sios no­rint už­ka­riau­ti krep­ši­nio pa­sau­lį?

– Stip­rus cha­rak­te­ris, už­si­spy­ri­mas bei ti­kė­ji­mas sa­vi­mi.

– Kai ku­rie spor­ti­nin­kai, no­rė­da­mi pri­si­šauk­ti sėk­mę, tu­ri tam tik­rus ta­lis­ma­nus ar­ba at­lie­ka įvai­rius ri­tu­a­lus prieš rung­ty­nes. Ar Tu taip pat esi tarp to­kių spor­ti­nin­kų? Jei taip, tai ar ga­lė­tum at­skleis­ti tuos ta­lis­ma­nus ar (ir) ri­tu­a­lus?

– Ta­lis­ma­nų ne­tu­riu, tačiau ri­tu­a­lu ga­lėčiau pa­va­din­ti tai, jog daž­niau­siai į aikš­te­lę sten­giuo­si įženg­ti bū­tent de­ši­ne ko­ja (šyp­so­si).

– Ar tu­ri mėgs­ta­miau­sią fil­mą, su­si­ju­sį su krep­ši­niu? Jei taip, tai ko­kį?

– „Tre­ne­ris Kar­te­ris“, „Kos­mi­nis krep­ši­nis“.

– Ko­kie yra Ta­vo krep­ši­nio ide­a­lai, my­li­mau­sios krep­ši­nio ko­man­dos? Ko­dėl?

– Nuo pat ma­žens iki da­bar ma­no krep­ši­nio ide­a­las yra Mi­cha­e­las Jor­da­nas. Ža­viuo­si jo žai­di­mu bei krep­ši­nio su­pra­ti­mu, taip pat ir pačiu kaip as­me­ny­be. Šiuo me­tu tie­siog sten­giuo­si ly­giuo­tis į vy­res­nes ko­man­dos bei ly­gos žai­dė­jas, ku­rios tu­ri daug pa­tir­ties. Jos daž­nai duo­da įvai­riau­sių pa­ta­ri­mų ir at­sa­ko į vi­sus už­duo­da­mus klau­si­mus.

Ko­man­da, ku­rią pa­lai­kau, yra Kau­no „Žal­gi­ris“. Tai yra ko­man­da nu­me­ris vie­nas, už ku­rią taip pat ser­gu nuo vai­kys­tės.

– Jei bū­tų ga­li­my­bė su­žais­ti rug­ty­nes 1 prieš 1 su ku­riuo (-ia) nors krep­ši­nin­ku(-e), su kuo su­žais­tum? Ko­dėl?

– Gal­būt bū­tų įdo­mu su­žais­ti prieš vie­ną iš Aust­ra­li­jos rink­ti­nės aukš­ta­ū­gių Liz Cam­ba­ge (ūgis 2,03 m). Re­zul­ta­tas bū­tų aiš­kus net ne­pra­si­dė­jus rung­ty­nėms, bet bū­tų įdo­mu su­žais­ti su to­kio ly­gio žai­dė­ja.

– Jei­gu Tau rei­kė­tų su­da­ry­ti ge­riau­sią, Ta­vo nuo­mo­ne, star­ti­nį pen­ke­tu­ką (iš da­bar­ti­nių ir bu­vu­sių krep­ši­nin­kių), kaip jis at­ro­dy­tų? Kaip ar­gu­men­tuo­tum sa­vo to­kį pa­si­rin­ki­mą?

– Ne­su apie tai gal­vo­ju­si, tačiau ga­li­me pa­ban­dy­ti.

Įžai­dė­ja bū­tų bu­vu­si pro­fe­sio­na­li krep­ši­nin­kė Au­ri­mė Rin­ke­vi­čiū­tė. Šios žai­dė­jos krep­ši­nio su­vo­ki­mas, aikš­tės ma­ty­mas ir per­da­vi­mų ko­ky­bė yra pa­ties aukš­čiau­sio ly­gio. Ne­ma­nau, kad at­si­ras dar vie­na to­kia pat kaip ji.

Į ata­kuo­jan­čios gy­nė­jos po­zi­ci­ją sta­ty­čiau Gab­rie­lę Šuls­kę. Ji ga­li tiek mes­ti iš to­li, tiek žai­biš­kai pra­si­verž­ti ir įmes­ti iš po krep­šio. Yra grei­ta, stai­gi, ge­rai ma­to aikš­tę ir at­lie­ka la­bai pro­tin­gus spren­di­mus. Ma­nau, ji su Au­ri­me bū­tų pui­kus gy­nė­jų du­e­tas.

Leng­vo­jo kraš­to puo­lė­ja bū­tų Ga­bi­ja Meš­ko­ny­tė. Jau­na žai­dė­ja, pa­si­žy­min­ti ge­ru pra­si­ver­ži­mu bei pa­tai­ky­mu iš to­li. Šios po­zi­ci­jos krep­ši­nin­kė tu­ri mo­kė­ti vis­ką – tiek žais­ti po krep­šiu, tiek prie tri­jų taš­kų li­ni­jos, bū­tent Ga­bi­ja tai ir su­ge­ba.

Sun­ku­sis kraš­tas, be abe­jo­nės, Jur­gi­ta Štrei­mi­ky­tė-Vir­bic­kie­nė, ma­nau, tam ko­men­ta­rų ne­rei­kia. Vie­na ge­riau­sių vi­sų lai­kų Lie­tu­vos krep­ši­nin­kių.

Į vi­du­rio puo­lė­jos po­zi­ci­ją siū­ly­čiau Eg­lę Šikš­niū­tę. Aukš­ta, tvir­ta žai­dė­ja, ge­rai ma­tan­ti aikš­tę bei pui­kiai žai­džian­ti po krep­šiu.

Pa­ta­ri­mas ir lin­kė­ji­mas

– Ką pa­tar­tum vai­kams ir jau­nuo­liams, sva­jo­jan­tiems tap­ti pro­fe­sio­na­liais (-io­mis) krep­ši­nin­kais (-ėmis)?

– No­rint tap­ti pro­fe­sio­na­liu krep­ši­nin­ku rei­kia la­bai daug už­si­spy­ri­mo ir sun­kaus dar­bo. Šia­me spor­te nie­kas leng­vai ne­at­eis.

– Ko pa­lin­kė­tum krep­ši­nio aist­ruo­liams, skai­tan­tiems „Aly­taus nau­jie­nas“ bei vi­siems ki­tiems skai­ty­to­jams?

– Lin­kiu šil­tos bei sma­gios va­sa­ros bei, ypač šiuo sun­kiu lai­ko­tar­piu, svei­ka­tos. Ti­kė­ki­mės, ka­ran­ti­nas greit pa­si­trauks iš mū­sų gy­ve­ni­mo ir ga­lė­si­me su­grįž­ti į lai­kus, kai CO­VID-19 ne­eg­zis­ta­vo.

Trumpi klausimai

- Am­žius

- 20 me­tų

- Ūgis

- 183 cm

- Zo­dia­ko žen­klas

- Dvy­niai

- Mo­kyk­la, ku­rią bai­gei

- Aly­taus Jot­vin­gių gim­na­zi­ja

- Mėgs­ta­miau­sia pa­mo­ka mo­kyk­lo­je

- Bio­lo­gi­ja

- Ne­mėgs­ta­miau­sia pa­mo­ka mo­kyk­lo­je

- Ma­te­ma­ti­ka

- Mėgs­ta­miau­sias val­gis

- Vie­no iš­skir­ti ne­ga­liu, val­gau daug ir įvai­riai. Se­zo­no me­tu daž­niau­siai: ma­ka­ro­nai su viš­tie­na, ry­žiai su viš­tie­na.

- Mėgs­ta­miau­sias gė­ri­mas

- Van­duo

- Mėgs­ta­miau­sia kny­ga

- „Fi­lo­so­fas, ku­ris ne­bu­vo iš­min­tin­gas“

- Mėgs­ta­miau­sias ra­šy­to­jas

- Lau­rent Gou­nel­le

- Mėgs­ta­miau­sias (-ia) mu­zi­kos at­li­kė­jas (-a) / mu­zi­kos gru­pė

- „Cold­play“, „Fo­je“, „De­pe­che Mo­de“, „Qu­e­en“

- Mėgs­ta­miau­sia dai­na

- Ne­ga­liu iš­skir­ti vie­nos dai­nos. Vi­sos ma­no mėgs­ta­mų gru­pių dai­nos ge­ros

- Mėgs­ta­miau­sias fil­mas (ne­bū­ti­nai su­si­jęs su krep­ši­niu)

- „Va­ni­li­nis dan­gus“

- Mėgs­ta­miau­sia TV lai­da.

- „Fa­rai“ (šyp­so­si)

- Di­džiau­sias ho­bis po krep­ši­nio

- Tin­kli­nis, gro­ji­mas uku­lė­le, pia­ni­nu bei gi­ta­ra

- Ša­lis, į ku­rią la­biau­siai no­rė­tum nu­vyk­ti

- JAV

- Mėgs­ta­miau­sia vie­ta Aly­tu­je

- Na­mai

- Lai­min­gas skaičius

- 11

- Mėgs­ta­miau­sia spal­va

- Žyd­ra

- Ta­vo pa­ti ge­riau­sia as­me­ni­nė sa­vy­bė

- Nuo­šir­du­mas

- Įžy­my­bė, su ku­ria la­biau­siai no­rė­tum kar­tu pa­pie­tau­ti

- Džor­da­na But­ku­tė

- Ta­vo mėgs­ta­miau­sia šven­tė

- Ka­lė­dos

- Juo­kin­giau­sias Ta­vo ka­da nors iš­girs­tas anek­do­tas

- Bė­ga Pet­ka su Čia­pa­je­vu nuo bal­tų­jų... Bė­ga, bė­ga, žiū­ri – tuščias šu­li­nys. Abu įšo­ko į šu­li­nį ir lau­kia, kol pra­bėgs bal­tie­ji. Pri­bė­ga bal­tie­ji prie šu­li­nio ir šau­kia: „Gal jie į miš­ką nu­bė­go.“ Iš šu­li­nio ai­das: „Gal jie į miš­ką nu­bė­go.“ Po to vėl šau­kia: „Gal jie į šu­li­nį įlin­do“, vėl ai­das iš šu­li­nio: „Gal jie į šu­li­nį įlin­do.“ Bal­tie­ji vėl šau­kia: „Gal čia įmes­ti po­rą gra­na­tų.“ Iš šu­li­nio gar­sas: „O gal jie į miš­ką nu­bė­go?“