„Rūkyk į sveikatą, jei ją dar turi“

„Nerado pajuodavusių nuo rūkymo smegenų“

Diskusijų įkarštyje nuošalyje nutarė nelikti ir žurnalas „Aistros“ (save vadinęs pirmuoju lietuvių magazinu), išspausdinęs straipsnelį „Tabakas vaistas!“ ir atkreipęs dėmesį, jog „nors keistai skamba, bet, vis dėlto, pripažinti reikia.“ Rašė, jog buvo laikas, kada tabaku gydė ir epilepsiją, ir šiltinę, ir buvo daug knygų parašyta apie tabako naudą. O kalbas, jog „esą tabako dūmai juodina smegenis“, paneigęs vienas gydytojas. Jis rašė kolegai, kad atlikus myriop nuteistojo, kuris visą gyvenimą rūkė, skrodimą nerado juodų smegenų. Užsiminta, kad būta gydytojo, kuris teigęs, jog tabakas maistas ir sukūręs teoriją apie jo naudą žmogaus organizmui. Atsirado ir medikų, kurie patarė rūkyti ir jauniems, ir seniems, ir vyrams, ir moteris. 

Šiame rūkymo–nerūkymo barnyje buvo daugiau pasisakančių, jog rūkymas yra pinigų ir sveikatos švaistymas. Įvairios organizacijos ir sąjungos teigė, jog jų nariai nerūko, o rūkantys turi pažadėti, jog atsikratys šio įpročio.

Reklamos niekur nedingo

Aprimus pasižodžiavimams verta rūkyti ar ne, visi liko prie savo nuomonių ir su sava tiesa. Niekas neuždraudė ir papirosų reklamų. Gamintojai gyrė ir siūlė savo prekę: žadėjo ramius nervus, darbo našumą, gerą nuotaiką ir sėkmę. Šioje situacijoje reikia pasidžiaugti, jog dantų pastos ir muilo reklamų buvo daug daugiau nei papirosų. 

Humoristiniai laikraščiai ir žurnalai sau leisdavo ir pasišaipyti iš rūkorių. Linksmos minties laikraštis „Kuntaplis“ Kauno miesto tarybai nubalsavus, jog posėdžių metu bus galima rūkyti konstatavo, kad išklausius visas miesto problemas taryba priėmė du svarbius nutarimus: „1. rūkyti, ir 2. išsiskirstyti namo.“

„Baltijos pliažas“ tarp „Dešimt moterų seklyčios taisyklių“ skelbė: „7. Kaip rūkime, taip ir meilėje gali keisti markę, tik venk padirbimų.“

Vaikas nuskendo, nes mokytojai rūkė

1933 metais birželio mėnesį Alytuje nutiko nelaimė. „Kaip žinoma, Alytuje yra Kauno miesto savivaldybės vaikų kolonija. Prie vaikų buvo nusiųsta gailestingoji sesuo Pranė Jocevičiūtė, 23 metų amžiaus. Vaikams nuėjus Nemunan praustis, vienas vaikas Mečys Lopata apie 14 metų amž. įbrido į Nemuną per toli nuo kranto, ir, prižiūrėtojų perspėjimų neklausydamas pradėjo plaukti.  Beplaukdamas pateko į sūkurį ir ėmė skęsti. Kadangi buvo tik 5–6 metrai nuo kranto, tai gail. sesuo Jocevičiūtė puolė į vandenį skęstančio berniuko gelbėti, bet nelaimingai – vaikas nuskendo ir Jocevičiūtė nuskendo,“ – rašė „Lietuvos žinios“.

„Kuntaplis“  pridūrė, jog „vaikus maudytis buvo išvedę 4 mokytojai – vyrai.“ Žinoma, „jei niekas nebūtų skendęs būtų buvę labai gerai, bet jeigu skendo galėjo būti du išėjimai: galėjo gelbėti gailest. sesutė ir galėjo, pagaliau, gelbėti 4 vyrai – p. p. mokytojai. Jei būtų gelbėję ne tik viena moteris, bet kartu ir vyrai būtų buvę labai gerai, bet štai dėl ko blogai, kad vaikas ir moteriškė paskendo, o keturi vyrai – ąžuolai stovėjo ant kranto ir rūkė „8 numerį“.

Ar tikrai tie mokytojai rūkė, ar ne, o gal tai buvo tik „Kuntaplio“ ironiška įvykio interpretacija – šiandien tiksliai pasakyti negalime.

Ne visi rūkoriai

Žymiojo tarpukario Alytaus advokato ir visuomenės veikėjo  Mendelio  Bokšickio sūnus Saadia Bahat įvairiuose interviu pasakojo, jog tėčio „darbo vietoje kabėjo ženklas, ant kurio net trisdešimčia kalbų buvo užrašyta, jog rūkyti draudžiama“. Šis užrašas nebuvo atsitiktinis, mat seneliui susirgus, gydytojas liepė mesti rūkyti. Visą gyvenimą rūkius, tai padaryti buvo sunku. Rūkė slapstydamasis, tai sužinojusi močiutė pagrasino, jei šis nemes rūkyti – su vienturčiu sūnumi (Saadia Bahat tėčiu) jį paliksianti ir emigruosianti į JAV.