Rimas A. Česonis: „Prisimenant bendravimą su JAV prezidentu Jimmy Carter“

 Atsiminimų kalba palikta netaisyta, taip, kaip jie spausdinti „Drauge“.    

39-asis JAV prezidentas Jimmy Carter (1977.1.20–1981.1.20) neabejotinai prisimenamas kaip žmogaus teisių čempionas. Be abejo, galima turėti įvairių nuomonių apie jo efektyvumą prezidento vaidmenyje, tačiau jis turėjo aiškią viziją, kaip turėtų būti vystoma JAV užsienio politika. Jos kertinis akmuo buvo siekti, kad visuose kraštuose galiotų žmogaus teisių ir laisvo apsisprendimo principas.  Atmintini buvo jo žodžiai inauguracijos kalboje 1977 metų sausio mėnesį: „Kadangi esame laisvi, niekuomet negalime būti abejingi laisvės likimui kitur.“  Per visą prezidento Carter kadenciją turėjau privilegiją bendrauti su jo administracijos štabu Lietuvos laisvės siekimo reikalu. Turėjau progos ir šiek tiek pažinti Prezidentą asmeniškai. Tai protinga, padori, kupina gerumo asmenybė.  

Artėjant 1976 metų JAV prezidento rinkimams, tuometinė JAV Lietuvių Bendruomenės (LB) Krašto valdyba, vadovaujama Juozo Gailos (aš buvau vienas iš vicepirmininkų), paruošė planą, kaip tą progą išnaudoti pavergtos Lietuvos naudai. Vienas iš to plano elementų buvo užmegzti ryšius su abiejų partijų kandidatų rinkiminės kampanijos dalyviais. Man buvo paskirta užduotis susisiekti su Demokratų partijos kandidatu. Supratau, kad tai padaryti reikia kaip galima anksčiau – tuomet, kandidatui laimėjus partijos nominaciją, tikimybė ką nors iš to gauti visuomet būna didesnė. Maniau, kad mažai žinomas „autsaideris“, – vienos pietinės valstijos buvęs gubernatorius, – kalbėdamas švelniais žodžiais, gali pralenkti kitus kandidatus ir laimėti partijos nominaciją. 

Tuo metu amerikiečiai neseniai buvo pergyvenę „Watergate“ traumą ir troško kiek kitokios valdžios. Taip įsirikiavau į gubernatoriaus Jimmy Carter rinkimų kampaniją. Įsigijau nemažai pažįstamų ir net keletą draugų, kurie, vėliau tarnaudami Baltuosiuose rūmuose, buvo labai reikalingi.  

 Pusryčiai su J. Carter  

 Vienas iš mano tikslų buvo bandyti suteikti lietuviams matomumą valdžios sluoksniuose. Tad pirmiausia išsirūpinau susitikimą su kandidatu Jimmy Carter, kad būtų galima supažindinti jį ir jo aplinkos žmones su mums rūpimais klausimais. Spalio mėnesį, dieną po Carter gimtadienio, buvo gautas pakvietimas lietuvių delegacijai pusryčiauti su juo Pittsburgho mieste. LB Krašto valdyba sudarė 10 žmonių delegaciją, kuriai man teko vadovauti. Iš vakaro visi susirinkome pasitarti, kokius klausimus turėtume iškelti. Buvome maloniai nuteikti, kad mūsų pokalbį stebėjo JAV didžioji žiniasklaida, o grįžę namo matėme reportažus apie mūsų susitikimą per televizijų vakarines žinias. Iš esmės buvome patenkinti šiuo susitikimu ir gal net šiek tiek nustebinti kandidato žiniomis apie mūsų rūpesčius. Man ypač buvo atmintinas delegacijos nario kun. Gedimino Kijausko dialogas su J. Carter žmogaus teisių pažeidimo klausimais Sovietų sąjungos okupuotuose kraštuose. Kaip pavyzdį kun. Kijauskas iškalbingai, emocingai pristatė 17 tūkst. lietuvių pasirašytą dokumentą Sovietų vyriausybei, reikalaujantį Sovietų Sąjungos konstitucijoje garantuoti teisę praktikuoti religiją. Jie šį dokumentą taip pat pasiuntė Jungtinėms Tautoms (JT). Tuo tarpu JAV ambasadorius JT William Scranton į šią peticiją visai nereagavo ir net nepatvirtino jos gavimo. J. Carter sakė: „Aš tikrai manau, kad mūsų vyriausybė per Jungtinių Tautų ambasadorių turėjo patvirtinti dokumento gavimą ir viešai pareikšti paramą.“  

Pakvietimai į Baltuosius rūmus

Prezidentui Carter laimėjus rinkimus vienas iš jo pirmutinių uždavinių buvo sukurti administracinį aparatą krašto valdymui. Sudarius vadinamąją pereinamąją komandą – „Transition Team“, buvo renkamos ir vertinamos norinčiųjų tarnauti naujojoje valdžioje paraiškos. Buvo svarstomos ir valdininkų iš buvusios respublikonų administracijos kandidatūros.  Vieną dieną gavau pakvietimą atvykti ir peržiūrėti kai kuriuos iš lietuvių, latvių ir estų gautus prašymus. Nustebau, kai man įteikė EPA (Environmental Protection Agency – red.) administratoriaus Čikagoje, respublikono Valdo Adamkaus „Resume“ ir uždavė keletą klausimų. 

Nedvejodamas pabrėžiau, kad tai viena iškiliausių asmenybių tarp Amerikos lietuvių, ir jis turėtų būti paliktas savo poste, nepriklausomai nuo jo politinių pažiūrų. Tiesą sakant, nemanau, kad mano žodžiai turėjo reikšmės – Adamkaus nuopelnai Vidurio Amerikos visuomenei ekologijos srityje kalbėjo už save.  Jau pirmomis naujosios valdžios darbo dienomis susidarė grupelė kolegų iš buvusios rinkimų kampanijos, kuriems rūpėjo tautybių reikalai – kad jie gautų atitinkamo dėmesio ir kad tam Prezidento štabe būtų skirta pareigybė. Šiai grupei priklausė ir būsimasis Assistant Secretary of HUD (Department of Housing and Urban Development – red.) mons. Gino Baroni ir būsimoji ekonominių reikalų specialistė Baltuosiuose rūmuose, o vėliau ir Kongreso narė (yra iki šiol) Marcia Kaptur iš Toledo, Ohio. 

Po intensyvios ir atkaklios veiklos buvo įkurta „Ethnice Affairs Office“ su vadovu dr. Steve Aiello.  Per visus ketverius Carter prezidentavimo metus stengiausi padidinti lietuvių matomumą Baltųjų rūmų aplinkoje. Unikalus ir nepamirštamas įvykis buvo – ponios Rosalynn Carter kvietimas lietuviams dalyvauti jos suruoštame priėmime Baltuosiuose rūmuose. Tai įvyko 1978 metų rudenį, ryšium su tuo metu Washingtone vykusia JAV LB Tarybos sesija. Buvo pakviesti ir kitų organizacijų atstovai bei pavieniai asmenys. Iš viso buvo 256 svečiai. 

Pirmiausia visi buvo pakviesti į šalia Baltųjų rūmų stovintį „Old Executive Office“ pastatą paklausyti keleto pareigūnų pranešimų apie Administracijos atliktus ir būsimus darbus. Žinoma, mums įdomiausia buvo išgirsti Prezidento valstybės saugumo patarėją dr. Zbigniew Brzezinski. Savo pusvalandžio kalboje jis sužibėjo akademiniu išsilavinimu ir nuostabia erudicija, taip pat stebino savo nuoširdumu bei laisvės siekimo Lietuvai supratimu. LB Krašto valdybos pirmininkas Algimantas Gečys ir LB Visuomeninių reikalų tarybos pirmininkė Aušra Zerr perdavė padėką Prezidentui Carter už jo žmogaus teisių gynimą pasaulyje.  Baltuosiuose rūmuose svečius pasitiko pirmoji ponia Rosalynn Carter. 

Visi dalyviai poniai Carter buvo pristatyti individualiai, o A. Gečys ir A. Zerr lietuvių vardu padovanojo jai gintarinius karolius ir puokštę gėlių. Ponia Carter viešai nekalbėjo, tačiau mielai bendravo ir fotografavosi su norinčiais. Jutai jos paprastumą ir nuoširdumą. Viename kambaryje buvo pyragaičiais apkrautas stalas, o padavėjai nešiojo kavą ir arbatą. Kaip vėliau teko sužinoti, tokį ypatingą ponios Carter dėmesį, atrodo, būsime patyrę tik italai ir mes.  Gana svarbi ir atmintina diena buvo viceprezidento Walter Mondale 11 lietuvių delegacijos priėmimas Baltuosiuose rūmuose. Į delegaciją buvome įtraukę ir po vieną latvių bei estų atstovą. Savo trumpu apsilankymu šį susitikimą pagerbė pats valstybės vadovas Jimmy Carter. 

Delegacijos kalbėtojai buvo pasiruošę trumpai, bet efektyviai pristatyti savo klausimus ir komentarus. Delegacijos sudėtyje buvo Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkas Bronius Nainys ir VLIK’o pirmininkas Kęstutis Valiūnas. Man, išrūpinusiam šį susitikimą ir jam vadovavusiam, buvo patikėta įteikti viceprezidentui JAV LB Krašto valdybos kruopščiai ir išsamiai paruoštą 6 puslapių Memorandumą. Jame kelti klausimai buvo padalinti į dvi dalis – politiniai Lietuvos reikalai ir vietiniai socialiniai / ekonominiai. 

Politinėje dalyje Memorandumas nusakė lietuvių tautos jau daugelį metų vedamą neatlaidžią kovą dėl krašto laisvės, detaliai išvardintos rezistencijos aukos. Taip pat dėkojama už ilgalaikį Lietuvos okupacijos nepripažinimą ir prašoma JAV toliau tęsti šią politiką. Paaiškinta ir Baltijos šalių diplomatijos tęstinumo svarba, kad būtų atnaujintas ir įprasmintas jų okupacijos nepripažinimo klausimas. Kiti iškelti klausimai lietė sovietų vykdomus žmogaus teisių pažeidimus, politinių kalinių išlaisvinimą, šeimų susijungimą, Baltijos šalių žymėjimą oficialiuose JAV valdžios žemėlapiuose, tautos laisvo apsisprendimo teisę ir Baltijos šalių kolonizacijos bei rusifikacijos problemas.  

Nepamirštami susitikimai   

Dar keli įdomūs epizodai iš „anų laikų“. Vienas – popiežiaus Jono Pauliaus apsilankymas Baltuosiuose rūmuose. Į tą istorinį vizitą buvau gavęs pakvietimą grupei lietuvių. Kiek atsimenu, tą grupelę sudarė Gečiai, Gureckai, Bubliai, Kriaučeliūnai, Česoniai, Andriūnas ir Vaškaitis. Atskirą pakvietimą buvo gavę Lietuvių katalikų religinės šalpos vadovai – kun. Kazimieras Pugevičius ir Marian Skabeikis su vyru, lydimi svečio iš Lietuvos kun. Prano Račiūno. Man malonu prisiminti tą gražią, saulėtą rudeninę popietę Baltųjų rūmų sode. Vėjeliui švelniai pučiant Prezidentas, stovintis šalia Šventojo Tėvo, prilaiko dalį jo vėjelio judinamo rūbo, kad neužstotų veido. 

Po trumpų pasisakymų popiežius, lydimas prezidento, sveikinosi su netoliese esančiais žmonėmis. Paėmė Ingridos Bublienės ranką, o ji iš džiaugsmo į jį prabilo lietuviškai: „Garbė Jėzui Kristui.“ Popiežius, kiek nustebęs, paklausė: „Tai jūs lietuvė?“ Tuo tarpu ištiesė ranką ir šalia stovėjęs dr. Leonas Kriaučeliūnas. Šventasis Tėvas stabtelėjo, paėmė abiejų rankas, o dr. Kriaučeliūnas angliškai kreipėsi į jį: „Jūsų Šventenybe, malonėkite nepamiršti pavergtos Lietuvos.“ Jonas Paulius atsakė: „Lietuvių ir lenkų akys krypsta į tą pačią pusę.“  Kitas nepakartojamas, o mano žmonai Romai tikrai nepamirštamas atvejis, atsitiko viename Prezidento Carter priėmime, kai buvo pagerbiami aukso medalius laimėję muzikai Elaine Oliveira ir Nathaniel Rosen. Kartu dalyvavo Teresė ir Algimantas Gečiai bei Virginija ir Algimantas Gureckai. Svečių buvo apie 100, tarp jų matėsi ir viceprezidentas Mondale su žmona. 

Stovėjome eilėje ir laukėme pristatymo prezidentui. Atėjus tam momentui mano žmona, paėmusi Prezidento ranką, ištarė: „Dabar aš rankos tai tikrai ilgai neplausiu.“ Prezidentas šyptelėjo, pasilenkė prie jos ir pabučiavo Romai į veidą: „Dabar galėsi plauti ranką.“   

Konferencijos

Kalbant toliau apie lietuvių matomumą, reikėtų paminėti atvejus, kai lietuviai buvo kviečiami į įvairias konferencijas ir „briefingus“ Baltuosiuose rūmuose. Pavyzdžiui, į verslininkų konferenciją buvo pakviesti ir dalyvavo Kęstutis Pliuškonis iš Philadelphijos, Romas Veitas, Vytautas Izbickas ir Romas Bričkus, – visi iš Bostono, o jaunimo reikalų „briefinge“ dalyvavo Viktutė Lenkauskaitė iš Clevelando ir Rimantas Stirbys iš Philadelphijos. Man buvo ypač malonu kartu su mano labai gerbiamu Vincu Rasteniu iš New Yorko dalyvauti „briefinge”, skirtame koordinavimo tarp federalinės ir valstijų bei miestų valdžių problemoms spręsti. Į urbanistikos konferenciją buvo pakviestas ir tuometinis Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) valdybos vicepirmininkas Saulius Kuprys iš Čikagos.

Viceprezidentas Walter Mondale sukvietė tautybių grupių atstovus į išskirtinai įdomią konferenciją – padiskutuoti apie jų interesus. Iš administracijos dalyvavo gynybos sekretorius Harold Brown, nacionalinio saugumo patarėjas Zbigniew Brzezinski ir Prezidento patarėja ryšiams su visuomene Anne Wexler. Gana įdomus buvo krašto gynybos padėties paaiškinimas. Buvo prašoma paremti vyriausybės planus sustiprinti JAV ir NATO gynybą, skiriant lėšas konvenciniams ginklams, ir taip neleidžiant Sovietų Sąjungai pasivyti JAV ir sąjungininkų ginkluotąsias pajėgas. Lietuviams konferencijoje atstovavo PLB pirmininkas Vytautas Kamantas, JAV Lietuvių Bendruomenės (LB) vicepirmininkė Aušra Zerr su vyru Charles, LB Krašto valdybos vicepirmininkas Balys Raugas, narys Feliksas Andriūnas ir LB atstovas Washingtone Algimantas Gureckas. Kartu prisijungė vietos LB apylinkės pirmininkas Saulius Naujokaitis, „Darbininko“ redaktorius kun. Kornelijus Bučmys ir Ohio lietuvių demokratų lyderis Clevelande Jonas Nasvytis.

Nepaprasta ir lietuviams itin svarbi konferencija vyko 1980 m. liepos 29 dieną. Baltieji rūmai pakvietė nevalstybinių organizacijų atstovus paminėti 5 metų Helsinkio akto pasirašymo sukaktį ir pateikti informaciją apie būsimą konferenciją, skirtą to akto vykdymui, kuri turėjo įvykti tų metų rudenį Madride, Ispanijoje. Dalyvių šiame renginyje buvo beveik 200 – įvairių tautybių atstovų. Lietuvius reprezentavo 15 asmenų grupė (Kazys Ambrozaitis, Vytautas Kutkus, Kazys Šidlauskas, Algimantas Gureckas, Vytautas Gedgaudas, Gintė Damušytė, Viktoras Nakas, Feliksas Andriūnas, Stanley Balzekas, Domas Krivickas, Vytautas Izbickas, Stasė Klimaitė, Marian C. Skabeikis, Jonas Genys ir Rimas Česonis). Buvo pranešta ir neseniai paskelbta 30 asmenų JAV delegacijos sudėtis minimoje konferencijoje. Delegaciją sudarė pirmininkas, 9 pagrindiniai valdžios pareigūnai ir 20 antraeilių narių, tarp kurių buvo du JAV senatoriai – Clifford Case ir Dianne Feinstein, atstovai iš verslo, meno, sporto ir kitų sričių ir taip pat 6 tautybių reprezentantai, tarp jų ir vienas lietuvis – Rimas Česonis.

Pirmoji konferencijos dalis vyko Valstybės departamento patalpose, o antroji, popietinė – Baltųjų rūmų Rytinėje salėje. Čia atvyko nemažai žiniasklaidos atstovų, nes žinojo, kad pasirodys Prezidentas Jimmy Carter. Jis, atvykęs kartu su Zbigniew Brzezinski, iš esmės kalbėjo apie žmogaus teisių pripažinimo iššūkius. Paminėjo ir dabar esančius balsus, raginančius jį užmiršti kovą dėl žmogaus teisių principų, nes tai erzina kai kuriuos diktatorius. Sovietai, sakė Prezidentas, per paskutinius penkerius metus sulaužė beveik visus Helsinkio susitarimus.

„Anų laikų“ laimėjimai

Artėjant prezidentiniams rinkimams A. Gečys ir aš buvom pakviesti į Prezidento ir Viceprezidento suruoštą priėmimą Baltuosiuose rūmuose, vėliau persikėlusį vakarienei į Hyatt viešbutį. Svečių buvo apie 400, daugiausia Kongreso nariai, gubernatoriai, miestų merai, verslininkai, Baltųjų rūmų personalas ir kiti vyriausybės pareigūnai. Tarp penkių tautybių atstovų buvome ir mudu, du lietuviai. Nors buvo diskutuojama įvairiomis temomis, pokalbiai vienaip ar kitaip krypo į ateinančių rinkimų iššūkius. Buvom patenkinti, kad turėjome progos porą žodžių pasakyti Prezidentui, Viceprezidentui ir štabo viršininkui Hamilton Jordan apie Lietuvos politinius kalinius. Susipažinome su būsimų rinkimų kampanijos vadovu Evan Dobelle, turinčiu lietuviškų šaknų. O kalbėdamiesi su Kongreso nariais prašėme jų remti Kongreso nario Charles Dougherty (Gečių šeimos draugo) pasiūlytą įstatymo projektą (H.R.5407), pagal kurį Lietuvos diplomatinei tarnybai būtų suteikta finansinė JAV valdžios parama, užtikrinant jos tęstinumą.

Buvo malonu išgirsti, kad į prestižinę Prezidento komisiją, pavadintą „President’s Commision on Foreign Language and International Studies“ buvo paskirta mūsų visuomenės veikėja, daugumai gerai pažįstama dr. Elona Vaišnienė. Šios komisijos steigimą tiesiogiai paskatino Helsinkio susitarimai. Dr. Vaišnienės indėlis į šios Komisijos veiklą buvo plačiai žinomas.

Be abejonės, vienas didžiausių „anų laikų“ laimėjimų, siekiant laisvės Lietuvai, buvo Lietuvos diplomatinės tarnybos tęstinumo užtikrinimas. Ilgus metus iš Valstybės departamento pasisakymų buvo jaučiama, kad Baltijos šalių okupacijos nepripažinimo klausimas, taip pykindavęs sovietus, išsispręs pats, kai nebeliks gyvų tų šalių diplomatų. Intensyviai dirbant su Baltųjų rūmų pareigūnais, o daugiausia su dr. Zbigniew Brzezinski pavaduotoju dr. David Aaron ir jo asistentu Steve Larabee bei visuomet prisidedančiais Ethnic Affairs patarėju dr. Steve Aiello ir jo pavaduotoja Viktoria Mongiardo, pagaliau išgirdome gerą žinią, kurią pranešė S. Aiello, paskambindamas man į namus. Labai prašiau jo, kad jis atvyktų į už kelių dienų įvykstančią LB Tarybos sesiją Čikagoje ir pats tą džiugią žinią praneštų mūsų visuomenei. Tai jis ir padarė. Vienu žodžiu, Lietuvos diplomatinis atstovavimas JAV buvo užtikrintas, net jei Lietuvos okupacija būtų užtrukusi dar daug metų.

Būtų netikslu, jei nepaminėčiau, kad vargiai šis svarbus reikalas būtų teigiamai išspręstas be LB Krašto valdybos pirmininko Algimanto Gečio sumanaus vadovavimo ir atkaklaus bei ryžtingo darbo. Noriu pacituoti Lietuvos atstovo Washingtone tais laikais dr. Stasio Bačkio žodžius iš pluošto jo atsiminimų, publikuotų Vilniuje 1999 metais: „Reikia pastebėti, jog Carter prezidentavimo metu JAV Lietuvių Bendruomenė buvo labai įtakinga, padėjusi išspręsti du svarbiausius mūsų uždavinius – laimėti užtikrinimą, kad Lietuvos diplomatinės tarnybos veikla nesustos dėl fondų išsisėmimų ir kad JAV sutiks pripažinti Baltijos valstybių diplomatinės tarnybos pareigūnų tokius asmenis, kurie 1940 metais nebuvo tų kraštų vyriausybių skirti pareigoms.“

Grįžtant trumpam į pirmąsias naujos administracijos dienas, buvo džiugu gauti pakvietimą į Prezidento inauguracijos pokylį, kuris vyko devyniose vietovėse. Mums su žmona teko linksmintis Washingtono geležinkelio stoties pastate (Union Station). Washingtonas tą vakarą žibėte žibėjo, o pats miesto centras skendo prožektorių šviesoje. Žmonės kaip niekada buvo linksmi ir draugiški, o ponios ir panelės – nuostabiai žavingos. Pirmosios šalies poros sulaukėme gana vėlokai ir jie, pusvalandį pabendravę su žmonėmis ir porą minučių pašokę, išvyko į kitą inauguracijos pokylio vietovę.

Gerą pusmetį prieš rinkimus įsijungiau į Carter-Mondale Finansų komitetą Philadelphijoje, kurio branduolį sudarė Demokratų partijai priklausantys ir visuomenėje aktyvūs advokatai. Sunku man buvo Carter perrinkimui gauti lėšų iš lietuvių, kurie daugiau simpatizavo Respublikonų partijai, tačiau negaliu nepaminėti didelio dėkingumo LB veikėjams dr. K. Ambrozaičiui, dr. A. Razmai, dr. E. Lenkauskui ir dr. P. Kisieliui už jų stambias aukas, nors visi jie buvo respublikonai. Jie suprato, kad ateityje gal tai bus naudinga lietuviškam reikalui. (Po daugelio metų man teko darbuotis su dr. Kisielium ir su dr. Lenkausko žmona Milda Broniaus Nainio vadovaujamoje PLB valdyboje.)

Klaida

Nors ir nelabai patogu, bet norėčiau prisipažinti padaręs vieną neapgalvotą poelgį mano bendravime su Baltaisiais rūmais. Istorija tokia. LB Krašto valdybos buvau paprašytas padėti gauti ponios Rosalynn Carter sutikimą atvykti į 1980 m. Tautinių šokių šventę Čikagoje. Anksčiau Lietuvių tautinių šokių šventėse buvo dalyvavusios ponios Pat Nixon ir Betty Ford.

Nepasitaręs su kvietėjais, nusprendžiau prašyti paties Prezidento atvykti į šventę motyvuodamas tuo, kad norime parodyti jam ir jį lydinčiai žiniasklaidai, kokia gausi ir įspūdinga yra mūsų lietuvių visuomenė. Žinoma, ir jam būtų „ne pro šalį” pasirodyti tokiam dideliam skaičiui būsimų rinkėjų. Po kiek laiko sulaukiau skambučio iš Baltųjų rūmų (asmens pavardės nebeatsimenu) su siūlymu atsiųsti į šventę ne Prezidentą, bet jo sūnų Chip su žmona. Aš kategoriškai atsakiau, kad mes norime tik paties Prezidento. Telefono ragelyje išgirdau tokius žodžius: „Ačiū, šis pokalbis yra baigtas.“ Nematėme šventėje nė vieno atstovo iš Baltųjų rūmų, net ir iš Ethnic Affairs Office. Vėliau sužinojau, kad mano elgesys buvo gerokai supykdęs keletą pareigūnų. Pervertinau save, ir tai buvo mano klaida.

Viešnagė Prezidento tėviškėje

Praėjus penkeriems metams po Prezidento atsisveikinimo su Baltaisiais rūmais, visai netikėtai gauname pakvietimą atvykti į Carter namus Plains miestelyje, Georgia valstijoje, atšvęsti jų penkerių metų sugrįžimą į privatų gyvenimą. Šį subuvimą organizavo buvę Baltųjų rūmų tarnautojai ir jų draugai. Po beveik trijų valandų kelionės iš mūsų namų Atlantoje atsirandame žemės riešutų laukų apsuptame Plains miestelyje (gyventojų – apie 600), pietvakarinėje valstijos dalyje. Užsiregistravę viešbutyje (vienintelis miestelyje) ir skubiai užkandę mažame restoranėlyje (vienintelis miestelyje), greitai nužygiavome į netoliese esančią geležinkelio stotelę. Ten jau lūkuriavo būrelis žmonių, ir mes netrukus pamatėme dviračiu atvažiuojantį Prezidentą su palydovais. Užšokęs ant platformos, stovėjusios ant bėgių, gražiai visus pasveikino ir pakvietė į „softball“ rungtynes, paaiškindamas, kad visi svečiai bus padalinti į dvi dalis: žaidėjai ir žiūrovai. Iš viso mūsų buvo apie 60 žmonių. Sekdami paskui šeimininką atsirandame „kovos lauke“ gale miestelio, su neseniai nupjauta žole ir įtartinai atrodančiais kupstais, iš kurių lindo didžiulės, niekuomet nematytos raudonos skruzdėlės. Išgirstam buvusio Carter spaudos atstovo Jody Powell balsą, informuojantį, kad jūs, „yankiai“, pasisaugokite tų raudonų „gyvūnėlių“, nes prisilietus prie jų galite patirti tikrai nemalonų jausmą.

Pasiskirstome į dvi komandas, o Prezidentas „pasisiūlo“ būti „pitcher“ abiem komandoms. Aš patenku į komandą su ABC televizijos žurnalistu (Anchor) Sam Donaldson, vienbalsiai išrinktu kapitonu, o kitoji „rinktinė“ – su Jody Powell priešakyje. Atsiradus daugiau žaidėjų nei reikėjo, turėjome pasidalinti žaidimo laiku. Man stovėti su lazda prieš Prezidentą ir bandyti kuo toliau numušti jo metamą kamuoliuką buvo gana keista. Bandžiau užkirsti „homerun“, bet… kamuoliukas nulėkė tiesiai į Prezidento rankas. Koks nusivylimas!!! Tokią progą turėjau tik vieną kartą. O mūsų žiūrovai retkarčiais užmesdavo akį į aikštelėje vykstančią „kovą“. Sėdėdami ant stadiono tipo suolų jie šnekučiavosi ir gėrė šaltą arbatą. Vienu metu prie mano žmonos Romos atsisėdo buvusi pirmoji ponia Rosalynn Carter. Per jų pasikalbėjimą Roma užsiminė apie jos kadaise suruoštą priėmimą porai šimtų lietuvių, kuris visiems buvo tikrai nepamirštamas. O ponia Rosalynn tuoj pradėjo pasakoti apie dukters Amy kelionę į Sovietų Sąjungą su turistine grupe „US Friendship Force“. Gaila, kad nepavyko pasikalbėti su pačia Amy – buvo išvykusi studijoms į Brown universitetą. Pasirodo, kad jų – penkių turistų grupė lankė tris Rusijos miestus, o ketvirtas buvo mūsų Vilnius. Tuo tarpu atbėgęs verkiantis Carter anūkas Joshua sutrukdė jų tolesnį pokalbį, ir ponia Carter nusivedė jį į netoliese esančius namus.

Ankstyvai vakarienei šeimininkai pakvietė į senos gimnazijos sporto salę – čia radome kukliai, bet gražiai paruoštus staliukus. Gardžiavomės riešutų aliejuje iškeptomis žuvimis, būtent – šamais (catfish) ir „hushpuppies“ (aliejuje virti kvietinių ir kukurūzų miltų rutuliukai). Net nepastebėjom, kaip prie mūsų staliuko priėjo Prezidentas su žmona ir paklausė, ar galėtų prie mūsų atsisėsti. Šeimininkas paaiškino, kad šiai žuviai nereikia nei peilio, nei šakutės, galima valgyti su pirštais. Roma, nieko nelaukdama, paprašė ponios Rosalynn pratęsti jų ankstesnį pokalbį apie dukters apsilankymą Vilniuje. Romai pasiteiravus, kuris miestas Amy buvo pats įspūdingiausias, Rosalynn Carter atsakė: „Vilnius.“ Kodėl? – norėjo žinot Roma. „Dėl miesto grožio ir žmonių malonumo“, – atsakė ponia Carter.

Pradedant temti visi susirinko prie viešbučio baseino, kur buvo gera proga pasišnekučiuoti su senais pažįstamais ir susipažinti su kitais buvusiais „bendražygiais“. Vienas iš jų įsismagino pilti anekdotus apie darbą Baltuosiuose rūmuose. Ne visus juos supratau, bet mačiau, kad Prezidentas juokėsi, nors kliuvo ir jam, o ypač jo štabo viršininkui Hamilton Jordan. Girdėjom ir nuostabiai gražių dainų su gitaros palyda. Dainavo Jody Powell žmona paaiškinusi, kad tai yra senos liaudies dainos iš Amerikos civilinio karo laikų, kurias dainuodavo jos tėvai ir seneliai, gyvenę Georgia valstijoje. Jų melodingumas ir švelnus liūdesys mane sužavėjo – niekur ir niekada nebuvau tokių girdėjęs. Netrukus Prezidentas, su visais atsisveikinęs, pajudėjo namų link. Pradėjo skirstytis ir svečiai.

Kitą rytą, sekmadienį, mūsų, senų pažįstamų katalikų, grupelė panoro važiuoti į katalikų bažnyčią išklausyti šv. Mišių. Sužinojom, kad artimiausia katalikų bažnyčia yra už maždaug 15 mylių, Americus mieste. Išsiaiškinę Mišių laiką ir šiek tiek pasvarstę, nusprendėme ten važiuoti. Bet... pasiklydome ir, supratę, kad labai pavėluosim, nutarėm grįžti į Plains ir eiti pasimelsti kartu su Prezidento šeima ir dauguma svečių į baptistų šventovę. Atvykę į Maraneth baptistų bažnyčią ir aiškiai gerokai pavėlavę, tyliai sėdomės į vieninteles matomas laisvas vietas bažnyčios priekyje, nepastebėję, kad už keturių suolų sėdėjo Prezidentas ir ponia Carter. Po paskutinės giesmės pastorius padėkojo svečiams, atvykusiems į jo šventovę, ir paprašė kiekvieno atsistoti ir prisistatyti. Dauguma, apart vardo ir pavardės, paminėjo ir savo užimtą poziciją Carter administracijoje Baltuosiuose rūmuose. Atėjo ir mūsų eilė. Nedrąsiai savo ir žmonos vardu atsiprašiau už mūsų netinkamą apsirengimą jų maldos namuose, nes pirmą kartą buvome baptistų bažnyčioje (mūsų – katalikų grupelės drabužiai buvo paprasti – „casual“, o jie visi – „their Sunday best“). Toliau, jau įsidrąsinęs, sakiau, kad mums buvo nuostabiai malonu vakar išgirsti iš ponios Carter pasakojimą apie dukters kelionę į Sovietų Sąjungą, kartu aplankant ir mūsų okupuoto gimtojo krašto sostinę Vilnių. Dar pridėjau, kad mes iš ten su tėvais pabėgome būdami dar maži vaikai – tą baisią 1944 metų vasarą traukėmės nuo ateinančios sovietų okupacijos. Išėję iš bažnyčios žmonės neskubėjo grįžti į namus, o stovinėjo, šnekučiavosi, taip pat ir Prezidentas su žmona.

Grįžtant į namus dalinomės su žmona įspūdžiais, patirtais per paskutines porą dienų Prezidento tėviškėje. Negalėjome atsistebėti jų abiejų paprastumu, kuklumu ir žmoniškumu. Ir vylėmės, kad aukštai iškelta Prezidento Carter žmogaus teisių vėliava dar ilgai plevėsuos nuskriaustųjų erdvėse, o ypač mūsų pavergtoj Tėvynėj.

Kažkas iš „Paskendusio Pasaulio“

Praėjus maždaug metams nuo viešnagės Prezidento namuose, gauname pakvietimą į Prezidento Carter bibliotekos ir muziejaus atidarymo iškilmes Atlantos mieste. Džiaugsmingai nustebome pastebėję, kad programoje tarp garbingų svečių dalyvaus ir tuometinis JAV Prezidentas Ronald Reagan. Jis, sutriuškinęs savo oponentą Carter rinkimuose, ne tik pagerbė jį savo atvykimu, bet ir savo kalboje iškėlė Carter asmenybę ir jo atliktus darbus šalies labui. Po jo žodžių priėjęs prie mikrofono Carter trumpai ištarė: „Dabar suprantu, geriau nei bet kada, kodėl jūs laimėjote 1980 metais, o aš pralaimėjau.“ Po tų abiejų Prezidentų žodžių turiu prisipažinti, kad niekuomet taip nesididžiavau savo antrąja tėvyne, kaip tuo momentu. Tai buvo paskutinis kartas, kai mačiau Prezidentą Jimmy Carter (nors tik iš toli).

Ir prisimenant tą dieną Atlantoje, ir lyginant ją su šiuolaikiniais kai kurių JAV politikų dialogais, grįstais melu, šmeižtu ir vulgarumu, skolinsiuosi žodžius iš mūsų žymiojo žurnalisto Bronio Railos vienos knygos: anie laikai – tai buvo kažkas iš „Paskendusio Pasaulio.“