Is­to­ri­ką Eu­ge­ni­jų nuo ru­ti­nos iš­gel­bė­jo te­at­ras

– Prem­je­ra Aly­taus te­at­ro sce­no­je – drą­sus žings­nis pir­mą kar­tą į ją žen­gian­tiems mo­ki­niams, tie­sa?

– Mo­kyk­li­nius spek­tak­lius tuo­me­tė­je Dzū­ki­jos vi­du­ri­nė­je pra­dė­jau sta­ty­ti 2008-ais, bet tik ke­tu­ris iš de­šim­ties, ma­no ma­ny­mu – la­biau­siai pa­vy­ku­sius, esa­me pa­ro­dę Aly­taus te­at­re. Vai­din­ti su mo­ki­niais tik­ro­je sce­no­je yra ne­ma­ža ri­zi­ka, nes jie ne­pra­tę prie to­kios erd­vės. Dau­gu­mai tai ap­skri­tai bus pir­mas pa­si­ro­dy­mas sce­no­je. Vis­gi la­bai no­rė­čiau, kad vai­kai pa­jus­tų tik­ro te­at­ro dva­sią. Kai lie­ki vie­nas su žiū­ro­vais, jau­ti jų alsavi­mą, tau pra­de­da vir­pė­ti ran­kos, o pas­kui vis­kas dings­ta, nes tu vai­di­ni. Tai – ne­pa­kar­to­ja­mas jaus­mas.

– Apie ką nau­ja­sis Te­at­riu­ko spek­tak­lis?

– Idė­ja ki­lo ne­ty­čia, kai pė­miau vy­riau­sios anū­kės In­drės kny­gą Dže­ko Ki­nė­jus „Ne­vy­kė­lio die­no­raš­tis“. Rem­da­ma­sis ja pa­ra­šiau dzū­kiš­kai šmaikš­čią pje­sę. Man pa­ti­ko au­to­riaus su­ma­ny­mas kal­bė­ti apie anū­kų ir se­ne­lių san­ty­kius. (Spek­tak­ly­je yra vie­na la­bai rim­ta sce­na, se­ne­lio  dia­lo­gas su anū­ku, ku­ria­me iš­reiš­kiu sa­vo po­žiū­rį į Al­fa kar­tą, o jis – sa­vo po­žiū­rį į sen­jo­rus). Ži­no­ma, per­kel­ti pje­sę į sce­ną ne­bu­vo pa­pras­ta, spek­tak­lis gal ir ne­bus la­bai pro­fe­sio­na­lus, bet už­tat ne­nu­obo­dus. Kaip mi­nė­jau, vai­di­na ir mo­ky­to­jai. Snie­guo­lei Ga­ve­lie­nei tai bus pir­mas krikš­tas sce­no­je, la­bai pa­dė­jo mo­ky­to­jos Ag­nės Staš­ke­vi­čės ku­ria­ma cho­reo­grafija, vaid­muo pui­kiai pa­vy­ko Dzū­ki­jos mo­ky­kos bib­lio­te­ki­nin­kei As­tai Ma­ta­žins­kie­nei.

Pa­grin­di­nius vaid­me­nis spek­tak­ly­je ku­ria 6B kla­sės mo­ki­niai. Vai­kai vi­sai ne­blo­gai dir­ba sce­no­je, bet yra to­kia pro­ble­ma, kad jie tu­ri daug veik­lų ir la­bai sun­kiai ran­da lai­ko. 

– Mi­nė­jo­te, kad į prem­je­rą at­va­žiuos ir Te­at­riu­ke vai­di­nę Jū­sų mo­ki­niai?

– Kvie­čiau ir tuos, ku­rie vai­di­no anks­čiau, ir mo­ky­to­jus sen­jo­rus. Ki­ti gal­būt ir ne­ga­lės at­va­žiuo­ti, bet ži­nau, kad dau­gu­ma ap­si­džiau­gė ga­vę kvie­ti­mą, ku­riam pa­nau­do­jau pui­kias fo­to­gra­fo Sta­sio Šmi­gels­ko mo­ki­nės Ri­gon­dos Ven­cie­nės fo­to­gra­fi­jas.

– Esa­te vai­di­nan­tis ir re­ži­suo­jan­tis is­to­ri­kas. Ar te­at­ras pa­dė­jo mo­ky­to­jo pro­fe­si­jo­je?

– Mo­kyk­los dir­bau dau­giau kaip 40 me­tų. Taip, mei­lė te­at­rui, ak­to­rys­tė ma­ne iš­gel­bė­jo nuo pro­fe­si­jos nuo­bo­du­lio. Anų lai­kų su­pra­ti­mu ne­bu­vau la­bai ge­ras mo­ky­to­jas, nes ki­toks – ne­la­bai stan­dar­ti­nis. Im­pro­vi­za­vi­mai pa­mo­kų me­tu man pa­dė­jo iš­veng­ti ru­ti­nos, tai ypač jau­čiau pe­da­go­gi­nės kar­je­ros pa­bai­go­je. Mie­lai už­lei­dau pa­mo­kas jau­nes­niems ko­le­goms, o sau pa­si­li­kau tik mo­kyk­los is­to­ri­jos mu­zie­jų ir Te­at­riu­ką. Tie­sa, da­bar vėl dės­tau is­to­ri­ją, bet jau Aly­taus pro­fe­si­nio ren­gi­mo cen­tro gim­na­zi­jos ka­lė­ji­mo fi­lia­le. Ten ne­jau­čiu ru­ti­nos, nes ten – ki­tas pa­sau­lis. Gal­būt pa­dė­jo di­de­lė ma­no dar­bo pa­tir­tis, juk ten­ka mo­ky­ti sau­gu­sius žmo­nes, ku­rių li­ki­mai sun­kūs. Jiems rei­kia pa­ro­dy­ti kaž­kiek pa­gar­bos, ne­svar­bu, ką jie yra pa­da­rę. Nors vi­so­kių si­tu­a­ci­jų ga­li iš­kil­ti (bu­vo klau­sian­čių, ar įver­ti­nu, ką da­rau ei­da­mas dirb­ti ka­lė­ji­me), kol kas man įdo­mu. Gal to­dėl, kad gy­ve­ni­me vi­sa­da pa­ti­ko da­ry­ti tai, kas ne­įpras­ta. 

– Aly­tiš­kiai at­pa­žįs­ta Jus TV re­kla­mo­se. Aiš­ku, tai ne te­at­ras, bet tur­būt įdo­mus už­si­ė­mi­mas? Ku­rio­je re­kla­mo­se fil­muo­tis bu­vo sun­kiau­sia ir ku­rio­je sma­giau­sia?

– Jau bū­da­mas pen­si­nin­ku (ar gra­žiau pa­sa­ky­siu sen­jo­ru) pra­dė­jau fil­muo­ti re­kla­mo­se ir se­ria­luo­se. Tai bu­vo nau­jas gy­ve­ni­mo iš­šū­kis. Per ket­ve­rius me­tus su­vai­di­nau 26-io­se re­kla­mo­se, skir­to­se Lie­tu­vos ir už­sie­nio (kai ku­rių ir pats ne­su ma­tęs) rin­koms. Tai bu­vo įdo­mios pa­tir­tys, fil­muo­tis su pro­fe­sio­na­liais ak­to­riais, Vy­tau­tu Ka­niu­šo­niu, Ali­na Žaliu­kai­te-Ra­ma­naus­kie­ne, su ma­no pus­se­se­rės D.Ta­mu­le­vi­čiū­tės mo­ki­nio Kos­to Smo­ry­gi­no žmo­na Da­lia Bren­ciū­te yra di­de­lė lai­mė. Sma­gu bu­vo pra­lėk­ti mo­to­cik­lu „Ja­va“, vai­din­ti jau­ni­kį baž­ny­čio­je, bet kai re­kla­muo­jant klau­sos apa­ra­tą te­ko ke­lias va­lan­das kar­to­ti tą pa­tį ju­de­sį la­bai įdo­mu ne­bu­vo. Ne­tru­kus tu­rė­tų pa­si­ro­dy­ti nau­ja so­cia­li­nė re­kla­ma, ku­rio­je aš ne­sėk­min­gai ban­dau už­ves­ti au­to­mo­bi­lį, kol kan­try­bės ne­te­ku­si žmo­na iš­kvie­čia pa­ve­žė­ją. Fil­muo­tis bu­vo tik­rai links­ma, bet vie­na pro­ble­ma… Re­kla­mos kū­rė­jai įta­riai žiū­ri į pa­gy­ve­nu­sius žmo­nes, gal ma­no, kad jie li­go­ti? Me­tų pa­bai­go­je man su­eis 70-de­šimt. Gai­la, kad daž­nai ten­ka at­si­sa­ky­ti ma­lo­nu­mo fil­muo­tis, nes man sun­ku ras­ti tam lai­ko, daž­niau­siai tai vyks­ta dar­bo me­tu. 

– Ko­kį pas­ta­ruo­ju me­tu ma­tė­te spek­tak­lį, pa­li­ku­sį di­džiau­sią įspū­dį? 

– Ne­daug ma­čiau spek­tak­lių, įstri­gu­sių vi­sam gy­ve­ni­mui, kaip Os­ka­ro Kor­šu­no­vo „Dug­ne“, Jo­no Vait­kaus „Ne­by­lys“ ar Alek­san­dro Špi­le­vo­jaus „Ira­no kon­fe­ren­ci­ja“, kai su­lau­kai kva­pą ir įkve­pi tik pa­bai­go­je, nes pra­bė­go kaip aki­mir­ka. Man pa­tin­ka Aly­taus te­at­ras, ne­se­niai ma­čiau „Bal­ta­ra­gio ma­lū­ną“, mu­zi­ki­nį spek­tak­lį, ku­ris pa­li­ko tik­rai la­bai ge­rą įspū­dį. Pui­kiai iš­nau­do­tos ak­to­rių vai­dy­bi­nės, fi­zi­nės ga­li­my­bės. Jie tie­siog skrai­dė sce­no­je.