Pu­ti­nų gim­na­zi­jos pra­džių pra­džia

Tais lai­kais mies­tas au­go, bu­vo stam­bus Pie­tų Lie­tu­vos pra­mo­nės cen­tras, o mo­kyk­las au­gan­čia­me Aly­tu­je sta­tė vie­ną po ki­tos – gy­ven­to­jų, vai­kų, moks­lei­vių mies­te spar­čiai dau­gė­jo. Vi­sos mo­kyk­los tuo­met bu­vo ti­pi­nės – tal­pi­no apie 1 tūkst. 200 mo­ki­nių, dir­bo dviem pa­mai­no­mis.

Bet ku­ri ju­bi­lie­ji­nė su­kak­tis vi­suo­met įtrau­kia į jaus­mų ir pri­si­mi­ni­mų sū­ku­rį – Pu­ti­nų gim­na­zi­jos ju­bi­lie­jaus pra­de­da­me lauk­ti su 6-ojo­je vi­du­ri­nė­je pra­dė­ju­sių dirb­ti mo­ky­to­jų min­ti­mis.

Da­nu­tė Va­lū­nie­nė: „Sun­ku­mai nu­blan­ko prieš vie­ny­bę“

Pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­ja D.Va­lū­nie­nė pri­si­me­na – pra­džia nau­jo­jo­je mo­kyk­lo­je leng­va ne­bu­vo. Mo­ky­to­jai tu­rė­jo pa­tys su­si­tvar­ky­ti ap­lin­ką, pa­ruoš­ti kla­ses, o kai ku­rie net ir va­do­vė­liais pa­si­rū­pin­ti. Sa­vo tre­čio­kams kny­gų D.Va­lū­nie­nė pa­me­na par­si­ve­žu­si iš Dau­gų (prieš tai ji dir­bo Ri­mė­nų aš­tuon­me­tė­je mo­kyk­lo­je).

„Vi­so­kių sun­ku­mų bu­vo, bet jie kaž­kaip nu­blan­ko prieš mū­sų vi­sų – mo­ky­to­jų ir ad­mi­nist­ra­ci­jos – vie­ny­bę, drau­giš­ku­mą, ben­drys­tę.  Man pa­ti­ko ma­no dar­bas, jau­čiau­si sė­din­ti sa­vo ro­gė­se ir ta pra­džia bu­vo la­bai švie­si. Bu­vau jau­na, tu­rė­jau daug ener­gi­jos ir no­ro veik­ti“, – pa­sa­ko­ja D.Va­lū­nie­nė, Pu­ti­nų mo­kyk­lo­je dir­bu­si 35-erius me­tus, kol įstai­ga ta­po gim­na­zi­ja.

Per dau­giau nei tris de­šimt­me­čius be­ne la­biau­siai pe­da­go­gei įsi­mi­nė mo­ki­nių tė­vai, ver­ti­nę mo­ky­to­jų pa­stan­gas ir dar­bą, reiš­kę nuo­la­ti­nį pa­lai­ky­mą, daž­nai ir pa­dė­kas. At­min­ty­je iš­li­ko ir mo­ki­niai, ypač pir­mie­ji. „Ir šian­dien, ro­dos, ma­tau juos vi­sus be­si­su­ki­nė­jan­čius mo­kyk­lo­je, be­si­šyp­san­čius, at­sa­ki­nė­jan­čius prie len­tos“, – šyp­so­si D. Va­lū­nie­nė, su da­li­mi sa­vo mo­ki­nių ben­drau­jan­ti ir šian­dien.

Vy­tau­tas Bi­gai­la: „Pa­si­rin­ko­me „ty­lų“ iš­šū­kį – ne­ap­leis­ti lie­tu­vių kal­bos“

Lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros mo­ky­to­jas V.Bi­gai­la taip pat pui­kiai pa­me­na tą prieš­rug­sė­ji­nę 1974-ųjų sa­vai­tę, kai su mo­kyk­los di­rek­to­riu­mi A.Žu­vi­nin­ku ne­šio­jo mo­kyk­li­nius suo­lus, juos mon­ta­vo, va­lė kla­ses, ren­gė­si rug­sė­jo 1-osios šven­tei. „Sta­ty­bi­nin­kams, kaip tai­syk­lė, anuo­met pri­trūk­da­vo lai­ko ko­ky­biš­kai už­baig­ti sta­ty­bas“, – šyp­so­si pa­šne­ko­vas.

V.Bi­gai­la ga­vo mo­ky­ti dvi 6-ąsias ir tris 7-ąsias kla­ses bei auk­lė­ti­nius šeš­to­kus. Tuo­met ant jau­no lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros mo­ky­to­jo sta­lo pra­dė­jo gul­ti mo­ki­nių są­siu­vi­niai su ra­ši­niais, dik­tan­tais, at­pa­sa­ko­ji­mais ir ki­tais raš­to dar­bais. „Gal dėl tų ne­si­bai­gian­čių krū­vų są­siu­vi­nių vė­liau rin­kau­si ad­mi­nist­ra­ci­nį, mo­kyk­los va­do­vo dar­bą“, – svars­to li­tu­a­nis­tas.

Be­veik po me­tų dar­bo mo­kyk­lo­je jau­no­jo pe­da­go­go lau­kė pri­va­lo­ma ka­ri­nė tar­ny­ba Mur­mans­ke, šiau­rės Ru­si­jo­je. V.Bi­gai­la džiau­gia­si – jo, su­grį­žu­sio po me­tų, mo­kyk­los ben­druo­me­nė la­bai lau­kė, o auk­lė­ti­niai de­vin­to­kai, ku­rie mo­kė­si ru­sų kal­bos su­stip­rin­tai, no­riai lei­do­si į jo su­gal­vo­tą „ty­lų“ iš­šū­kį – ne­ap­leis­ti lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros.

„Jau­nys­tė vi­sus sun­ku­mus nu­ga­li ir jei­gu į sa­vo ro­ges įsė­dai, tai dau­giau nie­ko ne­rei­kia. Tuo­met dir­bo daug jau­nų, en­tu­zias­tin­gų mo­ky­to­jų, bu­vo po­pu­lia­rus agit­bri­ga­dos žan­ras. La­bai jis mums ti­ko ir pa­ti­ko.  Am­ži­ną atil­sį an­glų kal­bos mo­ky­to­ja Da­nu­tė Bo­ty­rie­nė bu­vo mū­sų agit­bri­ga­dos sie­la – nau­jų pro­gra­mų įkvė­pė­ja, sce­na­ri­jų kū­rė­ja“, – pri­si­me­na V.Bi­gai­la.

Ire­na Pet­ke­vi­čie­nė: „Ro­dos, ir var­go ne­bu­vo...“

Bio­lo­gi­jos mo­ky­to­jai I.Pet­ke­vi­čie­nei at­min­tin įsi­rė­žę tie pa­tys 1974-ųjų me­tų pas­ku­ti­nių­jų va­sa­ros die­nų vaiz­dai: „Vi­si ne­šio­jo­me nuo sta­ty­bų li­ku­sius plyt­ga­lius, va­lė­me ka­bi­ne­tus, laik­raš­čiais bliz­gi­no­me jų lan­gus. Daug ben­dra­vo­me tar­pu­sa­vy­je, ta­rė­mės, kaip sma­giai su­tik­si­me ne­tru­kus mo­kyk­los du­ris pra­ver­sian­čius mo­ki­nius. Ne­įma­no­ma pa­mirš­ti to ko­le­gų su­si­tel­ki­mo ir drau­giš­ku­mo“.

Tie­sa, sa­vo­tiš­kų sun­ku­mų ir­gi ne­iš­veng­ta – jau­nai bio­lo­gei rei­kė­jo su­gal­vo­ti, kaip įsi­reng­ti bio­lo­gi­jos ka­bi­ne­tą ir ban­dy­mų skly­pą, ap­žel­din­ti mo­kyk­los ap­lin­ką, dar – ras­ti ben­drą kal­bą su pa­skir­tais auk­lė­ti šeš­to­kais...

„Bet jau­nys­tė, no­ras įsi­kur­ti ir dirb­ti nu­stel­bė vi­sus sun­ku­mus. Čia kaip toj dai­noj: „Ro­dos, ir var­go ne­bu­vo...“, – pri­si­min­da­ma pra­džių pra­džią Aly­taus Pu­ti­nų gim­na­zi­jo­je šian­dien šyp­so­si mo­ky­to­ja I. Pet­ke­vi­čie­nė.
In­gri­da Sur­do­kai­tė