Po­eti­nio šei­mos me­džio kū­rė­jai – bro­lis ir se­suo Vac­lo­vas Ma­ta­žins­kas ir Ire­na Ma­ta­žins­kai­tė

– Pir­miau­sia ties­mu­kai pa­klau­siu: iš kur Jūs at­ėjo­te ir kur link ei­na­te? Tu­riu min­ty­je Jū­sų kū­ry­bi­nę veik­lą.

Ire­na: „Au­gau tarp ke­tu­rių bro­lių, pen­kių vai­kų šei­mo­je. Abu tė­vai bu­vo la­bai darbš­tūs, at­sa­kin­gi ir rū­pes­tin­gi. Tė­tis vi­są gy­ve­ni­mą dir­bo Aly­taus ma­ši­nų ga­myk­lo­je, anuo­met „Ūk­ma­ši­na“ va­din­to­je. Ma­my­tė – li­go­ni­nė­je, gim­dy­mo sky­riu­je, iki pat pen­si­jos ir dar il­giau. Nors na­muo­se knibž­dė­jo pul­kas vai­kų, tė­vai mums vi­sa­da at­ras­da­vo lai­ko.

Tai­gi at­ėjau iš darbš­čios, links­mos ir, sa­ky­čiau, kū­ry­bin­gos šei­mos. Tė­tis va­ka­rais sek­da­vo pa­sa­kas, bet tik vė­liau su­pra­tau, kad vi­sos jo pa­sa­kos bu­vo ku­ria­mos čia ir da­bar. Dar bū­da­ma 5–6 me­tų iš­mo­kau il­gą ei­lė­raš­tį, ku­ris skam­bė­jo kaip pa­sa­ka. Tė­tis sa­ky­da­vo, kad pats jį iš­mo­ko ket­vir­ta­me mo­kyk­los sky­riu­je. Bro­liai to ei­lė­raš­čio ne­pa­me­na, o aš iki šiol mo­ku jį min­ti­nai.

Ei­les tė­tis de­kla­muo­da­vo ypa­tin­ga bal­so in­to­na­ci­ja, ku­ri iš­li­ko ma­no at­min­ty­je. Kai ke­le­tą kar­tų jas skai­čiau drau­gams, in­to­na­ci­jos pa­keis­ti ne­ga­lė­jau ir tur­būt ne­bū­čiau mo­kė­ju­si ki­taip. Pri­si­me­nu daž­nai ma­my­tės de­kla­muo­ja­mą ei­lė­raš­tį „Rau­las tin­gi­nys“. Ma­nau, kad jį mums de­kla­muo­da­vo auk­lė­ja­mai­siais tiks­lais. Tu­rė­jau gir­di­mą­ją at­min­tį, tai­gi ei­les iš­mok­da­vau iš­gir­du­si vos ke­le­tą kar­tų. Kai iš­mo­kau skai­ty­ti, po­mė­giu ta­po ei­lė­raš­čiai ir ei­liuo­tos pa­sa­kai­tės. Pir­mo­ji sa­va­ran­kiš­kai per­skai­ty­ta kny­ge­lė – Ka­zio Bin­kio „Meš­ke­rio­to­jas“. At­ra­du­si Sa­lo­mė­ją Nė­rį, pa­si­nė­riau į jos ei­lių lo­by­ną. Ma­nau, kad no­rą kur­ti at­si­ne­šiau iš vai­kys­tė­je gir­dė­tų ir skai­ty­tų ei­lių, pa­sa­ko­ji­mų. Pa­ti ra­ši­nė­jau jau mo­kyk­lo­je, bet nie­kuo­met ne­gal­vo­jau, kad tai taps ma­no gy­ve­ni­mo da­li­mi.  Ra­šau tai, ką dik­tuo­ja šir­dis. Kur­da­ma gal­vo­ju, kad tai da­rau ne tik sau. No­riu, kad ei­lės su­vir­pin­tų žmo­nių šir­dis, kad jo­se jie at­ras­tų ir sa­vo gy­ve­ni­mo da­le­lę.“

Vac­lo­vas: „Ra­šy­ti pra­dė­jau bū­da­mas 14–15 me­tų, po to se­kė il­ga per­trau­ka – ta­ny­ba so­vie­ti­nė­je ar­mi­jo­je, šei­ma, dar­bas, vai­kai. Lai­ko kū­ry­bai trūk­da­vo, jį pa­sig­lemž­da­vo bui­tis. Vėl pri­si­lie­čiau prie po­ezi­jos jau bū­da­mas bran­daus am­žiaus, tą da­ry­ti pa­ska­ti­no anū­kai. Jiems rei­kė­jo su­kur­ti ke­le­tą ei­lė­raš­čių Ka­lė­doms, taip ir už­si­ka­bi­nau. Ra­šau sa­vo ma­lo­nu­mui, ra­šau sa­vo ger­bė­jams, ku­rių tu­riu vi­są pul­ką. Kur kū­ry­ba nu­ves, aš dar ne­ži­nau.“

– Kaž­kas yra pa­sa­kęs, kad ei­lė­raš­tis tu­ri gim­ti tik ta­da, kai sie­la pa­sie­kia tam tik­rą „kait­ros laips­nį“. Pa­pa­sa­ko­ki­te, kaip at­ro­do Jū­sų kū­ry­bos pro­ce­sas?

Ire­na: „Daž­nai iš­ėju­si pa­si­vaikš­čio­ti par­ei­nu su te­le­fo­ne įra­šy­to­mis ei­lė­mis, tie­siog ei­nu, įkal­bu, o kar­tais ir įdai­nuo­ju. Ei­les ra­šy­ti pa­ska­ti­na net vė­jy­je be­si­su­kan­tis la­pe­lis, koks nors įvy­kis, iš­girs­ta fra­zė, pri­si­mi­ni­mai, liū­de­sys ar džiaugs­mas. Net nak­tį švie­se­lės, už­deg­tos žmo­nių lan­guo­se. Žiū­riu į jas ir gal­vo­ju, kiek ten žmo­nių, kiek skir­tin­gų li­ki­mų. Taip vie­ną nak­tį gi­mė ei­lės „Lan­gai“.

Nie­kuo­met ne­at­si­sė­du ra­šy­ti vien to­dėl, kad kaž­ką pa­ra­šy­čiau. Ra­šau, kai šir­dis pa­dik­tuo­ja vie­ną ar ki­tą min­tį, kai pra­džiu­gi­na ar su­jau­di­na koks nors įvy­kis ar pri­si­mi­ni­mas.“

Vac­lo­vas: „Ei­lės gims­ta ne­ti­kė­tai, pa­gau­nu min­tį ir ra­šau apie tai, ką jau­čiu, kuo gy­ve­nu, ką ma­tau. Te­mų įvai­ro­vė – pla­ti, nuo mei­lės iki iš­si­sky­ri­mo, nuo gy­ve­ni­mo pra­džios iki pa­bai­gos. Gam­ta, na­mai, mei­lė – am­ži­nos te­mos. Ei­lės, ku­rias ra­šau dzū­kiš­ka tar­me, vi­sos su hu­mo­ro prie­sko­niu.“

– Su bro­liu Vac­lo­vu jau ant­rus me­tus dir­ba­te prie ben­dros kny­gos. Ka­da Jū­sų kū­ry­bos ger­bė­jai ją jau ga­lės pa­im­ti į ran­kas? Ku­riam gi­mė to­kia idė­ja ir ko­kį ke­lią iki  ben­dro lei­di­nio te­ko nu­ei­ti?

Ire­na: „Maž­daug prieš pus­an­trų me­tų ap­lan­kiau bro­lį su ben­dros kny­gos idė­ja. Jau bu­vau su­gal­vo­ju­si pa­va­di­ni­mą ir net fo­to­gra­fi­ją vir­še­liui pa­rin­ku­si. Bro­lis pri­ta­rė. Pa­kal­bė­jo­me tą sy­kį, dar pri­si­mi­nė­me ki­tą kar­tą, bet taip vis­kas li­ko tik kal­bo­mis. Stai­ga min­tis kirb­te­lė­jo ir bro­lio, ir ma­no gal­vo­je. Tą pa­čią die­ną. Tai­gi il­gai bran­din­ta min­tis jau tam­pa re­a­ly­be. Ir bro­lis, ir aš esa­me iš­lei­dę po še­šias kny­gas. Dvi iš še­šių bro­lio kny­gų pa­ra­šy­tos dzū­kiš­ka tar­me. Pir­mą sa­vo kny­gą jis iš­lei­do 2016 me­tais, aš – 2018-ais. Mū­sų ben­dro­ji bus mums abiem sep­tin­to­ji. Vac­lo­vo ei­lės jo­je – dzū­kiš­ka tar­me. Kny­gos pri­sta­ty­mo da­tos dar tiks­liai ne­ga­li­me pa­sa­ky­ti, bet pir­mą­ją me­tų sa­vai­tę ją jau lai­ko­me ran­ko­se.“

– Kaip ki­ti Jū­sų bro­liai re­a­guo­ja į Jū­sų kū­ry­bą?

Ire­na: „Bro­liai kar­tais pa­juo­kau­ja, kad čia kaip to­je pa­sa­ko­je, du – nor­ma­lūs, du –po­etai. Vy­riau­sio­jo bro­lio jau ne­tu­ri­me.“

Vac­lo­vas: „Pri­ta­ria ir pa­lai­ko.“

– Jū­sų kū­ry­bos ko­di­niai žo­džiai – Lie­tu­va, Dzū­ki­ja, tė­vy­nė, gim­ti­nė. O kur mei­lės ly­ri­ka?

Ire­na: „Esu iš­lei­du­si kny­gą „Tė­vy­nę sa­vo mei­le ap­ka­bin­siu“. Džiau­giuo­si, kad šią kny­gą tu­ri vi­sos Aly­taus mo­kyk­lų bib­lio­te­kos, joms kny­gas nu­pir­ko Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos Švie­ti­mo ir spor­to sky­rius bei or­ga­ni­za­vo kny­gos pri­sta­ty­mą Pa­ne­mu­nės pro­gim­na­zi­jo­je. Be­veik vi­sos į kny­gą su­dė­tos ei­lės gi­mė prieš še­še­rius me­tus, gy­ve­nant An­gli­jo­je, kur dir­bau lie­tu­viš­ka­me dar­že­ly­je ir šeš­ta­die­ni­nė­je li­tu­a­nis­ti­nė­je mo­kyk­lo­je „Ait­va­ras“.

Nors gy­ve­nau ir dir­bau tarp lie­tu­vių, bet la­bai il­gė­jau­si sa­vo ar­ti­mų­jų, sa­vo na­mų ir lie­tu­viš­ko gam­tos gro­žio. To­dėl jo­se ir at­si­spin­di mei­lė sa­vo kraš­tui, gam­tai ir gim­ta­jai kal­bai.“

Vac­lo­vas: „Sa­ve va­di­nu cik­ri­niu dzū­ke­liu.  My­liu Lie­tu­vą, sa­vo mies­tą, my­liu žmo­nes.“

– Ko­kius gra­žiau­sius žo­džius gir­dė­jo­te iš sa­vo kū­ry­bos ger­bė­jų?

Ire­na: „Su­lau­kiu la­bai daug gra­žių, šir­džiai mie­lų žo­džių. Dau­gu­ma ma­no ei­lių apie gy­ve­ni­mą, ka­dan­gi esu bran­daus am­žiaus, ra­šau ir apie gy­ve­ni­mo ru­de­nį.

Daug kas sa­ko, kad į sa­vo ei­les su­de­du ir jų gy­ve­ni­mus. Vie­na ger­bė­ja, ku­ri at­ra­do ma­no ei­les tik prieš me­tus, jas vi­sas mo­ka at­min­ti­nai. La­biau­sia šir­dį glos­tan­tys pa­sa­ky­mai – „Jūs esa­ta mū­sų šir­džių po­etė.“  Gra­žių žo­džių te­ko gir­dė­ti daug, o ne­ga­ty­vių dar nie­kas nė­ra pa­ra­šęs ar pa­sa­kęs.“

Vac­lo­vas: „Bu­vo žo­džių gra­žių ir ma­lo­nių, bu­vo ir nesu­si­pra­ti­mų. Man už­ten­ka trum­po žo­de­lio – ačiū.“

 – Esa­te tre­čios kar­tos aly­tiš­kiai. O kur Jū­sų pro­se­ne­lių šak­nys?

Ire­na: „Vi­sos mū­sų šak­nys Dzū­ki­jo­je. Esam Kriau­šiaus vai­kai. Tė­tis gi­mė  Kau­no gat­vė­je ir vi­są gy­ve­ni­mą gy­ve­no Aly­tu­je. Ma­my­tė nuo Sei­ri­jų kraš­to. Jau 11-os me­tų ji ta­po naš­lai­tė, au­go pas te­tas ir pus­se­se­res. Bū­da­ma 21-erių at­va­žia­vo į Aly­tų ir, kaip mi­nė­jau, įsi­dar­bi­no Aly­taus li­go­ni­nė­je, kur vi­są gy­ve­ni­mą ir dir­bo. Iš tė­čio pu­sės tu­rė­jo­me tik mo­čiu­tę,  ją mei­liai va­di­no­me bo­bu­te. Se­ne­lis mi­rė la­bai jau­nas, kai mes dar ne­bu­vo­me gi­mę. Bo­bu­tė iš­ėjo, kai aš bu­vau 14-os me­tų, Vac­lo­vas – dar jau­nes­nis. Apie pro­se­ne­lius ma­žai te­ži­no­me. Ma­žiems tai ne­rū­pė­jo, o pas­kui jau ne­bu­vo ko pa­klaus­ti. Ži­nau tik, kad se­ne­lio tė­tis, ro­dos Kir­klių dva­re, ka­rie­ta ve­žio­jo po­nus. Da­rau iš­va­dą, kad bu­vo pa­ti­ki­mas ir są­ži­nin­gas, nes ve­žė­ju bet ko ne­sam­dy­da­vo. Ma­nau, ne­bū­ti­na bū­ti gra­fais ar ba­jo­rais, kad  ga­lė­tum di­džiuo­tis sa­vo gi­mi­nės šak­ni­mis. O mes jo­mis tik­rai di­džiuo­ja­mės.

Tu­ri­me sa­vo gi­mi­nės ąžuo­lą, ku­ris vai­kams ir vai­kai­čiams vi­suo­met pri­mins,  kad esa­me Ma­ta­žins­kai.“

– Jūs, Ire­na, esa­te iš tų, ku­rie mėgs­ta da­lin­tis sa­vo lai­ku su ki­tais: sa­va­no­riau­ja­te gar­siai skai­ty­da­ma se­ne­liams, ne­re­giams, va­ži­nė­ja­te ir su­pa­žin­di­na­te po­ezi­jos my­lė­to­jus su sa­vo kū­ry­ba. Ko­dėl Jums taip svar­bu yra su­teik­ti ma­lo­nių va­lan­dė­lių ki­tiems? Juk kar­tais to­kia sal­di bū­na vie­nat­vė.

Ire­na: „My­liu gy­ve­ni­mą, ge­rai jau­čiuo­si bū­da­ma tarp žmo­nių. Ne­svar­bu – jie jau­ni ar pa­gy­ve­nę, svei­ki ar tu­rin­tys pro­ble­mų. Daug me­tų dir­bau su spe­cia­lių­jų po­rei­kių vai­kais ir ži­nau, kad pa­gal­bos rei­kia ne tik jiems, bet ir jų šei­moms.

Su­lau­ku­si 70-ties dar bai­giau as­me­ni­nio asis­ten­to kur­sus ir jau dve­jus me­tus tei­kiu pa­gal­bą šei­mai, tu­rin­čiai spe­cia­lių­jų po­rei­kių jau­nuo­lį. Da­ly­vau­ju pro­jek­te „Sa­va­no­rystė skai­tant“. Pa­kvies­ta skai­tau sa­vo ei­liuo­tas pa­sa­kė­les vai­kams dar­že­liuo­se. Vis dar kir­ba min­tis iš­leis­ti pa­sa­kė­lių kny­ge­lę, tu­riu jų ne­ma­žai  pa­ra­šiu­si. Vi­sa­da sau kar­to­ju po­sa­kį – kaip šauk­si, taip at­si­lieps. Vie­nat­vė žmo­gų sle­gia. Nors kar­tais ir man jos rei­kia, tuo­met už­si­da­rau ke­lioms die­noms na­muo­se su sa­vo ap­mąs­ty­mais, min­ti­mis, ir sa­vo gy­ve­ni­mo ana­li­ze.“

– Kas Jums yra pra­smin­gas gy­ve­ni­mas?

Ire­na: „Mes už­au­ga­me grei­tai, bet pra­smin­gam gy­ve­ni­mui dar rei­kia ir su­bręs­ti. Jis pra­si­de­da ta­da, kai su­pran­ti, kad esi rei­ka­lin­gas ne tik sau, tuo­met, kai iš­moks­ti da­lin­tis, at­jaus­ti, pa­dė­ti tiems, kam rei­ka­lin­ga pa­gal­ba, kai pa­ste­bė­jęs aša­ras vai­ko aky­se ne­pra­ei­ni pro ša­lį, kai ei­ni į žmo­nes at­vi­ra šir­di­mi, ne­lauk­da­mas jo­kio at­ly­gio.“

Vac­lo­vas: „Man pra­smin­gas gy­ve­ni­mas – gy­ven­ti iš­sau­go­to­je tė­čio tė­viš­kė­je, vaikš­čio­ti kie­me, ku­ria­me ma­no tė­tis bė­gio­jo ba­sas ir ka­da ša­lia ma­nęs – vai­kai ir anū­kai.“