Pirmojo radijo korespondento Alytuje kelias: iš Laikinosios – į Dzūkijos sostinę

Susiviliojo didesne alga ir butu

„Kaune tuomet gyvenau ir dirbau, o gimimo esu dzūkas, bet nuo antros klasės – kaunietis. Mane visada domino kinas, su jo pagrindais susipažinau Kauno radijo gamyklos „Banga“ kino mėgėjų draugijoje, tuomečiame Kauno politechnikos institute, kur teko imtis operatoriaus režisieriaus veiklos“, – pokalbį pradeda Albinas. Ėjo 1975-ieji, kai nei iš šio, nei iš to, pasak pašnekovo, kartą su juo užėjo susipažinti televizijos komitete dirbęs I. Muldaris. Jam reikėjo žmogaus, kuris sukurtų apybraižą apie socialistinio darbo didvyrį iš vienos Kauno liejyklos. Tarstelėjo, kad pradžiai užteks ir siužeto. „Padariau kaip sugebėjau aš tą siužetą. Įvertinimas – netikėtas: „Visi buvome susirinkę, žiūrėjome ir stebėjomės – jūs ne mėgėjas, jūs profesionalas.“ Sako, Alytuje mes kuriame korespondentų punktą, kokie jau veikia Klaipėdoje, Panevėžyje, reikia radijo veiklą išmanančio specialisto. Pasiūlė 100 rublių atlyginimą, Kaune dirbdamas gaudavau mažiau. Sutikau, Alytus, į kurį su televizijos darbuotoju atvykau tėvo „Žiguliais“, man patiko. Jis mane į Alytaus rajono vykdomąjį komitetą nusivedė, susipažinau su tuometiniu pirmininku Alfonsu Grigaičiu, čia man pažadėjo butą. Paskui užsukome į Komunistų partijos komitetą. Kai būsimą darbdavį parvežiau į Vilnių, jis liepė laukti žinios. Gavęs ją, 1975 metų birželio 1-ąją pradėjau dirbti Alytaus korespondentų punkte. Po penkių dienų buto reikalas išsisprendė A. Grigaičio kabinete, teko įkišti ranką į stiklainį ir išsitraukti buto numerį su raktais. Butas patogus, naujo daugiabučio antrajame aukšte, K. Požėlos (dabart Pulko) gatvėje. Šampano ta proga taip ir neišgėrėme“, – juokiasi pašnekovas.

Pirmąsias dienas į darbą jis važinėjo iš Kauno, iš tėvų buto. Pasibaigus metams, Albinas mena gavęs pranešimą, kad dar nesumokėjo mokesčio už butą ir kad auga delspinigiai. Niekad tokioje situacijoje nebuvęs, šiuos reikalus tvarkė tėvai, tad nuskubėjo susimokėti, baugino delspinigiai. Viso labo šiandienos, o ir tuometinėmis akimis vertinant, juokas suėmė, nes tebuvo tik 12 rublių įsiskolinimas, o delspinigių priskaičiuotos 7 kapeikos.

Darbo automobilis praplėtė komandą

Korespondentų punktas pradėjo dirbti Vykdomojo komiteto kieme buvusiame pastate, kuriame įkurdinta ir buhalterija. Albinas kurį laiką bandė tęsti Stepo Jakubausko pradėtas vesti vietines radijo laidas. Jos niekam nebuvo įdomios. Gydytojai ateidavo pašnekėti apie ligas, alkoholio sukeliamas problemas. Reportažai – kas kita. Kai 1977 metais buvo atidaromi Alytaus sporto rūmai, visai Alytaus valdžiai patiko Albino paruoštas šventinis reportažas, Jame jie pamatė ir save. Tuomet ir buvo korespondentui pasiūlyta daugiau televizija užsiimti. 

Darbo automobilio įsigijimas tapo savotiška punkto istorija. Vienam darbuotojui transporto valdžia skirti negalėjo, teko formuoti komandą. Priimta daugiau darbuotojų – Vytautas Žemaitis, atvykdavo gargždiškis operatorius Juozas Mažonas. Susitarta, kad Albinas ruoš laidas radijui. Punktas gavo rusišką „viliuką“, kuriam reikėjo vairuotojo. Anuometis autoserviso vadovas Stasys Berškys pasiūlė prisikalbinti greitosios medicininės pagalbos vairuotoją Joną Griškonį, kuris mėgėjas buvo ir fotografuoti. Jono kandidatūra valdžiai tiko, vėliau jis tapo profesionaliu operatoriumi ir ilgamečiu LRT darbuotoju.

Korespondentų punktas persikėlė į K. Požėlos gatvę, „Komunistinio rytojaus“ redakcijos, kuriai tuo metu vadovavo Stanislovas Pleskus, kaimynystę. Albinas mena labai mėgęs ir bičiuliškus pasisėdėjimus. Degtinė, kurios butelis kainavo anuometinėmis kainomis brangiai, net penkis rublius, buvo deficitas. Laikraščio redaktorius raštelį parašydavo ir į sandėlį ką nors nusiųsdavo parnešti. Pasiuntinys, kaip Albinas mena, dažnai pareidavo su dviem bonkomis, nes sandėlininkas patardavo iš karto daugiau pasiimti.
Albinas atvykęs į Alytų studijų Vilniaus universitete nenutraukė, bet suderinti darbą korespondentų punkte ir mokslus nebuvo lengva, tad neakivaizdinės žurnalistikos studijos ištįso į ištisą dešimtmetį. Pagal trukmę juokais jas galima būtų palyginti su medicinos mokslais, tačiau maratonas baigėsi pergalingai – profesiniu diplomu ir gerokai padidėjusiu atlyginimu.

Pašnekovai gerbė ir vaišino

Albinui tekdavo dažnai važiuoti į kolūkius ir tarybinius ūkius kalbinti socialistinio darbo spartuolių. Domimės, su kokiomis vaišėmis korespondentus sutikdavo kaimo gyventojai? „Visur laukdavo mūsų, pietus paruošdavo, pagarbiai pasitikdavo. Dažniausiai su manimi važiuodavo operatorius Mažonas, kuris labai mėgo kaimiškus cepelinus. Tąkart pas vaišinguosius Butrimonių krašto žmones pačiam neteko vykti, bet ilgai sklandė juokas apie Juozą ir jo humoro jausmą. Matydami svečio apetitą, šeimininkai be perstojo ragindavo dar nors vieną suvalgyti. „Žinot, ačiū, atrodo dešimt suėdžiau, ant pirmo jau sėdžiu“, – juokais nutraukė raginimus operatorius“, – mena linksmus nutikimus Albinas.
 

Visą straipsnį rasite naujausiame „Alytaus naujienų“ numeryje.

Laikraštį įsigykite parduotuvėse „Aibė“, „Čia market“, „Iki“, „Maxima“, „Norfa“, „Rimi“ ir kt. Savaitės pradžios spaudinys kainuoja 1 Eur, savaitgalinis – 1,1 Eur, o prenumeruojant visiems metams – iki 80 centų (įskaitant laikraščio pristatymą į namus ar darbovietę antradieniais ir penktadieniais).  Metiniai prenumeratoriai taip pat gaus 30 eurų vertės asmeninių skelbimų (sveikinimų) kuponą, dar šiemet dalyvaus loterijoje, o 2026 m. su laikraščiu sulauks firminio kalendoriaus ir naujo „Alytaus žurnalo“.  Pigiausia prenumeruoti daugelyje parduotuvių veikiančiuose „Perlo“ mokėjimo skyriuose kasdien arba darbo dienomis nuo 9.15 iki 15.15 val. pas mus redakcijoje (Dariaus ir Girėno g. 4, Alytus).  Užsisakyti galite ir pašte, tačiau dėl Lietuvos pašto antkainio – 12 proc. brangiau.