Pasklidoji tarša – tarp didžiausių vandens telkinių užteršimo priežasčių

Pagrindinis azoto medžiagų patekimo šaltinis – pasklidoji tarša dėl žemės ūkio veiklos, kuri yra pagrindinis realus taršos mažinimo šaltinis. Pasklidoji žemės ūkio tarša vidutiniškai sudarė 74 % Lietuvoje susidariusio bendro azoto taršos krūvio į Baltijos jūrą 2022–2024 m. laikotarpiu. Atskiruose upių baseinuose ji siekė net iki 85–90 % (Lielupės mažųjų intakų, Mūšos, Šešupės, Nevėžio, Bartuvos upių baseinuose -  vidurio-šiaurės Lietuvos derlingose lygumose). Tačiau upių baseinuose, kur agrarinė veikla mažiau paplitusi ar/ir nėra tokia intensyvi, pasklida tarša tesudarė 30-40 % (Žeimenos, Merkio upių pabaseiniai).

Vandens kokybės modeliavimo duomenys patvirtino, kad didžiausios nitratinio azoto (sudaro pagrindinę bendro azoto dalį) koncentracijos paviršiniame į upes patenkančiame vandens nuotėkyje susidaro būtent intensyvios augalininkystės teritorijose, esančiose vidurio ir šiaurės Lietuvoje.

Kiekviena ūkinė veikla sukelia tam tikrą taršą ar kitokį neigiamą poveikį, o jo dydį nulemia iš esmės du veiksniai – veiklos mastas, intensyvumas ir taikomų praktikų tvarumas (atsižvelgimas į aplinkosauginius aspektus). Žemės ūkis – ne išimtis. Dalis taršos susidaro vien dėl jos masto – kai kuriuose upių baseinuose dėl palankių gamtinių sąlygų ūkininkavimui yra beveik vien intensyvaus žemės ūkio naudmenos. Tarša linkusi augti, jeigu daugėja auginamų grūdinių kultūrų, ypač žieminių, plotai, jeigu gausėja ariamos žemės ir mažėja pievų ar ganyklų, nes šių kultūrų auginimas susijęs su trąšų naudojimu (dalis azoto išsiplauna į aplinką). Jeigu tręšiama gausiau, negu reikia augalams, išsiplauti gali ypač gausus kiekis azoto. 2020 – 2025 m. laikotarpiu kaip tik stebėtas arimų ir grūdinių kultūrų plotų augimas (vidutiniškai jų plotai sudarė > 50 % deklaruotos žemės), o ganyklų ir pievų – mažėjo.

Žemės ūkio sektoriuje yra teigiamų pokyčių 

Iki 2023 m. vandens telkinių tarša azoto junginiais intensyvios žemdirbystės teritorijose augo, menkas aplinkosauginių priemonių taikymas lėmė didėjančias taršos apkrovas. Nepaisant to, nuo 2023 metų atsirado ir pozityvių ženklų. 2023–2027 m. ES parama Lietuvos ūkininkams pagal Lietuvos kaimo plėtros programą pasipildė naujomis remiamomis gana efektyviomis taršą mažinančiomis agro-aplinkosauginėmis veiklomis, kurios tapo labai populiarios (neariminė žemdirbystė, augalų sėjomainos ir tarpiniai pasėliai) ir bendras tokių priemonių plotas išaugo beveik 9 kartus. Dėl pasklidai taršai būdingos gamtinės inercijos šie teigiami pokyčiai nespėjo taip stipriai atsiskleisti taršos krūviuose, todėl, jeigu stipriau nepasireikštų kiti taršą didinantys veiksniai, ateityje tarša galėtų labiau sumažėti. 

Vis tik 2020–2025 m. ES įvyko ir nemažai aplinkai nepalankių teisinių palengvinimų ūkininkams, daugiausiai švelninant tręšimo reikalavimus, todėl galimas teigiamas taršos mažėjimo efektas gali labai sumažėti arba net apskritai likti nepastebimas. Padėtį sunkina ir Lietuvos neaplenkiantys klimato pokyčiai – kylant temperatūrai sparčiau mineralizuojasi organika, auga vandeningumas žiemą, dirva vis dažniau neįšąla ir nepasidengia sniegu – dirva tampa atvira azoto išplovimui su „skystais“ krituliais. Dėl to azoto išplova amžiaus viduryje potencialiai gali padidėti penktadaliu, o amžiaus gale – daugiau nei dviem trečdaliais. Atitinkamai gali reikėti papildomų priemonių azoto išsiplovimams mažinti kompensuojant ir klimato kaitos efektą.

Plačiau apie pasklidąją taršą ir kitas vandenų taršos problemas galima susipažinti 2025-12-23 Aplinkos apsaugos agentūros viešinamoje ataskaitoje „Vandenų tarša ir ją lėmę veiksniai 2020–2025 m. laikotarpiu“, kuri parengta kaip Vandensaugos problemų apžvalgos dalis.

Projektas „Informavimas apie aplinkos taršos prevenciją ir kontrolę“. 
Projekto partneriai: Aplinkos apsaugos departamentas, Aplinkos apsaugos agentūra, Lietuvos geologijos Tarnyba. 
Projekto vykdytojas: Aplinkos projektų valdymo agentūra. 
Projektas finansuojamas Sanglaudos fondo lėšomis.