Paroda savo miestui

My­liu sa­vo tė­viš­kę, to­dėl ir da­bar jo­je esu daž­nas sve­čias.  Kai klau­sau­si Gy­čio Pa­ške­vi­čiaus dai­nos „Ma­no kraš­tas“, pir­miau­sia pa­gal­vo­ju bū­tent apie sa­vo gim­tą­sias vie­tas. Tai­gi, Lie­tu­va man pir­miau­sia sie­ja­si su Dzū­ki­ja. Taip bu­vo vi­sa­da, nuo pat gi­mi­mo. 

Vaikš­čio­ti po lau­kus ir ste­bė­ti gam­tą pra­dė­jau ko­kių sep­ty­ne­rių. Kai ge­ro­kai vė­liau įsi­gi­jau fo­to­apa­ra­tą, tos ke­lio­nės ta­po dar tu­ri­nin­ges­nės. Šios ke­lios nuo­trau­kos yra tik da­le­lė to, ką esu už­fik­sa­vęs per ke­lerius me­tus.

Daž­nai sa­vo įspū­džius įam­ži­nu ne tik nuo­trau­ko­se, bet ir ant po­pie­riaus la­po. Mėgs­tu vi­sus me­tų lai­kus,  nes kiek­vie­nas iš jų kaž­kuo ypa­tin­gas. Taip ir gi­mė idė­ja ap­ra­šy­ti tai, ką jau­čiu, pa­ro­dy­ti tai, ką pa­ste­bė­jau.

Pa­va­sa­ris

Po tru­pu­tį tirps­ta snie­gas, il­gė­ja die­na. Dar net ne­pa­siek­tas ly­gia­die­nis, bet švie­sos jau ge­ro­kai dau­giau. Pa­si­ro­do ke­lis mė­ne­sius ne­ma­ty­ti paukš­čiai. Di­de­li ir ma­ži. Tiek bū­riais, tiek ir po vie­ną. Sklei­džia­si vis ki­to­kie gė­lių žie­dai. Iš pra­džių bal­ti, po to vio­le­ti­niai, ro­ži­niai, gel­to­ni. Kle­vai, pa­si­ro­do, ga­li su­teik­ti džiaugs­mo ne tik prieš nu­mes­da­mi la­pus, bet ir juos iš­skleis­da­mi. Pa­žvel­gęs į ho­ri­zon­tą pa­ma­tai, kad apa­čio­je at­si­ran­da vis dau­giau ža­lios, o vir­šu­je žyd­ros spal­vos. Iš pra­džių at­sar­giai, nes ru­da ar pil­ka vis dar do­mi­nuo­ja, bet po to įsi­vy­rau­ja šių me­tų nau­jo­kės.

Spal­vų, gar­sų ir kva­pų gau­sė­ja su kiek­vie­na die­na. O kai at­ei­na so­dų pa­si­puo­ši­mo ir lakš­tin­ga­lų kon­cer­tų me­tas, ne­be­ži­nai, kur dė­tis iš džiaugs­mo, at­ro­do, jog pa­te­kai į ro­jų. Ta­da vos su­si­tvar­dai ne­su­šu­kęs su­stok aki­mir­ka ža­vin­ga! Bet – ne, ne­iš­ta­ri to, nes no­ri su­ži­no­ti, kas to­liau ta­vęs lau­kia.

Va­sa­ra

Bir­že­lį net ne­ži­nai, ar ka­da nors su­tems­ta. Sau­lės pa­si­tik­ti ne­spė­ji, nes ji at­si­bun­da ge­ro­kai anks­čiau už ta­ve. O kai nu­si­lei­džia, dan­gus il­gai dar lie­ka švie­sus. Tiek iki Jo­ni­nių, tiek ir po jų. Gu­li ant žo­lės, žiū­ri į dan­gų, ste­bi kaip virš ta­vęs sklan­do paukš­čiai, jau­ti kaip pė­das ku­te­na skruz­dės. Gir­di kaip žie­mai at­sar­gas kau­pia bi­tės. 
Lau­kus už­pil­do dar vie­nas gar­sas – kom­bai­nų dūz­gi­mas. Jis ne gam­tos, o žmo­nių su­kur­tas, ta­čiau be jo rug­pjū­tį kaž­ko truk­tų. Be jo ne­bū­tų duo­nos ant mū­sų sta­lo.

Va­sa­rai ke­liau­jant link pa­bai­gos, mąž­tan­čią sau­lės švie­są, kom­pen­suo­ja žvaigž­dės. Už­ver­ti gal­vą į „Paukš­čių ta­ką“ ir dė­ko­ji Die­vui, kad jis ta­ve nu­spren­dė įkur­ti bū­tent šio­je vi­sa­tos vie­to­je – ma­ža­me di­de­lės ga­lak­ti­kos pa­kraš­ty­je...

Ru­duo 

Ka­dai­se iš­si­sklei­dę, o vė­liau ir nu­by­rė­ję žie­dai jau duo­da sa­vo vai­sius. Dos­ni ta že­mė – sa­vo gė­ry­bė­mis da­li­ja­si su vi­sais. Tik ne­pa­tin­gėk pa­si­im­ti. Smal­su su­ži­no­ti, į ką iš­au­go sėk­los, ku­rias ge­gu­žę su­bė­rei į dir­vą. Re­zul­ta­tas nu­ste­bi­na akis, pa­ma­lo­ni­na lie­žu­vį, ska­ti­na dar la­biau to­bu­lė­ti, kad ki­tais me­tais su­lauk­tu­mei dar gau­ses­nio der­liaus.

Paukš­čiai vėl bū­riuo­ja­si. O la­pams kaž­ko­dėl at­si­bos­ta jų iš­vaiz­da. Jie no­ri tap­ti gel­to­ni, rau­do­ni, ru­di, bet tik ne ža­li. Koks skir­tu­mas. Tik te­gul dar pa­si­lai­ko į ša­kas įsi­ki­bę. Kar­tais į su­šluo­tas krū­vas įsi­su­ka vė­jas. Įspū­din­gas re­gi­nys žiū­ro­vams, var­gas šla­vė­jams. Vi­sas dar­bas – per­niek, o že­mė ir vėl nu­klo­ta.

Be­si­lei­džian­čios sau­lės spin­du­liai už­pil­do vi­są dan­gų. Keis­ta ją ma­ty­ti taip že­mai, ta­čiau ku­rį lai­ką teks su tuo su­si­tai­ky­ti.

Žie­ma 

Ar ga­li bū­ti ki­taip? Ar no­rė­tų­si, kad po ru­dens ir vėl at­ei­tų pa­va­sa­ris? Ne. Nes tik smar­kiai pa­spau­dus šal­čiui vi­du­ry­je Ne­mu­no ga­li pa­si­jus­ti lyg ae­ro­dro­me, ant ku­rio ga­lė­tų leis­tis net di­džiau­si lėk­tu­vai. Tik ta­da ga­li ap­žiū­rė­ti pa­kran­tes iš vi­siš­kai ki­to­kios per­spek­ty­vos, pa­si­jus­ti toks ma­žas tarp aukš­tų šlai­tų. Tik žie­mą ga­li iš­girs­ti ki­to­kius gar­sus, ku­riuos už­gož­da­vo paukš­čių bal­sai ar žo­liap­jo­vių burz­gi­mas. Iš­eik ka­da nors ra­mią žie­mos die­ną į lau­kus ir įsi­klau­syk. At­ro­dys, kad už šim­to met­rų be­si­šne­ku­čiuo­jan­tys žmo­nės yra  vi­siš­kai ša­lia. O sek­ma­die­ni­nio var­po gar­sas atai­dės net iš ke­lių pu­sių. 

Gam­to­je nie­ko nė­ra be prie­žas­ties. Įsi­jau­ti į gam­tos rit­mą ir su­pran­ti, kad vis­kas tu­ri sa­vo ei­liš­ku­mą ir pras­mę.