„Paimti į rankas savo parašytą knygą – kažkas siurrealistiško“

– Literatūrinis debiutas – ir iškart romanas. Džiugai, papasakokite, kaip atsirado šitas kūrinys, per kiek laiko, kaip apskritai atėjo noras rašyti ir kaip sekėsi suvaldyti gana didelės apimties kūrinį?

– Romanas, kaip ir didžioji dalis mano darbų, pirmiausia atsiranda nuo pavadinimo. Jis vėliau liko kaip meilės idealo personifikacija. Kažkuriuo momentu susiformavo kreipinys: „Elena, mano Elena“, o jau po to, gyvendamas, rinkau mažas detales iš aplinkos, kurias norėjau pavaizduoti, ir galiausiai radau siužetą. Dirbau prie romano apie dvejus metus. Originalus siužetas per tą laikotarpį pakito labai smarkiai. O dėl noro rašyti – esu menininkas ir laisvalaikį užimu kurdamas. Rašydavau ir anksčiau, taip ir išmokau rašyti, o mano kūrybos žanrai vis stambėjo. Pradėjau nuo apsakymų, tada ėmiausi apysakos, o galiausiai ryžausi parašyti romaną. Didelių keblumų suvaldyti siužetą man nebuvo. Kaip tik leidau sau būti vedžiojamam intuicijos ir žiūrėjau, kur istorija pati nukryps, bet visada dėliojau, kaip detalės atrodo visumoje.

– Knygoje vaizduojamas tarpukario laikotarpis Lietuvoje. Kuo sudomino būtent šis periodas?Atrodytų, kad jaunas žmogus turėtų atspindėti savo laiko aktualijas, ar ne?

– Esu šioks toks istorikas. Visi sakydavo, kad istorija yra mano arkliukas. Jaučiuosi patogiau rašydamas apie praeitį ir ja žaviuosi. Tuo metu labai gilinausi į tarpukario istoriją ir norėjau parodyti, kad žmogaus išgyvenimai tuo laikotarpiu gali būti beveik tokie pat, kaip ir šiandien. Pats mėgstu labiau vintažą nei moderną. Mano „Google“ paieškos gali pasirodyti net absurdiškos. Rašydavau, būdavau labai įsitraukęs, o tada staiga viską nutraukdavo koks nors klausimas. Viena istorija iš Filologų konkurso buvo tokia: manęs paklausė vertintojas, ar buvo centrinis šildymas 1937-ais Birštone? Tokių klausimų kildavo ir man, reikėdavo valandų valandas kapstytis, kol surasdavau atsakymą. Sudėtinga, bet tai praturtina mano istorines žinias. Lietuvos tarpukaris yra labai įdomus laikotarpis – tiek to meto kultūra, tiek politika, tiek gyvenimas. Jis labai išskirtinis Lietuvos istorijoje, todėl jaučiausi pakankamai užtikrintai, kad galėsiu rašyti būtent apie jį.

– Knygą redagavo Jūsų lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Ilona Šulinskė ir tėtis – Albertas Baciuška. Ar jis yra ir pirmas kūrybos vertintojas?

– Tėtis man labai padėjo ir paspartino redagavimo procesą. Atsimenu, kad jis išsispausdino rankraštį ir su geltonu korektoriumi taisė mano darbą. Davė įžvalgų, patarimų dėl istorinių faktų ir visa tai labai padėjo išgludinti galutinį mano darbo variantą. Turiu labai palaikančią šeimą, kuri mane ragino išleisti knygą. Pats stengiausi sumaketuoti rankraštį ir kūriau viršelio dizainą. Aišku, buvo ką veikti, bet man labai patiko visas procesas.

– Koks jausmas paimti į rankas savo pirmąją knygą?

– Iš tikrųjų paimti knygą į rankas – tokią vieną iš daugelio, bet nuspręsti, kad štai, čia bus mano asmeninė kopija, yra kažkas vos ne siurrealistiško. Minutę atrodo, kad sapnuoji. Ir tada pagalvoji: va, aš tikrai parašiau romaną... Tiek darbo, ir štai jo vaisius.

– Kaip draugai, bendraamžiai reaguoja į tai, kad sukūrėte ir išleidote knygą? Ar knygų rašymas jiems neatrodo archaiškas užsiėmimas? Juokauju, žinoma.

– Man labai pasisekė, nes visi mano draugai palaiko mane ir mano kūrybą. Man visada patinka, kaip jie išsižioja iš laimės, kai padovanoju kopiją. Kartais net pasirodo, kad jie džiaugiasi labiau nei aš. Jie džiaugiasi, kad pažįsta neva tikrą rašytoją. Niekam tai neatrodo archajiška, visi į tai žiūri kaip į gerbtiną dalyką.

– Romanas pelnė 2-ąją vietą Lietuvos jaunųjų filologų konkurse. Pabendraujate su rašančio jaunimo bendruomene, tai klausimas – kokie tie jauni kuriantys žmonės, kas juos vienija?

– Dabar esu šiokioje tokioje literatų draugijoje, kuri susiformavo po mano dalyvavimo „Vasaros akademijoje“, kurią organizavo Lietuvos rašytojų sąjunga. Daugelį iš jų buvau matęs Filologų konkurse ir esu labai geros nuomonės apie dabartinį rašantį jaunimą. Jis yra be galo išprusęs. Mes kalbėdavome ir diskutuodavome iki paryčių apie filosofiją, literatūrą ir tiesiog gyvenimiškus dalykus. Dabar teko skaityti keletą jų darbų ir esu apšalęs. Tiek daug kūrybinės dvasios, pasaulio suvokimo ir noro kurti, kuris tiesiog įkvepia mane toliau tęsti kelionę. Visų kūryba labai skirtinga, bet mus vienija meilė literatūrai ir noras ja dalytis. Nesu matęs tiek daug bendraminčių, kurių kūryba būtų tokia įvairi ir kurie vienas kitą papildytų. Labai gerbiu savo literatus. Dažnai dar ligi šiol susirašome ir tikrai neabejoju, kad jaunoji karta turi beribio potencialo tapti didžiais kūrėjais.

– Ar giminėje yra rašančių? Gal yra minčių apie žurnalistiką? Nors sakoma, kad būtent šitas amatas ir pražudo kūrybą.

– Deja, nėra rašančiųjų. Giminėje yra žurnalistų, bet mano šeima labiau yra skaitytojai. Galiu gauti daug įžvalgų apie savo kūrybą ir visada įdomu su jais padiskutuoti įvairiais klausimais. O žurnalistika manęs labai nedomina, prie širdies labiausiai – grožinė literatūra. Noriu atsiduoti kūrybai ir palikti rašymą vos ne šventu dalyku, kurio nesiečiau su profesija.

– Ar pats daug skaitai?

– Stengiuosi skaityti kiek galėdamas daugiau. Turiu savo mažą bibliotekėlę, kurioje yra mano mylimos knygos. Skaitydamas pasineriu į kūrybinį procesą ir atsiranda daug idėjų. Daugiausia skaitau klasikinę literatūrą. Mėgstu sudėtingas knygas, kurias galiu interpretuoti ir su kuriomis turėčiau ką veikti. Mėgstu analizuoti stilius, sakinių konstrukcijas ir praturtinti žodyną. Populiariosios literatūros vengiu ir turiu, galima sakyti, hobį kolekcionuoti senas knygas. Pastaruoju metu stengiuosi paįvairinti savo skonio paletę. Esu perskaitęs nemažai istorinių mokslinių knygų, taip pat knygų apie tapybą ir kūrybą.

– Kokią knygą skaitai šiuo metu ir koks būtų asmeninis literatūrinis TOP3?

– Šiuo metu bandau „įkąsti“ Jurgio Kunčino „Tūlą“. Gimtadienio proga gavau kuponą ir nutariau ją nusipirkti. Yra ką veikti, bet man smagu, o tai, mano galva, yra svarbiausia. Turbūt man didžiausią įspūdį yra palikusios Antano Škėmos „Balta drobulė“, Rimanto Gavelio „Jauno žmogaus memuarai“ ir Virginios Woolf „Ponia Delovėj“. Man labai patiko jų proza. „Balta drobulė“ ypač liko atmintyje, ir dar dabar prie jos grįžtu bei kaskart pamatau vis kažką naujo.

– Rašymas kaip kūryba ir galimybė iš to valgyti duoną – teko girdėti pragmatiškų nuomonių, kad lietuviškai parašyti literatūros kūriniai turi per mažą rinką, reikia rašyti angliškai ir pan. Kokią ateitį modeliuojate sau šita kūrybine prasme ir ar ateina minčių rašyti ne lietuviškai?

– Apskritai manau, kad lietuvių literatūra turi savo vietą ir trokštu pamatyti ją pasaulyje. Yra „Vilnius Review“, kuris rašo angliškai apie dabartinę literatūrą ir ją rodo Europai. Aš tuo labai didžiuojuosi. O dėl rašymo angliškai – tvirtai galiu sakyti, jog tai ne man. Nors gal esu ir anglistas, labai myliu lietuvių kalbą ir mane patį mano tekstai paveikia tik lietuvių kalba. Ji labai poetiška, joje gali atrasti gražių sąskambių ir perkonstruoti žodžių tvarką – ji bus teisinga, bet skambės visai kitaip. Nenoriu rašyti didžiajai daugumai. Noriu kurti tai, kas man patinka, ir būti pripažintas būtent dėl to. Siekiu būti kažkokia atsvara ir dabar žinau, kad yra panašiai mąstančių žmonių, kurie norės skaityti mano kūrybą. Nemanau, kad rašysiu kita kalba nei gimtąja, ir tikiu, kad ji bus mano kūrybos pamatas.

Visą straipsnį rasite naujausiame „Alytaus naujienų“ numeryje.

Laikraštį įsigykite parduotuvėse „Aibė“, „Čia market“, „Iki“, „Maxima“, „Norfa“, „Rimi“ ir kt. Savaitės pradžios spaudinys kainuoja 1 Eur, savaitgalinis – 1,1 Eur, o prenumeruojant visiems metams – iki 80 centų (įskaitant laikraščio pristatymą į namus ar darbovietę antradieniais ir penktadieniais).  Metiniai prenumeratoriai taip pat gaus 30 eurų vertės asmeninių skelbimų (sveikinimų) kuponą, dar šiemet dalyvaus loterijoje, o 2026 m. su laikraščiu sulauks firminio kalendoriaus ir naujo „Alytaus žurnalo“.  Pigiausia prenumeruoti daugelyje parduotuvių veikiančiuose „Perlo“ mokėjimo skyriuose kasdien arba darbo dienomis nuo 9.15 iki 15.15 val. pas mus redakcijoje (Dariaus ir Girėno g. 4, Alytus).  Užsisakyti galite ir pašte, tačiau dėl Lietuvos pašto antkainio – 12 proc. brangiau.