Pa­dė­ti ga­li­me vi­si!

Ypač man gai­la vai­kų. Skau­da šir­dį, kai tė­čiai tu­ri lik­ti gin­ti tė­vy­nės, at­si­svei­ki­na su sa­vo vai­kais ir jie vi­si ver­kia. Mes PRI­VA­LO­ME jiems pa­dė­ti.

Iš pra­džių man ma­ma sa­kė, kad aš per ma­žas bū­ti sa­va­no­riu. Aš jos la­bai pra­šiau ir ji pa­skam­bi­no „Mais­to ban­ko“ va­do­vei Lau­rai Mi­siu­ke­vi­čiū­tei. Ma­ma su ja pa­si­kal­bė­jo. Lau­ra la­bai ge­ros šir­dies, ji lei­do man sa­va­no­riau­ti kar­tu su ma­ma.

Sa­va­no­riau­ti bu­vau jau tris kar­tus. Pa­de­du vir­tu­vė­je: at­ne­šu sau­sai­nių, sau­sų sriu­bų, duo­nos, van­dens, sul­čių, ty­re­lių kū­di­kiams, cuk­raus, pa­aiš­ki­nu, kaip nau­do­tis mik­ro­ban­gų kros­ne­le, ka­vos apa­ra­tą pa­pil­dau ka­vos pu­pe­lė­mis.

Kai lie­ka lai­ko, ei­nu pa­dė­ti pri­žiū­rė­ti uk­rai­nie­čių vai­kų. Ne­pai­sant to, kad jų na­mai su­sprog­din­ti, jie džiau­gia­si, jog yra kur per­nak­vo­ti, ga­li pa­val­gy­ti ir tu­ri kur pa­žais­ti.

Po tru­pu­tį sa­va­no­riau­ti pra­dė­jo ir ma­no se­sė su tė­čiu. Mes su ma­ma ir se­se sa­va­no­riau­ja­me sa­vait­ga­lių ry­tais. Tė­tis pa­de­da „Mais­to ban­kui“ nak­ti­niuo­se bu­dė­ji­muo­se.

Vi­sa mū­sų šei­ma yra lai­min­ga, ga­lė­da­ma pa­dė­ti.

VI­SI ga­li­me pa­dė­ti. Net ir ne­di­de­liais dar­bais. Pa­vyz­džiui, pa­au­ko­ti šiek tiek pi­ni­gų, mais­to pro­duk­tų ar hi­gie­nos pre­kių. Pri­si­junk ir tu pa­dė­ti uk­rai­nie­čiams!