Nereikia nei „galvos smėlyje slėpti“, nei ieškoti vieno „kraštinio“

LFF Drausmės komitetas gana greitai išnagrinėjo šį įvykį ir priėmė sprendimus dėl nuobaudų klubams. Gerai, kai organizacija nevilkina ir sugeba operatyviai spręsti besitęsiančias problemas. Ar verta skubėti nagrinėjant jau pasibaigusius įvykius? Dažnai skubėjimas daro ir neigiamą įtaką. Situacijos nagrinėjamos paviršutiniškai, nespėjama įsigilinti į problemos esmę ir įvertinti visų klaidų. Manau, taip atsitiko ir šį kartą ir tai patvirtina faktas, kad į nagrinėjimą nebuvo pakviestas ir išklausytas DFK „Dainava“ analitikas Anton  Ivanou, filmavęs rungtynes ir buvęs dalies įvykių epicentre. Manau, LFF  ir A lyga turi įsigilinti į problemos esmę, visapusiškai išnagrinėti rungtynėse padarytas klaidas ir priimti apgalvotus ir pasvertus sprendimus, pagerinančius ir garantuosiančius rungtynių dalyvių saugumą ateityje. 

Nereikėtų šiame svarbiame futbolui klausime kišti „galvos į smėlį“ ir paskubomis ieškoto vieno „kraštinio“, visą kaltę bandant suversti jam. „Dzūkų tankai“ nėra tokie agresyvūs, kaip bandoma pavaizduoti, ir tai neatremiamai patvirtina faktas, kad per pastaruosius 10 metų Alytaus stadione nebuvo nė vieno panašaus incidento. Nors sirgalių ir fanų rungtynėse dalyvauja daug daugiau negu buvo Šiauliuose, o ir „šeimininkai“ paprastai elgiasi drąsiau. Manau, dėl incidento kaltinti tik sirgalius ir nevertinti akivaizdžių ir esminių rungtynių organizatorių klaidų, kurios ir sudarė sąlygas kilti konfliktui ir nesaugumui stadione,  yra mažiausiai neatsakinga.
Pirma. Rungtynės vyko treniruotėms, bet ne varžyboms suprojektuotame ir saugumo standartus atitinkančiame stadione. Suprantu, kad futbolo infrastruktūra Lietuvoje skurdoka ir anksti pavasarį nėra daug vietų, kur galima rungtyniauti. Nemažai A Lygos klubų pirmąsias „namų“ rungtynes žaidžia kituose miestuose. Tam reikia papildomų lėšų – kelionė, stadiono nuoma ir kt. FA „Šiauliai“ norėjo pataupyti ir pataupė sirgalių saugumo sąskaita.
Antra. Norint žaisti rungtynes tam nesuprojektuotame stadione, privalu investuoti į atitinkamas saugumo priemones – statyti papildomus barjerus atskiriant skirtingų komandų sirgalius, samdyti didesnį apsaugos darbuotojų skaičių. Rungtynių organizatorius čia vėl pataupė ir pataupė sirgalių saugumo sąskaita.
Trečia. Trijų ar keturių apsaugos  darbuotojų buvo akivaizdžiai per mažai.  užtikrinant saugumą stadione, tai patvirtina ir faktas, kad Šiaulių žaidėjai, dar nesibaigus rungtynėms, bėgo į incidento vietą padėti apsaugos darbuotojams. Ar tikrai aikštės žaidėjai padeda „gesinti“ konfliktą subėgus prie priešininkų tribūnos?
Ketvirta. Visame pasaulyje po sporto rungtynių priešininkų sirgaliai neišleidžiami iš tribūnų, kol išsiskirstys  kitos komandos sirgaliai.  „Dzūkų tankų“ stadione nesulaikę ir leidę visiems sirgaliams vienu metu palikti stadioną apsaugos darbuotojai padarė kritinę klaidą, kuri leido žodiniam konfliktui plėstis ir peraugti į fizinį smurtą  už stadiono ribų.
Tikrai negalime teisinti smurto nei stadione, nei už jo ribų ir su juo LFF ir A lyga turi kovoti efektingomis ir teisingomis priemonėmis. 
Neabejoju, kad LFF neapsiribos paviršutinišku požiūriu į problemą ir įvertins, kad baudomis ir draudimais gero rezultato nepasieksi, bei  kreipsis  į specialistus kurie įvertins visas rungtynių organizatoriaus klaidas ir parengs apgalvotus ir konkrečius standartus bei instrukcijas garantuojančias sirgalių saugumą futbolo varžybose. Pasieks, kad šių standartų ir instrukcijų laikysis visi A lygos klubai.
Organizuos mokymus klubų darbuotojams atsakingiems už saugumą stadionuose. Kaip kraštutinė priemonė skiriamos nuobaudos ir bausmės  bus argumentuotos, skaidrios, logiškos ir aiškiai suvokiamos visos futbolo bendruomenės, nes tik tada jos būna efektyvios ir veiksmingos.