Mokytojas Vytautas: „Užvėręs mokyklos duris, žiūriu į jos langus“ (2)
– Ar dažnai sapnuojate mokyklą, gerbiamas Vytautai?
– Dažnai. Vienąsyk, žiūrėk, dar koks trečiokas ar ketvirtokas Žiogaičių pradinės mokyklos bandymų sklype (taip vadinosi daržas su lysvėmis, skirtomis pradinukų priežiūrai net ir vasarą) raviu pupeles, burokėlius. Kitąsyk – jau paaugęs berniokas su auklėtoja matematike Mirdza, keliais klasiokais iš Viekšnių (miestelis Mažeikių rajone), palei Virvytę (Ventos intakas) keliaujame į Paragių dvarą (Akmenės rajone), kur Lazdynų Pelėdos gyventa ir kurta. Sapnuojant susipina ir sutikti žmonės, ir laikas, kuriame tu buvai ar esi. Čia, žiūrėk, tu mokinukas, čia jau mokytojas. Netgi tas nugyventas laikas, buvę įvykiai taip susiraizgo, jog atrodo, kad visa praeitis – kaip sapnas.
– Esate minėjęs, kad savęs neįsivaizdavote niekur kitur – tik mokykloje, o dabar pedagoginės profesijos stojančiųjų nebesurenka. Pašaukimas nyksta?
– Žmogui būdinga ką nors įsimylėti. Ir nereikia čia visaip išraitytų konkursų, atrankų ar keblių užduočių, kaip per matematikos egzaminą. Jeigu tu įsimylėjai mokyklą, tai kaip gali išnykti mokytojo pašaukimas? Man nėra nieko gražiau, kai tavo mokinys gatvėje, renginyje ar kur kitur sako: „Jūs buvote mano mokytojas.“
– Ar yra kažkas, ką pavadintumėte profesijos antspaudu savyje?
– Man lengva įsiminti kelius, atsitikimus, žmonių veidus, norisi geranoriškai bendrauti. Tai, sakyčiau, profesijos antspaudas, kurio nepaslėpsi.
– Kokie darbiniai vėjai Jus buvo nupūtę dirbti į Pelesą ir kaip ta patirtis atrodo iš dabarties perspektyvos?
– Spalvotų sapnų ir meilių „sąrašan“ galima įtraukti ir laiką, praleistą Pelesoje, nuo 1996 iki 2000 metų. Dirbdamas Alytaus rajono švietimo skyriaus vedėju, turėjau daug dalykinių ryšių su Švietimo ir mokslo ministerija, kuri rūpinosi ir švietimu etninėse lietuvių žemėse, Lenkijoje (Punske, Seinuose) bei Baltarusijoje (Pelesoje, Rimdžiūnuose). Mane domino darbas su tautiečiais, todėl ilgai nesvarstęs pasirinkau Pelesos mokyklos direktoriaus kėdę. Be to, sutartis buvo palanki – geras priedas, grįžti galima į tą pačią darbo vietą. Lietuvai padedant nuveikta daug. Gaila, kad dabartinė Lukošenkos politika uždarė visus kelius į šį kraštą. Ot ten tai kaip ant delno buvo matyti mokytojo pašaukimas! Ten mokytojavimas priminė laikus, kai kaimo mokytojai, gydytojai ir kunigai buvo nepajudinami autoritetai. Galima sakyti, ten lietuviai išmokė mane labiau pamilti gimtinę, branginti ir puoselėti gimtąją kalbą.
– Buvote pirmasis pasaulietis Šv. Benedikto gimnazijos direktorius. Kas pirmiausia prieš akis iškyla kalbant apie šį periodą?
– Grįžęs iš Pelesos Alytaus rajono švietimo, kultūros ir sporto skyriuje ilgėliau neužsibuvau, nes pajutau, kad dingsta vedėjo veiklos savarankiškumas. Todėl ir išdrįsau tapti pirmuoju pasauliečiu direktoriumi Alytaus šv. Benedikto vidurinėje mokykloje, po to gimnazijoje. Nerimo būta – ar sugebėsiu? Bet padrąsinantis JE Vilkaviškio vyskupo Rimanto Norvilos žodis, Alytaus miesto mero a.a. Vytauto Kirkliausko pažadas išlaikyti mokyklos administracijai kunigo kapeliono etatą įtikino žengti gana neįprastu keliu, pasikliaujant savo intuicija ir kukliomis žiniomis iš katalikiškojo jaunimo švietimo tradicijų. Ir ką jūs manote? Keturiolika metų lėkte pralėkė. Padėjo ir tėvai, ir mokytojai, ir kunigai, ir kiti geros valios žmonės. Svarbiausia – nesikišau ten, kur neišmanau, padėjau, jeigu jaučiau galįs. Tad katalikiškos gimnazijos statuso siekimas buvo sėkmingas. Kai prie mokyklos iškilo ąžuolinė skulptūra šv. Benediktui (autorius Antanas Jankauskas, skuodiškis tautodailininkas), pasidarė ramiau – vadinasi, šiai mokyklai gyventi padės ir šventasis, savo tezėse nurodęs „Ora et labora“ („Melskis ir dirbk“). Prieš akis iškyla 855 mokiniai, 14 abiturientų laidų, kurie pasakys: „Čia mano direktorius.“
– Kaip manote, ar dabartinei mokyklų vadovų kartai Alytuje sunkiau ar lengviau dirbti? Kuo šita karta nuo jūsiškės skiriasi?
– Itin moteriškai dabartinei mokyklų vadovų kartai Alytuje dirbti, žinoma, sunkiau. Juokauju. Šiaip mokinių mažėja, mokyklos tuštėja. Tarsi darbas būtų lengvesnis, bet taip iš tikrųjų nėra, nes griozdiška, nuolat besikeičianti visokių egzaminų tvarka ar betvarkė, sakyčiau, atneša nepastovumą ir nepasitikėjimą švietimo sistema. Na, ši vadovų karta raštingesnė prie kompiuterių, nuotolinio mokymo baruose. Bet kartais kur kas vertingiau bendrauti su mokiniais akis į akį, o ne maskuotis informacinėmis technologijomis.
– Jums, regis, neteko išgyventi to, kas vadinama „švietimo reforma“, o ką miesto vadovams patartumėte šiandien, kaip „tinklą optimizuoti“?
– Ta reforma amžina. Aš bent neatsimenu jos pradžios. Niekada nenorėjau patarinėti vadovams, nes daugelis jų mano, kad yra neklystantys. Viena, ką galiu aiškiai pastebėti, kad visur vadovas privalo būti kantrus, dėmesingas. Jei jau atėjai į mokyklą ar į kokią kitą įstaigą, aplankei renginį, tai malonėk išbūti iki pabaigos. Neik, jeigu neturi laiko! Mokyklą uždaryti ar palikti nebūtų tiek sudėtinga, jeigu vadovautumėmės principu: nėra vaikų – nėra mokyklos. O dabar tų interpretacijų, nuomonių, simpatijų nors vežimu vežk. Įsivaizduoju, kad ateityje vadovaus tegul ir nelaimingi sokratai, o ne laimingos vidutinybės .
– Esate puikaus humoro jausmo savininkas, o ar padėjo šita savybė mokykloje?
– Deja, aš taip negalvoju. Nebent kartais ne pro šalį pasijuokti pačiam iš savęs.
– Ar esate kada prie lentos prieš klasę patyręs bejėgiškumo jausmą?
– Vienos kaimo mokyklos aštuntokai per pamokas tarpusavyje ištisai keikėsi necenzūriniais žodžiais tarsi smagindamiesi, reikšdami savo emocijas. Netekęs kantrybės per kelis mėnesius aplankiau keturių keikūnų šeimas. Pažadų būta, bet rezultatas nulinis. „Gelbėtojai“ iš administracijos irgi buvo bejėgiai. Kadangi, kaip sakiau, iš šeimų pagalbos nesulaukiau, nutariau atsisakyti tos klasės.
– Esate lituanistas, o ar Jums ramu dėl gimtosios kalbos likimo, žiūrint į šiuolaikinę mokyklą?
– Neramu, labai neramu. Skaitymas, rašymas užmirštama, kompiuteriniai žaidimai – pirmiausia. Užuot išmokus nepriekaištingai gimtosios kalbos, puolama dėstyti įvairius dalykus užsienio kalbomis. O koks požiūris į valstybinę kalbą, kai ištisai Lietuvoje skaitome nelietuviškus užrašus?
– Kiek dabar, užvėręs mokyklos duris, esate aktyvus alytiškis?
– Užvėręs mokyklos duris, žiūriu į jos langus. Užsuku į Sinagogą, Kraštotyros muziejų, Jurgio Kunčino biblioteką. Dalyvauju prasminguose renginiuose, įvairiuose susitikimuose, jei tik leidžia sveikata... ir pavyksta susitarti su „dėde“ Parkinsonu. Dar po šiai dienai traukia kelionės. Vieną kitą jų padeda įgyvendinti draugai, buvę bendradarbiai.
– Kas Jums dabar suteikia daugiausia džiaugsmo?
– Džiaugiuosi sulaukęs sveiko, gražaus ryto, gerų žinių iš vaikų, anūkų. Mano gyvenimas nėra išskirtinis, nebent nukritusių pageltusių obelų lapų rinkimas. Gyvenu paprasto žmogaus gyvenimą. Anot knygos „Subtilus menas nekrušti sau (ir kitiems) proto“ autoriaus Marko Mansono, energijos lygis ima mažėti, mes žinome, kas esame, išmokstame save priimti, įskaitant ir tas savybes, kuriomis nesididžiuojame. Gyvenimas tęsiasi, dabar rūpinamės tikrai reikšmingais dalykais: savo šeima, draugais... Ir dažnai, mūsų nuostabai, to pakanka.
– Galbūt kažką sau rašote? Prisiminimus? Apskritai jaučiate tokį poreikį – papasakoti?
– Jau ką parašiau, parašyta. Rašymo dėl rašymo be skaitytojo nematau prasmės.
– Su žmona Birute, taip pat lituaniste, ilgamete mokytoja, atšventėte jubiliejines vestuves. Gal žinote kokį laimingos santuokos receptą?
– Taip, pernai baigiantis vasarai būta tokios šventės prie Metelių ežero, kai susirinko visa artimųjų giminėlė. Smagu! O dar praėjusią gegužę susitikome po 50-ies metų Vilniaus pedagoginio instituto lituanistai. Mūsų, 1974 metų laidos, 42-iejų lituanistų grupėje yra tokios trys poros: Mingailos ir Irenos Rastenių iš Juodupės (Rokiškio r.), dabar gyvena Vilniuje, Klemo ir Audros Indrėkų iš Grinkiškio (Radviliškio r.), Vytauto ir Birutės Bigailų iš Alytaus. Iki šiol visi artimai bendraujame, dalijamės džiaugsmais ir rūpesčiais. Laimingos santuokos receptas visiems tiko tas pats: „Bent vienas poroje turi būti itin tolerantiškas ir nuolaidus.“
– Kiek anūkų turite? Ar esate tas senelis, kuris viską leidžia?
– Esu senelis, bet kad ir norėčiau ko nors savo anūkėliams neleisti, neišeitų, nes visi keturi bernaičiai gyvena už jūrių marių. Dukros Neringos šeima mišri – mūsų žentas Torben kilęs iš vakarinės Danijos, iš Jutlandijos. Jie gyvena Hiorsholmo jaukiame miestelyje, netoli Kopenhagos. Vyriausiosios dukters Neringos pirmagimis, penkiolikmetis Lukas, praėjusį balandį sulaukė reikšmingo įvykio – Sutvirtinimo sakramento. Jo broliui Augustui dar tik dvylika. Dukra Neringa dirba vieno privataus tarptautinių Studijų centro Kopenhagoje programų vedėja bei dėstytoja, studentus kviečiasi net iš JAV, ir tai sekasi. Šią vasarą su Kopenhagos lietuvių choru dalyvavo jubiliejinėje šimtmečio dainų šventėje Vilniuje.
Antroji dukra Daiva gyvena Didžiojoje Britanijoje, Maidstone, dirba šio miesto psichiatrinėje ligoninėje sveikatos priežiūros darbuotoja. Su ukrainiečiu Viktoru augina du sūnus – vienuolikos metų Edviną ir devynerių metų Liudviką.
– Kokius ryšius su gimtąja Žemaitija išlaikėte? Beje, kaip gyvuoja Žemaičių kultūros draugija Alytuje?
– Su gimtąja Žemaitija mane sieja artimas ryšys, nes ten amžino poilsio iškeliavę tėvai, protėviai, dėdės ir tetos, pagaliau pusbroliai, pusseserės. Taigi, lieka atsakingas kapų lankymas. Barstyčiuose (Skuodo r.) gyvena mano sesuo Rūta su vyru Antanu. Tame Ramybės uoste jie irgi sutinka ir išlydi vaikus, anūkus. Mokyklos neliko, tik liko erdvus triaukštis pastatas vidurinei mokyklai. Abu buvo mokytojai, o dabar senjorai.
Žemaičių kultūros draugijos Alytaus skyrius leisgyvis. Per Užgavėnes susirinkome nedidelis būrelis mūsiškių, pašnekėjome, padainavome, užkirtome blynų, prisiminėme gyvuosius ir mirusiuosius. Paminėjome mūsų susirinkimų, pasimatymų sielą – puniškę mokytoją, poetę Teklę Džervienę, kuri iškeliavo Anapilin sukūrusi nemažai eiliuotų ir prozos kūrinių žemaitiškai. Aplankėme jos kapelį Punios kapinaitėse. Užsukome pas garbingos žemaitės vyrą Petrą Džervų, puniškį mokytoją, žinomą kraštotyrininką, šviesuolį dzūką, kuris visada palaikė mūsų žemaitišką sambūrį, dalyvavo jo veikloje. Suprantu, kad iš mandagumo paklausėte apie Alytaus žemaičius, kuriems saulelė jau vakarop. Viskas turi pradžią, turi ir pabaigą. Daugiau nei tris dešimtmečius kartu, draugėje – sutikit, įsimintinas reiškinys Alytaus kultūrinėje padangėje.
– Sakoma, kad esame jauni, kol gyvenime dar atsitinka pirmų kartų. Kada ir apie ką taip („o, pirmas kartas!“) pagalvojote pastarąjį kartą?
– Jau prasidėjus karui Ukrainoje, Putinų gimnazijoje pasiūlė mokyti lietuvių kalbos ukrainiečių pabėgėlių vaikus – pirmas kartas, įdomu. Mokykloje buvo užsiminta apie gimnazijos pavadinimą. Vaikams atrodė, kad čia taip pagerbtas jų šalies priešas. Norėdamas paneigti šią mintį pirmą kartą atsivežiau vaikus prie savo namų, kur žydėjo putino krūmas, o kažkada čia buvo Putinų kaimas.
– Ar yra dalykų, kuriuos gyvenime būtumėte daręs kitaip? Dažnai apie tai susimąstote?
– Žinoma yra! Pavyzdžiui, pasistatėme namelį, kuriame vietos gyventi, ilsėtis, sutikti svečius vietos užtenka, bet...
Visą interviu perskaitysite laikraščio „Alytaus naujienos“ 14037-ajame numeryje.
Geriausias, pigiausias būdas laikraštį skaityti yra jį užsisakyti. Prenumerata – čia.
© Publikacijų autorystė yra saugoma ℗ Perpublikavimas žiniasklaidoje draudžiamas
Komentarai
Palikite savo komentarą
Puikus interviu su studijų…
Komentaras
Puikus interviu su studijų draugu - toks tikras. Skaičiau ir girdėjau kalbant Vytuką, jauną ir dabartinį. Sveikatos, stiprybės Jam!
Didžiausi linkejimai gerb…
Komentaras
Didžiausi linkejimai gerb.Mokytojams Bigailoms su Mokytojų diena branginkit ką esate sukūrę,ir tuos, kuriuos aplink save subūrę.Mokytojos Bigailienes aukletine 56 laida,Alytaus Ramanausko Vanago gimnazija.Laukiam 50 metų baigimo susitikimo,Miela Aukletoja