Mokslininkė apie gyvenimą atokiame kaime: „Planuodamas gali turėti viską“

– Reda, kaip Jūsų gyvenime atsirado Raitininkai? 

– Raitininkų kaime – mano iš tėčio pusės šaknys, į čia po daug metų sugrįžau. Vaikystėje Raitininkuose pas močiutę praleidau daug laiko, ypač vasarų. Močiutė skaitė pasakas, pasakojo istorijas, mokė eilėraščių, čia įvyko pirmosios mano pažintys su Salomėjos Nėries, Jono Biliūno, Vinco Krėvės (Mickevičiaus) kūryba. Kai pradėjau eiti į mokyklą, į Raitininkus atvykdavau rečiau ir kad kažkada čia gyvensiu tikrai nesvajojau. Po studijų universitete svajojau, kad pasiliksiu didmiestyje, į jokį kaimą nesugrįšiu. Ištekėjau už vyro kauniečio, kuris sakė, jog niekada nepaliks Kauno. Bet sakoma – tu planuoji, o kažkas iš viršaus juokiasi... Taip ir man atsitiko. Diedukui mirus, namas Raitinininkuose nuolatinių gyventojų neturėjo. Kažkiek tėtis čia ūkininkavo ir retkarčiais pasiūlydavo mums atsikraustyti. Tėčiui tai – tėviškė, jam svarbu, kad namai gyvi būtų. Įsikurti pirmas ryžosi mano vyras Juozas, jis čia ir gyvena metais ilgiau nei aš. Tuomet dar studijavau doktorantūroje, rašiau disertaciją, galvojau, gal kaime man sunkiai seksis rašyti, nes ir važinėti reikėjo nemažai. Bet kartą atvykau ir taip gerai dėliojosi mano darbo skyriai, kad pasilikau ir jau į miestą nelabai norėjosi grįžti. Laikui bėgant perdėlioji vertybes, prioritetus, privalumus bei trūkumus ir supranti, kad planuodamas gali kaime turėti viską, ko reikia. Jau aštuntus metus gyvename Raitininkuose.

– O kaip gimė idėja sukurti „Motyvuojantį sodą“?

– „Motyvuojančio sodo“ užuomazgos radosi seniai, vystyti savo veiklą – vyro Juozo idėja.Prieš daugiau nei pora metų „Motyvuojantį sodą“ jau rimčiau įveiklinome su kolege Vaida. Tiesiog pradėjome žaisti detektyvinį žaidimą „Mafija“. Prasidėjo savų susibėgimu pažaisti, vėliau ėmėme gilintis į žaidimo subtilybes ir žaidėme kaip profesionalės. Atradome šio žaidimo savąją kryptį ir jau įforminome veiklą kaip „Motyvuojančio sodo“ komanda. Mūsų mintis buvo ta, kad geras ir profesionalus renginys ne visada gali vykti tik mieste. Galvodamos apie renginius,  ieškome originalių idėjų, koncentruojamės į kokybę, mums svarbus išskirtinumas. Kam mums to reikia? Atsakymas vienas – įdomu, norisi patirčių. 

– Pirmasis „Damų piknikas“ prieš ketverius metus ir dabartinis – ar jie skirsis? 

– „Damų piknikas“ prasidėjo nuo saulėgrąžų lauko, jame ir vyko pirmieji du piknikai. Man labai norėjosi po langais „geltonosios jūros“, tai ją ir turėjau trejetą vasarų – vieną  lauką užsėjome saulėgrąžomis. Pagalvojau, kad saulėgrąžomis galima ne tik grožėtis, bet ir  kažką padaryti įdomaus. Pavyzdžiui, surengti moterišką pasisėdėjimą, pikniką saulėgrąžų lauke. Pasipuošėme erdvę ir smagiai pasibuvome. Kitąmet atsirado mintis pabūti tikromis damomis: pasipuošti suknelėmis, skrybelėmis, pasidaryti fotosesiją saulėgrąžose su profesionalia fotografe. Antraisiais metais buvo ir minimali programa, daugiau moterų, didesnė erdvė. Bet ir be saulėgrąžų pikniko idėją norėjosi tęsti. Šiemetiniame renginyje jau turime ganėtinai įdomias tris veiklas – taškinių mandalų kūrybinę edukaciją, juoko jogos užsiėmimą ir žolelių arbatos degustaciją. Visas šias veiklas ves profesionalios edukatorės. Tai pirmasis mūsų piknikas, kurį dalinai finansuoja Alytaus rajono savivaldybė. Džiaugiamės parama ir tuo, kad, pagaliau tarp savo darbų radome laiko pateikti paraišką finansavimui. Labai džiaugiamės, nes šių metų renginį parems UAB „Koslita“ ir galėsime savo renginio dalyves pradžiuginti puikiomis dovanėlėmis.

– Kokią svarbią pamoką išmokote  per šį laiką?

– Kiekvienas naujas renginys – naujos pamokos, nes mes nesame profesionalios renginių organizatorės. Kažką darome, nes pačioms patinka, norisi renginių įvairovės savam krašte. Gal svarbiausia pamoka – gerai susiplanuoti ir atsirinkti patikimus žmones su kuriais tą idėją įgyvendinsi. „Motyvuojančio sodo“ branduolį sudaro du žmonės – aš ir mano kolegė Vaida Čyžiūtė-Tatulienė, kuri dirba su dizainu, dekoru. Aš daugiau su komunikacija. Šiemet turime du partnerius: Raitininkų seniūnijos krašto muziejų ir „Užupių kaimo bendruomenę“.

– Pikniko tikslas – moterų emocinė gerovė ir laikas sau. Kokias nematomas „pakuotes“ ar kasdienius rūpesčius moterys atsiveža į Jūsų „sodą“ ir kaip jos pasikeičia renginio pabaigoje?

– Moterims skirtas renginys man – tai ir profesinis interesas, nes pati esu dėstytoja ir mokslininkė, o mano mokslinių tyrimų laukas apima lyties tematiką. Ne tik darbe, bet ir gyvenime realiai vertinu skirtingas moterų gyvenimo situacijas. Prieš keletą metų teko daryti tyrimą apie neapmokamą priežiūros darbą, kalbinti moteris kurios augina mažamečius, ar turinčius negalią vaikus, prižiūri savo jau negalinčius savimi pasirūpinti tėvus, kitus artimuosius. Klausiausi įvairiausių istorijų, vienos vertė susimąstyti, kitos netgi šokiravo. Daugelis moterų kalbėjo apie sunkias emocijas, stresą, nuovargį ir kaip kartais pačioms trūksta elementaraus laiko sau. Pagalvojau, kad mūsų piknikas, tai ir galimybė pasiūlyti moterims pabėgimo nuo kasdienybės akimirką, nors ir trumpą, bet veikiant kažką ne kasdieniško, tiesiog pasibuvimą kitaip. Jeigu būdamos su kitomis, mažai pažįstamomis moterimis kalba apie save, savo emocijas – tai jau rezultatas. Tam, kad atidarytum tas nematomas „pakuotes“, reikėtų daugiau laiko ir ilgesnio piknikavimo, gilesnių dalykų. Mums kaip renginio organizatorėms, svarbu išgirsti, kad pasibuvimas buvo smagus, matyti pozityviai nusiteikusias ir atsipalaidavusias dalyves. O jeigu išgirsti klausimą „ar darysite pikniką ir kitąmet?“, vadinasi, renginys pasiteisino ir verta tęsti.

– Piknike susirenka skirtingo amžiaus moterys. Kas geriausiai sujungia skirtingų kartų damas, kai jos atsisėda ant žolės bendram pokalbiui?

– Iš tiesų mūsų dalyvių amžius įvairus, bet rūpesčiai, problemos ar temos, kuriomis galime ar norime bendrauti, – panašios. Vaikai, santykiai šeimoje, sveikata, asmeninės pergalės ir iššūkiai – temos, kuriomis kiekviena turi ką pasakyti. Gal banaliai nuskambės, bet, manau, jungiantis dalykas – tai atvirumas ir nuoširdumas. Sėdint bendram rate, išnyksta amžiaus ribos ir visos tampa  tarsi bendraamžėmis, kurios drauge pasijuokia ir paliūdi dėl tam tikrų dalykų.

– Šios vasaros piknike planuojate išbandyti taškavimo techniką su Jūrate. Ar pati jau išbandėte „pirmojo taško“ magiją?

– Taškavimo technikos dar nesu bandžiusi. Smagu, kad apie tai galės pasakoti ir supažindinti profesionali edukatorė Jūratė Beniuškevičienė. Prieš keletą metų, sunkoku man laikotarpiu, buvau intensyviai pasinėrusi į mandalų spalvinimą. Nesu puiki piešėja, tai nusipirkau spalvotų pieštukų ir knygų spalvinimui. Meniniai dalykai labai padeda išlieti emocijas, apmąstyti situacijas, visai nesvarbu – moki piešti ar ne. O šiemet „Damų piknike“ turėsime dar dvi veiklas, kurios ne mažiau įdomios ir vertingos. Tai juoko joga su sertifikuota jogos instruktore Raminta Gorochovenkiene, susieta su kvėpavimu ir nesudėtingais pratimais, kurie padeda atsipalaiduoti tiek emociškai, tiek fiziškai. Dar viena veikla – arbatos žolelių degustacija, kurią ves edukatorė Rima Černiauskienė. Visos veiklos, kurias siūlome renginio metu yra skirtos atsipalaiduoti, negalvoti apie tai, ką palikote namuose ir būti čia ir dabar.

– O kaip vietiniai Raitininkų gyventojai, ypač vyrai, reaguoja į šį kasmetinį „damų suvažiavimą“?

– Mano vyras Juozas mane palaiko ir net labai padeda. Manau, tokie „damų suvažiavimai“ vyrų nebeturėtų stebinti, nes atskiri renginiai moterims ir vyrams, stovyklos, trunkančios ir po keletą dienų, jau vyksta skirtingose Lietuvos vietose ir labai įvairiais formatais. Mes irgi pasvajojame, kad mūsų „Damų piknikas“ galėtų augti ir taptų masiškesniu, bet tam reikėtų daugiau ir žmogiškų, ir finansinių resursų.