Mano direktorius, skaudaus likimo Peliksas Martišius (0)
Jauna, neturtinga valstybė statybų nefinansavo – jas rėmė Prienų ir kaimyninių parapijų ūkininkai. Ir mano gimtoji Butrimonių parapija prisidėjo. Kad sutaupytų pinigų, direktorius statybinę medžiagą pirkdavo miške. Vežti į lentpjūvę ir pargabenti iš jos prašydavo ūkininkų talkos. O reikėjo apie 3 tūkstančių vežimų. Talkininkų direktorius ieškodavo vaikščiodamas pėsčiomis po kaimus. Atvežtas į statybvietę lentas ir kitą medžiagą iškraudavo padedant talkininkams.
Gimnazijoje buvo labai griežta drausmė, kurios laikėmės. Apsigyventi galėjome tik direktoriaus nurodytuose butuose pas davatkėles – vienur mergaitės, kitur berniukai. Vaikinams vaikščioti į mergaičių butus buvo draudžiama. Tiksliai nustatytas pamokų ruošos ir poilsio laikas. Vaikščioti poromis taip pat draudžiama. Šokiams buvo skirtos dvi valandos ir tik mokykloje. Direktorius iš savo mažyčio kambarėlio palėpėje nusileisdavo patikrinti, kaip mokiniai elgiasi. Jei šoka per daug susiglaudę, gaudavo pastabą, tokį šokimą pavadindavo „kiaulių dora“. Vakarais ir namuose mokinius lankydavo.
Direktorius mokinius labai mylėjo ir saugojo. Kai 1941 metais vokiečiai, okupavę Lietuvą, pradėjo mokinius verbuoti į reicho darbo tarnybą, buvo leidžiama vaikinams iššokti iš klasių per langus ir pabėgti. O įteikdamas atestatus kartais ir apsiverkdavo. Nors mokiniai direktoriaus privengdavo, jį gerbė. Kai sirgdavo, mokykloje nevykdavo jokie pasilinksminimai. Tvyrojo tyla, ramybė ir laukimas sugrįžtančio.
P.Martišius buvo ir sodininkas, yra parašęs knygą „Apie sodą“. Jo įkurto medelyno sodais pražydo Lietuva. Ir mano tėviškės sode puikavosi jo medelyno antaniniai, sierinkos, auksiniai renetai, pepinai, saldiniai ir kitų veislių obuoliai. Sodinukai buvo eksportuojami į Vokietiją ir kitas šalis. Gautas lėšas direktorius skyrė gimnazijai ir neturtingiems mokiniams remti.
Bronislava Tamulynienė
Komentarai
Palikite savo komentarą