Ma­no di­rek­to­rius, skau­daus li­ki­mo Pe­lik­sas Mar­ti­šius

Jau­na, ne­tur­tin­ga vals­ty­bė sta­ty­bų ne­fi­nan­sa­vo – jas rė­mė Prie­nų ir kai­my­ni­nių pa­ra­pi­jų ūki­nin­kai. Ir ma­no gim­to­ji But­ri­mo­nių pa­ra­pi­ja pri­si­dė­jo. Kad su­tau­py­tų pi­ni­gų, di­rek­to­rius sta­ty­bi­nę me­džia­gą pirk­da­vo miš­ke. Vež­ti į lent­pjūvę ir par­ga­ben­ti iš jos pra­šy­da­vo ūki­nin­kų tal­kos. O rei­kė­jo apie 3 tūks­tan­čių ve­ži­mų. Tal­ki­nin­kų di­rek­to­rius ieš­ko­da­vo vaikš­čio­da­mas pės­čio­mis po kai­mus. At­vež­tas į sta­tyb­vie­tę len­tas ir ki­tą me­džia­gą iš­krau­da­vo pa­de­dant tal­ki­nin­kams. 

Gim­na­zi­jo­je bu­vo la­bai griež­ta draus­mė, ku­rios lai­kė­mės. Ap­si­gy­ven­ti ga­lė­jo­me tik di­rek­to­riaus nu­ro­dy­tuo­se bu­tuo­se pas da­vat­kė­les – vie­nur mer­gai­tės, ki­tur ber­niu­kai. Vai­ki­nams vaikš­čio­ti į mer­gai­čių bu­tus bu­vo drau­džia­ma. Tiks­liai nu­sta­ty­tas pa­mo­kų ruo­šos ir po­il­sio lai­kas. Vaikš­čio­ti po­ro­mis taip pat drau­džia­ma. Šo­kiams bu­vo skir­tos dvi va­lan­dos ir tik mo­kyk­lo­je. Di­rek­to­rius iš sa­vo ma­žy­čio kam­ba­rė­lio pa­lė­pė­je nu­si­leis­da­vo pa­tik­rin­ti, kaip mo­ki­niai el­gia­si. Jei šo­ka per daug su­sig­lau­dę, gau­da­vo pa­sta­bą, to­kį šo­ki­mą pa­va­din­da­vo „kiau­lių do­ra“. Va­ka­rais ir na­muo­se mo­ki­nius lan­ky­da­vo.

Di­rek­to­rius mo­ki­nius la­bai my­lė­jo ir sau­go­jo. Kai 1941 me­tais vo­kie­čiai, oku­pa­vę Lie­tu­vą, pra­dė­jo mo­ki­nius ver­buo­ti į rei­cho dar­bo tar­ny­bą, bu­vo lei­džia­ma vai­ki­nams iš­šok­ti iš kla­sių per lan­gus ir pa­bėg­ti. O įteik­da­mas ates­ta­tus kar­tais ir ap­si­verk­da­vo. Nors mo­ki­niai di­rek­to­riaus pri­veng­da­vo, jį ger­bė. Kai sirg­da­vo, mo­kyk­lo­je ne­vyk­da­vo jo­kie pa­si­links­mi­ni­mai. Tvy­ro­jo ty­la, ra­my­bė ir lau­ki­mas su­grįž­tan­čio.

P.Mar­ti­šius bu­vo ir so­di­nin­kas, yra pa­ra­šęs kny­gą „Apie so­dą“. Jo įkur­to me­de­ly­no so­dais pra­žy­do Lie­tu­va. Ir ma­no tė­viš­kės so­de pui­ka­vo­si jo me­de­ly­no an­ta­ni­niai, sie­rin­kos, auk­si­niai re­ne­tai, pe­pi­nai, sal­di­niai ir ki­tų veis­lių obuo­liai. So­di­nu­kai bu­vo eks­por­tuo­ja­mi į Vo­kie­ti­ją ir ki­tas ša­lis. Gau­tas lė­šas di­rek­to­rius sky­rė gim­na­zi­jai ir ne­tur­tin­giems mo­ki­niams rem­ti. 

Bro­nis­la­va Ta­mu­ly­nie­nė