Lietuviška Tėvo diena ukrainiečio šeimoje: svarbiausia – visi drauge

Ieškojo miesto, kur dukros galėtų sportuoti

Į Lietuvą Romanas su vaikais atvažiavo iš Ukrainos Voluinės srityje esančio Kovelio miesto, kuris yra vos už 52-iejų kilometrų nuo Baltarusijos sienos. „Karui prasidėjus dar buvo gana ramu, bet prieš pusantrų metų pradėjo smarkiai bombarduoti, nes mieste yra geležinkelio mazgas. Būtent dėl nesaugumo teko priimti sprendimą išvažiuoti iš Ukrainos, vaikai dar iki šiol stebisi ramybe Lietuvoje, jie jau buvo pamiršę, kaip padangėje atrodo lėktuvai...“ – pasakoja Romanas. 

Šeima pasirinko Lietuvą, nes čia jau anksčiau įsikūrė vyriausias sūnus. Tėtis atvirauja, kad buvo labai sunku ir vyresnėliui, kuris išgyveno dėl brolio ir seserų saugumo, ir pačiam Romanui neramu dėl sūnaus. Šeimos buvimas drauge tėčiui – didžiausia vertybė. 
Į Lietuvą vyras atsivežė ir sesers, kuri augina dar tris vaikus, paauglį sūnų Ilją. Berniuko tėvas yra dingęs be žinios fronte. Romanas sako, kad toks likimas yra ištikęs daug jo draugų ukrainiečių. Kiti žuvo gindami savo šalį. Jis pats taip pat yra atsargoje, bet turi teisę išvykti iš Ukrainos, nes augina keturiolikmetę dukrą. 

„Lietuvoje dairėmės į didesnius miestus, nes vienas svarbiausių dalykų buvo rasti, kur dirba geri laisvųjų imtynių treneriai, kurie priimtų dukras. Pasirinkome Prienus, o Alytaus sporto centro treneris Donatas Nedzinskas mielai sutiko priimti teniruotis Anastasiją ir Sofiją“, – pasakoja pašnekovas.

Imtynės ugdo charakterį

„Imtynių sporto sezonas Ukrainoje prasideda nuo kovo, stengiamės dalyvauti visose ten vykstančiose varžybose, neseniai pasirodėme rungtynėse Kijyve. Jau netoli autobuso, kuriuo turėjome išvykti, krito raketa, sprogimo banga buvo tokia, kad vos jo nepaguldė ant šono“, – apie gimtosios šalies, į kurią dabar nuveda sportas, realijas pasakoja Romanas. Jis taip pat svarsto, ar galėtų jo dukros, jei taptų Lietuvos čempionėmis, atstovauti mūsų šaliai tarptautinėse varžybose, nes turi Ukrainos pilietybę. Kol kas atsakymo nežino, bet merginos atkakliai treniruojasi ir sparčiai tobulėja: vyresnioji Anastasija Lietuvos čempionate laisvųjų imtynių suaugusių kategorijoje užima 3-iąją vietą, U-20 (iki 20 metų amžiaus) – 1-ąją vietą, keturiolikmetė Sofija U-15 ir U17 kategorijose užima 1-ąją vietą. Savo amžiaus kategorijose seserys Poremčuk yra ir Ukrainos geriausiųjų trejetuke. Birželio išvakarėse Anastasija Kroatijoje dalyvavo pliažo imtynių Europos čempionate. Mergina kovojo dėl bronzos ir liko 5-oje vietoje. Pliažo imtynės – palyginti nauja ir perspektyvi sporto šaka, kuri pretenduoja tapti olimpine. 

„Turite tvirtas merginas, turbūt nebijote, kai jos vėliau namo grįžta, nes juk gali save apginti?“ – klausiu Romano, kuris pasakoja, kad kartais pavėžėja dukras po treniruočių namo, nes dirba Alytuje, bet šiaip laisvo laiko pasivaikščioti joms daug ir nelieka. Dėl gebėjimo apsiginti – tas taip, tiesa. Tėtis šypsosi: jei atvirai, jis labai tikėjosi, kad imtyninkais taps sūnūs, pratęs vyrišką giminės sporto liniją. Laisvųjų imtynių sportininkas buvo ir jo tėvas, ir pats Romanas jaunystėje sportavo, vėliau tapo treneriu. „Tačiau berniukai pradėjo treniruotis ir nusprendė, kad tai ne jų sporto šaka. O mergaitės pabandė ir joms patiko, labai greitai pradėjo siekti rezultatų. Galvojau, kad genus paveldės sūnūs, bet nutiko kitaip. Dukras pradžioje pats ir treniravau, dabar noriu perduoti joms tai, ko pats nesugebėjau sporte pasiekti. Jų pasiekimai – man džiaugsmas didžiulis. Pats imtynėmis labai domiuosi, bet kai berniukai nesportavo, buvau jau pamiršęs, apleidęs. Ir labai nustebau, kai mėgstamą sportą man grąžino dukros“, – sako Romanas. Ir pastebi, kad šiuolaikiniame pasaulyje nėra nieko, kas ateitų lengvai, be pastangų, nes pasiekimams reikia charakterio. Ir būtent imtynės, kaip įsitikinęs pašnekovas, ugdo tvirtą charakterį, kuris ir gyvenime labai praverčia.

„Mačiau pirmą žingsnį, girdėjau „tėte“

„Jei žmogui nepavyko iš pirmo karto – meta, nes neturi kantrybės, bet sporte pasiekia rezultatų tas, kuris atkakliai kartoja, kol jam pavyksta“, – apie auklėjimo principus, kurie tinka ir kasdienybėje, dėsto dviejų sūnų ir dviejų dukrų tėtis. Bet kaip nutiko, kad juos augina vienas? Romanas atvirai pasakoja: žmona jį paliko, kai jaunėlei dukrai nebuvo nė metų. Pradžioje, žinoma, lengva nepasirodė, bet susitvarkė, padėjo tėvai. „Nesigailiu, nes mačiau, kaip dukra žengė pirmąjį žingsnį ir tarė „tėte“. Kai augo vyresnieji, ištisas dienas praleisdavau darbe ir  nemačiau, kaip mano vaikai auga. Paskui taip ir būna, kad senatvėje sėdi ir galvoji: o kodėl taip?“ – svarsto Romanas. 

Dabar, kaip pats prisipažįsta, viskas daug lengviau, nes atžalos ūgtelėjo. Jau netrukus ir savo gyvenimo kelią rinksis. O kol kas šeimos namuose Prienuose visi sukasi lygiomis pareigomis ir teisėmis, savaitgaliais ir vaikinai, ir merginos valo namus, valgyti dažniau gamina dukros. Tėtis vadovaujasi taisykle, kad „mano laikais telefonų nebuvo“, taigi ir sūnums nėra reikalo sėdėti per dienas įkniubus į išmaniuosius. „Stengiuosi juos išmokyti įvairių buities darbų, meistrystės, nes gyvenime šie įgūdžiai tikrai pravers“, – sako Romanas, dažnai aplankantis ir Kovelio mieste likusius savo tėvus, padedantis jiems ūkyje, o šiuo metu jie vieši pas sūnų ir anūkus Prienuose. Šiuo nedideliu miestu Alytaus kaimynystėje, kurį pasirinko gyvenimui, ukrainietis šeimynos tėtis labai džiaugiasi, ypač grynu oru ir gamta. Tiesa, šeima dar nesilankė netoliese esančiame Birštono kurorte, bet mums besikalbant gimsta sumanymas – o kodėl Romanui ten nenuvažiavus su vaikais ir tėvais šį sekmadienį, lietuviškos Tėvo dienos proga?