„Lie­tu­vos ta­len­tų” lai­mė­to­jai Vai­dai Alek­san­dra­vi­čiū­tei oro ak­ro­ba­ti­kos triu­kus yra te­kę ro­dy­ti net... ant Tai­lan­do pal­mių

„Tai nuo­sta­bu, kaip žmo­nės džiau­gia­si už ma­ne“

Šo­kiais ant stul­po V.Alek­san­dra­vi­čiū­tė su­si­ža­vė­jo prieš sep­ty­ne­rius me­tus. „Lie­tu­vos ta­len­tų“ da­ly­vę pa­trau­kė šio me­no funk­cio­na­lu­mas bei įvai­ro­vė, nes jis ir tech­niš­kai su­dė­tin­gas, ir kar­tu me­niš­kas. Oro ak­ro­ba­ti­kos nu­me­ris Vai­dai at­ne­šė sėk­mę pro­jek­te „Lie­tu­vos ta­len­tai“, ji taip pat ve­dė po­le spor­to tre­ni­ruo­tes.

– Ko­kio­mis nuo­tai­ko­mis šiuo me­tu gy­ve­na­te? Ar lai­mė­ji­mas pa­čiai bu­vo ne­ti­kė­tas? – klau­sia­me Vai­dos Alek­san­dra­vi­čiū­tės.

– Jau pra­bė­go šiek tiek lai­ko po lai­mė­ji­mo ir pra­de­du pa­ti­kė­ti, kad tai tie­sa. Su­lau­kiau la­bai daug svei­ki­ni­mų ir vis dar jų su­lau­kiu. Tai nuo­sta­bus jaus­mas, nes vi­si ap­link taip nuo­šir­džiai džiau­gia­si už ma­ne. Ma­no mo­ki­niai, tre­ni­ruo­tes lan­kan­tys vai­kai ir su­au­gę, ne­sle­pia emo­ci­jų ir di­džiuo­ja­si ma­ni­mi. Na­muo­se – dau­gy­bė gė­lių ir do­va­nų, jau­čiuo­si my­li­ma ir ver­ti­na­ma. Pats lai­mė­ji­mas bu­vo kiek no­rė­tas, tiek ir – vi­sai nuo­šir­džiai – ne­ti­kė­tas. Nes šiais me­tais pro­jek­te su­si­rin­ko la­bai stip­rūs da­ly­viai ir su­per­fi­na­las bu­vo la­bai stip­rus.

– Jei ne pa­slap­tis, ar jau su­gal­vo­jo­te, kaip iš­lei­si­te pri­zą?

– Dar ne­mąs­čiau, kol kas pa­lik­siu juos ra­my­bė­je, ne­no­riu iš­leis­ti pi­ni­gų be­pras­miš­kai.

– Žiū­rė­da­ma Jū­sų nu­me­rį gal­vo­jau, kad vai­kys­tė­je gal­būt lan­kė­te cir­ką, bū­tų įdo­mu – kaip mo­kė­tės ak­ro­ba­ti­kos ir kur?

– Esu ki­lu­si iš Laz­di­jų ra­jo­no, tai­gi mo­ky­tis gim­nas­ti­kos ne­la­bai tu­rė­jau ga­li­my­bių. Lan­kiau šo­kių bū­re­lį, jo va­do­vė – aly­tiš­kė Lo­re­ta Za­ba­lu­je­va. Gim­nas­ti­kos ir ak­ro­ba­ti­kos mo­kiau­si na­muo­se sa­va­ran­kiš­kai, mėg­džio­da­vau pa­ma­ty­tus per TV ar kur ki­tur ele­men­tus. Vi­sa­da sva­jo­jau bū­ti cir­ko ar­tis­te, gim­nas­te, pa­na­šu, kad sva­jo­nė pil­do­si.

– Su­pran­tu, kad Jū­sų dar­bas taip pat su­si­jęs su spor­tu. Ko­kio spor­to už­si­ė­mi­mus ve­da­te?

– Dir­bu Kau­ne ir Pa­ne­vė­žy­je sa­vo įkur­to­se stu­di­jo­se, ve­du po­le spor­to tre­ni­ruo­tes. Tai ma­no pa­grin­di­nė veik­la, dar­bas ir lais­va­lai­kis. Ži­no­ma, va­ži­nė­ju po ren­gi­nius, šven­tes, pa­si­ro­dy­mus, da­ly­vau­ju tarp­tau­ti­nė­se var­žy­bo­se. Šį ru­de­nį at­sto­vau­siu Lie­tu­vai aukš­čiau­sio­je po­le spor­to eli­to ka­te­go­ri­jo­je. Esa­me su ko­le­go­mis įstei­gę Lie­tu­vos oro ir po­le spor­to fe­de­ra­ci­ją, or­ga­ni­zuo­ja­me var­žy­bas Lie­tu­vo­je, grei­tu me­tu sių­si­me vai­kus ir į var­žy­bas už­sie­ny­je. Dar tu­riu nuo vai­kys­tes po­mė­gį dai­nuo­ti.

Jau­du­lys lie­ka už kad­ro

Ak­ro­ba­ti­ką ant stul­po pa­ti Vai­da juo­kais va­di­na pro­fe­si­ne li­ga, nes iš­mok­tus da­ly­kus ga­li pa­nau­do­ti net... gat­vė­je, ant ke­lio žen­klo. To­dėl, ei­da­ma gat­ve, ji ne­ju­čio­mis pa­si­dai­ro sau tin­ka­mo in­ven­to­riaus, daž­niau­siai tai bū­na vai­kų žai­di­mų aikš­te­lės. Ta­čiau Vai­dos tiks­las tik­rai nė­ra su­ža­vė­ti pra­ei­vius – vi­sus pa­si­ro­dy­mus gat­vė­je ji at­lie­ka tik dėl sa­vęs. Oro gim­nas­tę siek­ti vis ge­res­nių re­zul­ta­tų ypač mo­ty­vuo­ja spar­čiai to­bu­lė­jan­tis kū­nas.

– Kuo Jus pa­trau­kė ši­tas žan­ras – ak­ro­ba­ti­ka ant stul­po? Ko­kio­se ne­ti­kė­čiau­sio­se vie­to­se te­ko ro­dy­ti triu­kus?

– La­biau­siai pa­trau­kė leng­vu­mas fi­ziš­kai sun­kiuo­se da­ly­kuo­se, ža­vė­jau­si ste­bė­da­ma šio ak­ro­ba­ti­kos žan­ro įra­šus. O kai pa­ti iš­ban­džiau, ne­ki­lo abe­jo­nių, kad no­riu tuo už­si­im­ti, nes la­bai ge­rai se­kė­si nuo pat pir­mos pa­mo­kos. Te­ko ro­dy­ti triu­kus ir la­bai ne­ti­kė­to­se vie­to­se. Įsi­mi­nė Kip­ro dva­ro gro­tos ir Tai­lan­do pal­mės. Ši ak­ro­ba­ti­ka ypa­tin­ga tuo, kad yra la­bai funk­cio­na­li. Kar­tais juo­kau­ju, kad šios ša­kos at­le­tai yra tiek uni­ver­sa­lūs, kad jiems pas­kui se­ka­si dau­gu­mo­je spor­to ša­kų. Man la­biau­siai pa­tin­ka, kad čia su­si­pi­na lanks­tu­mas, jė­ga ir grakš­tu­mas.

– Daug tre­ni­ruo­ja­tės?

– Tre­ni­ruo­juo­si kiek­vie­ną die­ną. Pra­džio­je sun­kiau­sia yra su­si­tai­ky­ti su kū­no, odos skaus­mu, nes šia­me spor­te rei­ka­lin­gas odos „su­ki­bi­mas“, to­dėl nuo­lat jau­čia­mas tar­si dil­gė­les pri­si­lie­ti­mas, psi­cho­lo­giš­kai tai iš­tver­ti su­dė­tin­ga.

– Ar tei­sin­gai su­pran­tu, kad Jū­sų gi­mi­nai­tė yra Klau­di­ja Alek­san­dra­vi­čiū­tė – toks gra­žus su­ta­pi­mas, kad ji va­do­va­vo Aly­taus kul­tū­ros cen­trui, ku­ria­me gy­vuo­ja pui­ki cir­ko stu­di­ja „Dzū­ki­ja“. Tur­būt Klau­di­ja la­bai jau­di­no­si fi­na­lo me­tu?

– Taip, su Klau­di­ja esa­me gi­mi­nai­tės. Juo­kin­gas su­ta­pi­mas, kad ją su­ti­kau uni­ver­si­te­to dai­na­vi­mo an­sam­bly­je, ji ve­dė už­si­ė­mi­mus. Tuo­met pa­ste­bė­jo­me, kad mū­sų pa­var­dės vie­no­dos ir jau vė­liau iš­si­aiš­ki­no­me, kad esa­me gi­mi­nai­tės.

– Žiū­rint šou per TV man vi­suo­met įdo­mu, o kas lie­ka už kad­ro? Ar sun­ku at­lik­ti nu­me­rį tie­sio­gi­nio ete­rio me­tu?

– Už kad­ro lie­ka jau­du­lys. Už­li­pus ant sce­nos vis­kas dings­ta ir mė­gau­jie­si tuo, ką da­rai. Bet jei nuo­šir­džiai – prieš var­žy­bas bi­jau la­biau, nei fil­muo­tis tie­sio­gi­nia­me ete­ry­je. Gal te­le­vi­zi­jos lai­do­se su­dė­tin­giau at­lik­ti nu­me­rį ta pras­me, kad žmo­nes jau vis­ko ma­tę ir rei­kia mąs­ty­ti, kaip su­ža­vė­ti juos.

– Su ki­tais da­ly­viais jau­tė­te kon­ku­ren­ci­ją ar pa­lai­kė­te vie­ni ki­tus?

– Ži­no­te, aš ne­žiū­rė­jau į juos kaip į kon­ku­ren­tus ir ma­nau, kad jie į ma­ne taip pat. Vi­si bu­vo­me la­bai skir­tin­gi. Ža­vė­jau­si pa­ti ko­le­gų pa­si­ro­dy­mais, pa­lai­kė­me vie­ni ki­tus vie­na­reikš­miš­kai.

– Kaip ma­no­te, ką Jū­sų gy­ve­ni­me iš es­mės pa­keis šio šou nu­ga­lė­to­jos var­das? Gal­būt su­lauk­si­te dau­giau dė­me­sio ir kvie­ti­mų da­ly­vau­ti ren­gi­niuo­se?

– Aš ma­nau, kad dras­tiš­kai ne­pa­keis ma­no gy­ve­ni­me nie­ko. Dė­me­sio tik­rai su­lau­kiu dau­giau ir ma­nau, kad dar pa­dau­gės įvai­rių pa­siū­ly­mų ren­gi­niams ir no­rin­čių už­si­im­ti triu­kų ant stul­po spor­tu, nes jau da­bar jų ge­ro­kai pa­dau­gė­jo. Ir, ži­no­ma, man tai svar­bu, nes ma­no tiks­las – įtvir­tin­ti po­le spor­to ša­ką Lie­tu­vo­je, dėl to ir įstei­gė­me fe­de­ra­ci­ją.

– Ko pa­lin­kė­tu­mė­te tiems, ku­rie no­rė­tų pa­ro­dy­ti sa­vo ta­len­tą, bet ne­drįs­ta? Ypač dzū­kams, juk net dvi pri­zi­nes vie­tas šie­met lai­mė­jo Dzū­ki­jos ta­len­tai?

– Lin­kiu ne­bi­jo­ti, o net jei bi­jai – vis tiek ne­nu­leis­ti ran­kų ir ei­ti į prie­kį, kol pa­siek­si tiks­lą. Dzū­kai ypač ta­len­tin­gi ir nuo­šir­dūs žmo­nes, tuo įsi­ti­ki­nau ne­kart.