Kosto kelionių startas ir finišas – Antano Jonyno g. 33 daugiabučio kieme

Keliaudavo iki miestų paštų

„Idėja parašyti knygą apie senelio Kosto išskirtines keliones gimė prieš septynerius metus, aplankius Veliuonoje gyvenančią senelę Vincentą Perminienę. Senelis buvo pradėjęs rašyti knygą, tikriausiai apie savo gyvenimą ir keliones. Jau 60 lapų buvo prirašęs ranka, juose – vaikystės prisiminimai. Jie užpildė tik mažą dalį knygos, o per 70 procentų turinio – kitų su Kostu keliavusių žmonių prisiminimai“, – kalbėjo Lukas, kaip ir senelis daug laiko praleidžiantis prie motociklų, kuriuos vadina trumpiau – „mocais“.

Vienas ir su tėčiu Vidmantu Perminu jis lankė senelio bendražygius, pradėjo nuo jo brolio Antano. „Galvojau, kad jie man viską iki mažiausių detalių papasakos, bet garbingo amžiaus sulaukusieji entuziastai dalijosi tik prisiminimų nuotrupomis. Antanas, atnešęs šūsnį nuotraukų, pakomentavo tiek: „Čia kruopų žmonės mums davė, o čia – benzino“. O Valdemaras Čižinauskas daug pasakojo, bet nuotraukų neturėjo. Naivu tikėtis, kad žmonės puikiai prisimins, kas buvo prieš 40 metų. Bet dauguma bendražygių išsaugojo nemažai nuotraukų“, – prisiminė knygos autorius. Pradžioje jis dar dar bandė skaičiuoti, kiek valandų užtrunka dėliodamas knygą, bet vėliau šio sumanymo atsisakė.

Trisdešimtmetis Lukas atvirai kalbėjo, kad jam nelengva įsivaizduoti, kokios sunkios turėjo būti kelionės 1978–1981 metais motociklais, nors ir naujausių anuomet modelių, nes jų važiuoklės, varikliai nebuvo patikimi ar pritaikyti tūkstančių kilometrų iššūkiams, o dar apkrauti kelionės krepšiais. Be to, tais laikais nebuvo ne tik mobiliųjų telefonų, bet ir GPS (globalinio pozicionavimo sistema) imtuvų. Taigi kiekviename mieste pirmiausia ieškojo pašto, kuriame pirkdavo popierinį žemėlapį. Luko pastebėjimu, keliauti dabar palyginus yra vienas malonumas. Jei ima lyti, įsijungi šildomas motociklo rankenėles ir toliau važiuoji.

„Kai pradėjau kalbinti senelio draugus, sužinojau įvairių detalių apie keliones. Pasirodo, kad sovietų valdžia išleistų į kelionę, reikėdavo Kostui važiuoti į Vilniaus turistų klubą suderinti maršruto ir gauti leidimą. Prašyme reikėdavo nurodyti kelionės datą, tikslą, techniką, pristatyti dalyvius. Po kiekvienos išvykos turėdavo pristatyti ataskaitą, kad tikrai įvykdytas suplanuotas maršrutas. Jei nepateikdavo ataskaitos, negaudavo leidimo kitai kelionei. Buvo duodamos ir specialios knygutės, kuriose aplankytų miestų muziejų direktoriai turėjo pasirašyti. Visa tai buvo fiksuojama tam, kad gautum sporto meistro vardą“, – apie anuometinių kelionių popierizmą kalbėjo Lukas.

Keliauninkai tobulino motociklus

V. Čižinauskas mena, kad apie 1978 metus nauja „Jawa“ kainavo apie 950 rublių, o mėnesio atlyginimas gerame darbe buvo 120 rublių. Motociklai tada buvo labai vertinami. Keliones profsąjungos dažniausiai finansuodavo apmokėdamos degalus, jie buvo pigūs – 9 kapeikos už litrą. Kelionės metu džiaugdavosi kaimuose pas gyventoju radę pirkti benzino, nes degalinių tuomet juose nebuvo. Kostas veždavosi spirito, jis mainuose buvo paklausesnis negu pinigai. Maistą irgi veždavosi savo, lašinių, konservų, riebalų, sutirštinto pieno, duonos džiūvėsių. Ataskaitose reikėdavo nurodyti jų kiekius. Maistui gaminti pasiimdavo ir lietlempę su priedu, nukreipdavo jį į ugnį, užverda labai greitai. Veždavosi ir indus. Juos po valgio ištrindavo upeliuose su smėliu ir taip išvalydavo suodžius. Visada su savimi turėjo ir kalio permanganato, juo vandenį dezinfekuodavo.

Daugiau skaitykite laikraščio „Alytaus naujienos“ 14061-ajame numeryje.

Geriausias, pigiausias būdas laikraštį skaityti yra jį užsisakyti. Prenumerata – čia.

© Publikacijų autorystė yra saugoma ℗ Perpublikavimas žiniasklaidoje draudžiamas