„Kol dar krūtinėj širdys plaka, kiekvienas minam savo taką“

Pagarbos mokytojai neužgožė bėgantys metai

Ne kartą A. Sviderskienė, dažnai vadinama mažybiniu Albinutės vardu, yra išdidžiai pasakiusi: „Buvau kaimo mokytoja“.  Iš tiesų, 1956-aisiais baigusi Alytaus pedagoginę mokyklą, kuriai vadovavo direktorius Stasys Totorius, įgijusi pradinių klasių mokytojos profesiją, pradėjo mokytojauti Verebiejų septynmetėje mokykloje. Po poros metų tapo Saulėnų pradinės mokyklos vedėja, kiek vėliau likimas nuvedė į Buktininkų ir Vankiškių pradines mokyklas, kuriose dirbo vedėja ir mokytoja. Nelengva dirbti kaimiškoje teritorijoje, čia mokytojas – visų girdimas, matomas, aptariamas, pastebima ir jo šeima. Bedirbdama baigė Šiaulių pedagoginį institutą, dalyvavo įvairiuose tobulinimosi kursuose.

Savo gerąją darbo patirtį skleidė pedagoginėje spaudoje, mokyklose diegė metodines naujoves, patirtį dalijo šalies pradinių klasių mokytojams. Pristatydama knygą redaktorė R. Biliūtė-Aleknavičienė, kaip ilgametė švietimietė, nepraleido progos priminti, koks svarbus vaidmuo buvo skirtas šiai kaimo mokytojai. „Sviderskienė buvo Pedagogikos mokslinio tyrimo instituto Pradinio ugdymo skyriaus komisijos narė, recenzuodavo vadovėlius pradinėms mokykloms ir mokymo priemones, skirtas pradiniam ugdymui. Didžiausio pripažinimo sulaukė 1997 m., kai LR Prezidento dekretu už nuopelnus Lietuvai buvo apdovanota Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino medaliu. Tačiau geriausias apdovanojimas – mokinių meilė, pagarba, kurios neužgožė bėgantys metai.“

...

Visą straipsnį rasite naujausiame laikraščio „Alytaus naujienos“ numeryje (28/14088).

Geriausias, pigiausias būdas laikraštį skaityti – užsisakyti. Apie prenumeratą – čia.

© Publikacijų autorystė saugoma ℗ Perpublikavimas žiniasklaidoje draudžiamas