Ko raudojo Algirdo smuikelis Panemuninkuose?

Po šv. Mišių, skirtų Rumbonių parapijos mirusiesiems (ačiū klebonui Leonui Jakimavičiui už padrąsinimą) sustojome Panemuninkuose. Su senosiomis sodybomis mus supažindino Alytaus rajono vietos veiklos grupės vadovas, Panemuninkų bendruomenės pirmininkas Virgilijus Pranskevičius. Daugumoje niekas nebegyvena. Algirdo Kudarausko smuikelis raudojo dėl nykstančių senųjų namų ir gyvenimų... 

Pasidžiaugėme su daina į svečius užsukusiais Panemuninkų žmonėms, šviesuoliais,kurie savo nenuilstamu darbu prisideda prie vis gražėjančio krašto. Juozo ir Anelės Bartkevičių sodybą pristatė anūkė, kalbų žinovė Jurgita Bartkevičiūtė. Laidotuvių nuotraukos padeda išpainioti giminystės ryšius, tariame ačiū Staselei ir Albinui Sinkevičiams. Ona ir Antanas Vitkauskai – tolimi Bartkevičių giminaičiai, bet giminiavosi labai artimai. Vartant abiejų šeimų albumus, J. ir A. Bartkevičių auksinių vestuvių nuotraukos puikavosi abiejose pusėse. Jie užaugino tris sūnus. Dabar Povilas augina du sūnus. Tėtis Antanas pažįsta Panemuninkų žemės ir aplinkinių miškų kiekvieną pėdą. Jo nuogastavimai dėl Punios šilo likimo – lyg atgarsis, atsimušantis į akmenį, ant kurio iškalti Justino Marcinkevičiaus žodžiai: „Regiu, žiūrėdamas į mišką, / Kaip jis už mus lyg Dievas miršta.“

Esame dėkingi Nijolei Bartkevičienei ir anūkams, kad išpuoselėtoje sodyboje pajutome dvasią tų  laikų, kada čia šeimininkavo garsi gaspadinė – anyta Anelė. Išlikę ir senieji pečiai, kur duona ir dzūkiškos bandos buvo kepamos. Gal todėl ir marti Nijolė darbštumo ir jautrumo nestokoja. Padėkoję už svetingumą, atsisveikinę ir lydimi Vaclovo Goštauto vadovaujamos kapelos „Dzūkija“ muzikos, įsikuriame Punios girininkijos kiemelyje. Netrukus ant laiptų pasirodo ir Povilas Vitkauskas, nešinas padėkos raštais, kurie buvo skirti ilgamečiam girininkui, Punios girininkijos miško muziejaus sumanytojui Juozui Jegelevičiui, jo bendraminčiui ir draugui, tautodailininkui Jonui Ražanskui ir daugelio knygų autoriui Algimantui Kamičaičiui. 

Džiaugiasi ir Antanas Vitkauskas, susipažinęs su J. Jegelevičiaus anūku, kuris iš Vilniaus atskubėjo, norėdamas perduoti dieduliui, kaip jis vadino, šias relikvijas. Visų nuostabai, šalia A. Kamičaičio parašytų knygų gulėjo gražiai įrėminta iškarpa iš 1990 m. „Alytaus naujienų“, straipsnį „Miško raštininkas“ parašė Petras Naraškevičius.

J. Ražanskas negalėjo sulaukti savo draugo, nes jis pasiligojęs, tik retkarčiais užmesdavo akį į sulūžusiuose bičių medaus korio rėmuose esančią savo gyvenimo vieną iš istorijų. Ačiū socialinei darbuotojai Jolitai Sidarienei už jos išsaugojimą. Tadui kelionė neprailgo, jis sugalvojo, savo sužadėtinei padaryti staigmeną – atvyko kartu. Sumojo dainininkai jiems dainų puotą iškelti, priminė, kad kantrybės gyvenime dar daug reikės ir traukė pasikeisdami dainas. O paskutinę, „Vaikystės sodą“, skyrė Žilabarzdžiui dieduliui, kaip jį vadino Tadas.

Kiti keliauninkai per tą laiką spėjo apžiūrėti ekspoziciją. Besišypsantį pamatėme ir J. Ražanską, ant kurio pečių gulė visi pagrindiniai darbai, kuriant Miško muziejų. Pirmojo Panemuninkų kryžiaus autorius buvo taip pat J. Ražanskas, kaip ir skulptūrų Punios šile. 
Užsukome į Vlado ir Danos Senūtų sodybą. Šią sodybą nuniokojo ugnis, todėl statiniai perstatyti. Na ir kas, kad šeimininkų pečius užgulė 92-iejų metų našta, bet jie patys save apsitarnauja ir bažnytėlę aplanko. Jų atlaidumas, darbštumas gal ir yra tas raktelis į gražų buvimą vienas šalia kito. Radome Daną besišnekučiuojant su Aneliuke iš Raudonikių kaimo, kuri atvežusi savo kraičio skrynią, visą parodą austinių išeksponavo. Ir suposi Aneliukės Makauskienės įvairianyčiai ir rinktiniai, o rankšluosčių plonumas, atrodė, kad lyg ne iš lino būtų austi.

Vėl užgroja smuikelis, pranašaudamas gerą naujieną, kad senųjų sodybų valdose statosi ir gyvena vis jaunesni žmonės. Mes esame aukščiausiame Panemuninkų kaimo taške ir svečiuojamės pas Antaną ir Rimą Senūtus, toliau pasitinka medaus šeimininkės bitelės ir bitininkas Rimgaudas Aleknavičius. Panemuninkuose gyveno, tol kol neištekėjo ir sunkumų kilnotojo Modesto Struckaus močiutė, o dabar gyvena jos sūnus su šeima. Ačiū jiems, išauginusiems tokį puikų sportininką Modestą. Kaimo gyventoja, laikraščio „Alytaus naujienos“ redakcijoje dirbusi Birutė Orinienė savo rašiniuose ragino prisiminti iškiliuosius žmones, tarp jų – Konstantiną Kazimierą Raičinskį, pasakiusį, kad „blogiu nesukursime gėrio“. Nuo šio kalnelio dar ilgai girdėjosi lietuviškos dainos, aidėjo, glostė mūsų širdį, skanaujant medutį ir gardžią bulvienę. 

Dėkojame:

Nijolei Bartkevičienei ir jos šeimai už  darbą, puoselėjant ir gražinant sodybą.
Jurgitai Bartkevičiūtei už dalyvavimą ir supažindinimą su senelių Juozo ir Anelės Bartkevičių sodyba ir jų gyvenimu.
Onai ir Antanui Vitkauskams už šeimos darną ir darbą, skirtą tėvonijos žemei.
Virgilijui Pranskevičiui ir jo šeimai ačiū už nenuilstamą darbą savo krašto žmonėms.
Kęstučiui Tumynui ir jo šeimai už rūpestį visur ir visada.
Onutei ir Algimantui Kamičaičiams dėkojame už įdėtą krašto miškų puoselėjimą ir surinktos medžiagos sklaidą knygose.
Jonui Kęstui Ražanskui ir jo šeimai už sielos grožio gelmes.
Juozui Jegelevičiui ir jo šeimai už svetingumą ir pagarbą.
Danai ir Vladui Senūtams už savo kraštui nuveiktus darbus, už stiprybę, nugalint visus gyvenimo sunkumus. 
Rimai ir Antanui Senūtams už tvirtybę, darbštumą ir gebėjimą dalintis. 
Onutei Struckienei už gebėjimą būti pavyzdžiu šeimai ir  žmonėms. 
Laimai Vaitulevičienei už bendrystę, dalinantis savo šeimos albumo nuotraukomis. 
Anelei, Laimutei ir Dariui Makauskams – už bendrystę, jautrumą ir tautinio paveldo puoselėjimą.
Nuoširdus ačiū fotografams Mindaugui Astrauskui ir Algimantui Janoniui.
Ačiū visiems panemuninkiečiams, atėjusiems ir prisidėjusiems prie šios gražios šventės.