Klebono Vytauto 23-iosios Velykos – gimtinės pašonėje

Kunigo Vytauto pokyčių laikas sutampa su ypatingu dvasiniu pakilimu – ką tik nuaidėjusiais tituliniais atlaidais, paženklintais bažnyčios pastato atstatymo sukaktimi, artėjančiomis jaunimo stovyklomis ir visai šaliai svarbiu istoriniu akcentu – penkių Lietuvos vyskupijų šimtmečio jubiliejumi. Didžiajai savaitei prasidedant, su klebonu V. Mazirsku kalbasi „Alytaus naujienų“ korespondentė Aldona Kudzienė apie tai, kaip didieji jubiliejai atsispindi vietos bendruomenėje ir kokią viltį šiemet neša artėjančių Velykų rytas.

– Klebone, Vytautai, grįžote į Alytų po ilgos pertraukos, aktyvios tarnystės net trijose Zanavykų krašto parapijose. Ar grįžęs čia pasijutote kaip namie, ar Alytus Jus kuo nors nustebino? 

– Grįžau kaip į savo kraštą, juk Šv. Angelų Sargų bažnyčioje mano tarnystė truko šešerius su puse metų. Alytus pasikeitęs, sutvarkytos žaliosios zonos, infrastruktūra, akivaizdu, kad sėkmingai pasinaudota ir Europos Sąjungos finansine parama. Man svarbiausia, kad išlikęs alytiškių nuoširdumas tikėjimo klausimais, tas dzūkų pamaldumas. Daugelis žmonių, kurie prisiminė mano tarnystę Alytuje, džiaugėsi, kad sugrįžau. Man tai mielas jausmas. Dvasinė tarnystė pradėta Šv. Kazimiero bažnyčioje, skaičiuoja 23-iuosius kunigystės metus ir penktą parapiją. Pati pirmoji – Marijampolės Šv. Vincento Pauliečio, čia buvau pašventintas diakonu. Po metų kunigu pašventino Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos vardo bažnyčioje, kur vikaro tarnystę atlikau trejus metus. Tada Vilkaviškio vyskupo buvau paskirtas į Alytų, po jo – Zanavykija. Griškabūdžio Kristaus Atsimainymo ir Barzdų Kristaus Karaliaus parapijose tarnavau net dvylika metų, o prieš paskiriant mane vėl į Dzūkijos sostinę, dvejus buvau ir Nemirų Šventosios Dvasios parapijų klebonu.

– Kovo 7-ąją parapija šventė didžiuosius titulinius Šv. Kazimiero atlaidus. Kaip bendruomenė jaučiasi po šios svarbios šventės?

– Svarbių parapijai renginių, ypatingų atlaidų parapijiečiai laukia. Šv. Kazimiero parapijoje nemažai aktyvių žmonių. Šie tituliniai atlaidai išskirtiniai tuo, kad sukako 35-eri metai nuo bažnyčios pastato atgaivinimo. Pirmosios Šv. Mišios šioje bažnyčioje  buvo aukotos 1990-ųjų gruodžio 23-iąją. Norėjosi tituliniuose atlaiduose tą ir paminėti. Bendruomeniškai, su visais trimis chorais, aktyviais bažnyčios nariais, vargonininkais, zakristijonais, grupelių vadovais, liturginiais skaitovais.

– Didžioji savaitė kunigams – darbingiausias metas. Ar pats spėjate pajusti šventinę ramybę, ar ji ateina tik po visų šventės pamaldų? Kas Jums asmeniškai yra gražiausias ir laukiamiausias Velykų akcentas bažnyčioje? Gal tai tyla Didįjį šeštadienį, o gal pirmasis džiugusis „Aleliuja“?

– Didžiosios savaitės apeigų Motina, be abejo, yra Didžiojo šeštadienio vakaro liturgija, kai jau varpai atgyja. Savoje bažnyčioje ją švęsime 21 valandą. Su ypatingu jauduliu laukiu Velykinio šlovinimo. Tai – viena sudėtingiausių ir gražiausių giesmių, kuriai atlikti reikia ne tik gero balso, bet ir dvasinio nusiteikimo. Galiu ją giedoti, nes turiu neblogą klausą, balsą, viliuosi, kad iškilmingas Velykų šlovinimas mūsų šventovėje nuskambės itin pakylėtai. Tai bus ne tik giesmė, bet ir bendras mūsų džiaugsmo šūksnis, skelbiantis šviesos pergalę, vedantis bendruomenę iš Didžiojo šeštadienio tylos į Velykų ryto džiaugsmą.

– Kokie Jūsų paties vaikystės Velykų prisiminimai? Koks vaikas Jūs pats buvote? Tas gerasis berniukas ar visgi krėsdavote eibes?

– Buvau gyvybingas vaikas, atviras bendravimui, nuoširdus. Po Pirmosios Komunijos, nuo dešimties metų tapau patarnautoju. Mane labai žavėjo Didysis ketvirtadienis, kai varpai ir vargonai nutildavo iki šeštadienio. Ir reikėdavo tokiais mediniais kleketukais kleketuoti. Man tai darė įspūdį. Apskritai visa Didžiojo tridienio liturgija pakili ir įspūdinga.

– Šie metai tikinčiųjų bendruomenei jubiliejiniai – Lietuvos Bažnytinės provincijos įsteigimo šimtmetis. Juk jubiliejus – malonės metas, paženklintas ypatinga Viešpaties palaima? 

– Taip, Vilkaviškio vyskupijai – šimtas metų. Ir ne vien mūsų, švenčia Kaišiadorių, Panevėžio, Kauno ir Telšių, iš viso 5 vyskupijos. Šis jubiliejus mums primena Palaimintoją Jurgį Matulaitį, kuris, būdamas apaštaliniu vizitatoriumi Lietuvai, prieš šimtą metų parengė ir suderino su Vatikanu projektą dėl Lietuvos savarankiškos bažnytinės provincijos įkūrimo. Iki tol Lietuvos vyskupijos priklausė Mogiliavo (Baltarusija) ar Varšuvos metropolijoms. Matulaitis suprato, kad nepriklausoma valstybė privalo turėti ir savarankišką Bažnyčią. Tai nebuvo tik popierinis darbas. Matulaičiui teko derinti skirtingus interesus, spręsti sienų klausimus (ypač dėl Vilniaus krašto ir įtikinti popiežių Pijų XI, kad Lietuva yra subrendusi turėti savo metropoliją. Jo pastangų dėka 1926 m. balandžio 4 d. buvo išleista bulė „Lituanorum gente“ – A. K.)

Šūkio šiai sukakčiai dar neturime. Per šimtmetį daug kas pasikeitė, bet pasikliauti Dievu turime visada, nesvarbu, koks laikmetis būtų. Juk Dievas nesikeičia, jis išlieka toks pats, mus mylintis, kaip ir prieš šimtą metų.

– Jau daug metų vadovaujate Vilkaviškio vyskupijos jaunimo centrui. Mėgstate aktyvią veiklą, šiuolaikišką bendravimą ir nebijote netradicinių sprendimų. Domitės evangelizacija per medijas, parapijoje populiarinami komiksai apie šventuosius. Vadinasi, nesvetimos Jums technologijos ir šiuolaikinė kultūra?

– Jaunimo centras, kuriam ir Alytuje tarnaudamas vadovauju, turi kelias veiklos kryptis, bet visos jos skirtos ugdyti gyvą, atvirą ir jaunatvišką tikėjimo bendruomenę. Seniausia ir nenutrūkstama, per dvidešimt metų gyvuojanti – vaikų ir jaunimo stovykla „Nulipk nuo sofos“. Iš popiežiaus Pranciškaus atėjusi patraukli mintis domina jaunimą. Tik kaskart stovyklose turime kitą tematiką. Šiemet Nemunaityje, kur dažniausiai ir vyksta jaunimo stovyklos, birželio 29-ąją – liepos 5-ją gilinsimės į Šventojo Rašto skaitymą. Diskutuosime apie tai, kaip Dievas mus užkabina, kaip mes turime veikti. Stovykla skirta vaikams ir jaunimui nuo 10 iki 17 metų. Mums nesvetimi socialiniai tinklai. Bet pernai pabandėme iš stovyklautojų paimti išmaniuosius telefonus, atiduodavome tik pusvalandžiui po vakarienės susisiekti su artimaisiais. Tai veiksminga priemonė disciplinai palaikyti.

Turime jaunų savanorių komandą, jau buvome susirinkę, aptarėme programą. Savaitgalio susibūrimai, jaunųjų lyderių mokymai vyksta Marijampolėje, organizuojami renginiai su kitų vyskupijų jaunimu, būta bei bus renginių ir Alytuje.

– Klebone, esate patyręs piligrimas, ne kartą lydėjęs grupes į šventas vietas. Ar tai būdas derinti dvasinį augimą su kelionėmis ir bendryste?

– Laikausi pamokymo, kad gauni tuomet, kai pats duodi. Piligriminėse kelionėse atiduodu save kaip kunigą. Aukodamas mišias, skelbdamas Dievo žodį, turėdamas dvasinius pokalbius, išklausydamas išpažinčių, melsdamasis kartu su piligrimais suprantu, kad mano tarnystė turi prasmę. Man tai duoda supratimą, kad Kunigystės Sakramentas reikalingas. Kartais prašome tikinčiųjų melstis už pašaukimus, kad nepritrūktume kunigų. Piligrimystė – dovana. Man mieliausia kryptis – į Lurdą (Prancūzija), šią šventą vietą atradau tarnaudamas Šv. Angelų Sargų bažnyčioje. Šiemečiuose planuose – piligriminė kelionė į Fatimą (Portugalija).

– Mieste kovo mėnesį vyksta velykinės edukacijos, skirtos ir užsienio kilmės gyventojų integracijai. Gal galite pakalbėti ir apie Šv. Kazimiero parapijos atvirumą įvairių tautybių žmonėms?

– Aš manau, kad mes neužsivėrę. Štai vieno sekmadienio vakarinėse mišiose pamačiau atėjusių žmonių iš šalimai esančio kempingo. Jie dalyvavo mišiose, priėmė Komuniją. Aš išdrįsau angliškai paklausti, iš kur jie atvykę. Pasirodo, vieni atvykę iš Airijos, kiti iš Vokietijos. Jie išgirdo skambant vakarinius varpus ir atėjo. Jeigu noras yra užsukti, atrakinsime bažnyčią ne tik pamaldų metu.

– Tiksliai neatsimenu Jūsų mamos linkėjimo, kurį esate anuomet minėjęs ir kurio žadėjote laikytis. O kokių paprastų, kasdienių patarimų ar tradicijų, galbūt savybių, Jūs pats mokėtės iš savo tėčio ar vyresnių šeimos vyrų, kad šiandien galite globoti tokią didelę Alytaus bendruomenę?

– Mama, kurios netekau 2008-aisiais, tarnaudamas Šv. Angelų Sargų parapijoje, linkėjo: „Būk nuoširdus su kitais, tai ir su tavimi žmonės bus nuoširdūs“. Aš nežinau, kas yra nuoširdumas, turbūt eiti į žmones su gera linkinčia širdimi, neturėti užsklandos užantyje. Tėtis gyvena Prienuose, kur ir aš gimiau. Aš jį aplankau. Dvasininkai tarnystei neskiriami į parapijas, kuriose jie yra gimę. Nėra ko mokytis iš tėvų, jie jau savo darbą atliko. Tėtis irgi nuoširdus, ščyras kaip sako dzūkai. Buvau jauniausias iš trijų vaikų – sesers ir brolio – kai augau, ir tėtis, ir mama sakydavo, kad aš per geras. Aš atsakydavau jiems, kad obuolys nuo obels netoli rieda, tai iš jų gerumo aš mokausi.

O parapijos „globotoju“ dar tik bandau tapti. Yra toks patarimas – pirmais metais – tik stebėti, pajausti, kuo parapijiečiai gyvena. Atėjau į gerai sutvarkytą parapiją, Šv. Kazimiero bažnyčia tvarkinga, klebonija taip pat. Kartais net pajuokauju, kad per daug nėra ką veikti.

Per 12 metų praleistų Zanavykijoje, manau, kad ten tokiu tapti pavyko. Draugiškas ryšys išlikęs. Kai kurie atvirauja, kad laukia, nes toks jausmas juose, lyg būčiau kažkur į piligriminę kelionę išvykęs ir tuoj sugrįšiu. Viliuosi, kad ir Alytuje pavyks, jaučiu džiaugsmą, sulaukiu padėkų.

– Ir koks būtų Jūsų trumpas velykinis palinkėjimas tiems, kurie galbūt dar abejoja ar nedrįsta užsukti į bažnyčią?

– Kiekvienas turime savo netobulumų. Pirmiausia Viešpatį Dievą reikia atrasti savo širdyje, o paskui jau kojos pačios atves į bažnyčią. Svarbiausia, kad ryšys su Viešpačiu rastųsi širdyje. Kviečia visu savo gyvenimu atsigręžti į Viešpatį.

Visą straipsnį rasite naujausiame „Alytaus naujienų“ numeryje.

Laikraštį įsigykite parduotuvėse „Aibė“, „Čia market“, „Iki“, „Maxima“, „Norfa“, „Rimi“ ir kt. Savaitės pradžios spaudinys kainuoja 1 Eur, savaitgalinis – 1,1 Eur, o prenumeruojant visiems metams – iki 80 centų (įskaitant laikraščio pristatymą į namus ar darbovietę antradieniais ir penktadieniais).  Metiniai prenumeratoriai taip pat gaus 30 eurų vertės asmeninių skelbimų (sveikinimų) kuponą, dar šiemet dalyvaus loterijoje, o 2026 m. su laikraščiu sulauks firminio kalendoriaus ir naujo „Alytaus žurnalo“.  Pigiausia prenumeruoti daugelyje parduotuvių veikiančiuose „Perlo“ mokėjimo skyriuose kasdien arba darbo dienomis nuo 9.15 iki 15.15 val. pas mus redakcijoje (Dariaus ir Girėno g. 4, Alytus).  Užsisakyti galite ir pašte, tačiau dėl Lietuvos pašto antkainio – 12 proc. brangiau.