„Kiekvienas turime asmeninę Prisikėlimo šventę“

– Esate etnografė, taigi tradicijas išmanote, o kokiu būdu pati margučius marginate?

– Marginu augalėliais aprišdama ir panardindama į dažus ar svogūnų lukštų viralą arba vašku. Kartais, prisiminusi tėvelio skutinėtus, kokį vieną ar kelis kiaušinukus išskutinėju. Kai vesdavau edukacijas ir mokydavau marginti vašku, tai Velykoms ranka jau būdavo įgudusi, margučiai dailesni. Dabar jau bus kokie bus. Marginsiu iš vakaro, kai patiekalai beveik paruošti, pyragai iškepti, namai sutvarkyti. Štai tada namai ir pakvips vašku. Galiu tą daryti paskutinę dieną, nes jau nebereikia nudažyti vos ne šimto kiaušinių, kaip būdavo prieš kokius dvidešimt metų Margionyse. Tada tiek daug ateidavo vaikučių kiaušiniauti. O kokius tada gražius eilėraščius deklamuodavo apie pavasarį, velykas. Tokius negirdėtus. Turbūt močiučių išmokytus.

– O kokios būdavo Jūsų pačios vaikystės verbos ir Velykos? Taip suprantu, labai toli nuo Lietuvos vaikystė prabėgo?

– Pačių ankstyvųjų atsiminimų apie verbas ir Velykas tik nuotrupos. Prisimenu, kaip tėvelis prieina ryte prie gulto, ant kurio miegodavom, nutraukia anklodę ir labai skaudžiai duriančia šakele braukia, kaip man tada atrodė, lupa per padukus tardamas: ,,Ne aš mušu…“ ,,Ką ne tu“, galvodavau pykdama. O jis: ,,Va dar per kinkelius, va per rankelas, kad tik sveika būtum, didelė augtum, protinga…“ Tik daug vėliau supratau prasmę, bet vis tiek su broliuku dvyniu kartais slėpdavomės po lova, žaisdami, kai suprasdavome, kad tėvelis ateina su verba...

Lietuvoje kadagys man, regis, buvo kažkoks daug vešlesnis ir ilgesniais bei aštresniais spygliukais. O gal tėvelis jau stipriau nuplakdavo savo neklaužadas, linkėdamas jiems sveikatos jau savo šalyje. Velykų margučiai Komijoje būdavo vos keli, kiaušinukai nedideli. Margindavom suvyniodami į medžiagos atraižėles ar siūlais apvyniodami, žolynais. Tamsiai nudažytą alksnio žieve su rūdimis, tėvelis išskutinėdavo. Ten visada būdavo pirkelė su rūkstančių kaminu, takelis, svirtis, saulė, gražūs raštai ir visada žodis Lietuva. Mes žinojom, kaip atrodo mūsų pasakų šalis, kur tikrai sugrįšim.

Būtent tą gražuolį kiaušinuką, Velykų rytą tėvelis supjaustydavo į lygias daleles ir mums, šeimos nariams padalindavo. Persižegnodavome ir suvalgydavome, nors man jį sunku būdavo nuryti, nes beveik visada pravirkdavau, kai tą gražuolį tėvelis daužydavo ir lupdavo. Šitas paprotys dalintis margučiu išliko mūsų šeimoje iki šiol, tik vieno margučio supjaustyti ir pasidalinti jau mažoka.

– Kaip atrodo didžioji pavasario šventė Marcinkonyse ir kituose senuosiuose Dzūkijos kaimeliuose? Ar parvažiuoja vasaros gyventojai miestiečiai į sodybas švęsti?

– Verbos pavasarį – tai metas, kada tėvelius, senelius, prosenelius aplanko vaikai, vaikaičiai, kiti artimieji. Grįžta sodiečiai (sodybas įsigiję ar paveldėję). Mūsų kaimai atgyja. Ir tikrai nuoširdžiai smagu ir miela, kad net ir tie, kurie neturi artimųjų kaime, bet įsigijo čia namelius, noriai bendrauja su senaisiais kaimų gyventojais ir domisi bei perima tradicijas, papročius. Verbos tas metas, kai mes sakome, kad į kaimą ima vis dažniau užsukti savaitgaliams, atostogoms ar net visai vasarai grįžti ,,mūs kaimo paukštukai“.

Vaikai parveža namo ir žiemai išsivežtus, šiltai žiemoti mieste, tėvelius.

Kadangi mišios parapijos bažnytėlėje nėra ankstyvos, tai smagu stebėti kaip šventiškom skarelėm ryšinčios su verbele rankoje gatvele eina moterys į sutartą vietą. iš kur važiuos į Kabelių bažnytėlę. Grįžus apeinami namai, verba lengvai paliečiant namų ir tvartų durų staktas, langines, tikintis apsaugos nuo žaibų, gaisrų ar piktos dvasios. Su verba aplankydavo ir gyvuliukus, saugant juos nuo ligų ar vilko. Žinoma, pirmiausia verba būdavo pašventinami likę namuose namiškiai.

Kai visos apeigos atliktos, verba pagarbiai keliaudavo už ,,švento abrozdo” ir būdavo ten iki kitų verbinių, kol bus sudeginta, kepant velykinius pyragus krosnyje, kad paskui pelenus, derliaus pagausinimui, būtų galima išberti darže.

– Labai smagu matyti Jūsų feisbuke bundančios gamtos nuotraukų, štai Didžiąją savaitę jau įamžinote vėjalandes šilagėles. Matyti iš arti gamtos virsmą – tikra prabanga šiuolaikiniam žmogui.

– Dabar kaip niekada esu savo laiko šeimininkė. Beveik esu, nes kartais pakoreguoja įsipareigojimai vaikams ir vaikaičiams ar bendruomenei, dar šiek tiek visuomenei, bet išeiti pasivaikščioti kada noriu man didelis džiaugsmas. Aišku, kai oras suprastėja, kartais apninka tinginys, nes esu visiškai priklausoma nuo saulės, bet net ir tada sugebu save suimti už pakarpos ir ištempti. Vienintelė vieta, kurioje man niekada nebūna nuobodu, yra gamta. Na, gal dar knyga, nors knyga gali likti ir neperskaityta iki galo. Eidama pasivaikščioti beveik niekada neturiu konkretaus tikslo pamatyti, nufotografuoti ar stebėti. Einu ten, kur kojos neša, arba pagal nuotaiką. Išeinu ir suprantu, kad šiandien eisiu pabaliais, paupiais. Kartais, išėjus į kiemą, kyla noras kur nors nusibelsti, pavyzdžiui, į Liškiavą ar Veisiejus. Tada aš ir važiuoju. O ten jau klajoju neretai, kalbindama vietinius. Bent kartą per mėnesį stengiuosi aplankyti Margionių seniūnaitijos kaimelius, jeigu nėra jokių ypatingų priežasčių. Mėgstu šniukštinėti ir aplink savo kaimelį ir vis dar surandu ką nors naujo. Fotografuoju ne tik gamtą. Dar stengiuosi fiksuoti senąsias kaimo pirkias, tvoras, ūkinius pastatus. Tai, kas nuolat kinta. Dar žmones ir jų darbus. Neretai užkalbinu naujuosius sodybų šeimininkus, bandydama įpiršti mintį, kad neatsisakytų langinių, medinių tvorų ar nudažytų Dzūkijos regionui būdinga spalva. Žinoma, kartais tiesiog nuoširdžiai pasidžiaugiu, jeigu šeimininkų ir mano požiūriai sutampa, kad reikia tik apsidairyti aplinkui ir renovuoti sodybą taip, jog ji netaptų kaimelio svetimkūniu.

Nuostabu gyventi ritmu, kurį siūlo pati gamta, bet žinau, kad tai pavyks ne visada. Man dabar tiesiog labai sekasi...

– O kaip tiems, nuolat skubantiems miestiečiams, ant asfalto pajusti atgimimo stebuklą? Pateikite prašom kokį universalų receptą.

– Kaip pajusti Velykų stebuklą ant asfalto – universalaus recepto neturiu, tik prisimenu, kaip stengdavausi pamatyti gyvybę ten, kur jos lyg ir neturėtų būti. Mieste pavasaris nėra toks pastebimas kaip miške, bet jis žengia ir dar gerokai sparčiau, nes miesto mūrus saulelė įšildo greičiau. Štai keli mano bandymai „pagauti“ tą ypatinga atgimimo jausmą. Aš tiesiog stebėdavau aplinką. Apsamanojusią ar apkerpėjusią betono, plytų tvorą. Plyšį senoje sienoje, kurioje išdygo sėkla ir lenda žalias daigas. Surasdavau pro grindinį iškišusią galvelę pienę, ir man velykinis atgimimas mieste prasidėdavo būtent nuo to vieno daigelio ar žiedelio, prasikalusio per storą asfalto ar betono sluoksnį.

Visą straipsnį rasite naujausiame „Alytaus naujienų“ numeryje.

Laikraštį įsigykite parduotuvėse „Aibė“, „Čia market“, „Iki“, „Maxima“, „Norfa“, „Rimi“ ir kt. Savaitės pradžios spaudinys kainuoja 1 Eur, savaitgalinis – 1,1 Eur, o prenumeruojant visiems metams – iki 80 centų (įskaitant laikraščio pristatymą į namus ar darbovietę antradieniais ir penktadieniais).  Metiniai prenumeratoriai taip pat gaus 30 eurų vertės asmeninių skelbimų (sveikinimų) kuponą, dar šiemet dalyvaus loterijoje, o 2026 m. su laikraščiu sulauks firminio kalendoriaus ir naujo „Alytaus žurnalo“.  Pigiausia prenumeruoti daugelyje parduotuvių veikiančiuose „Perlo“ mokėjimo skyriuose kasdien arba darbo dienomis nuo 9.15 iki 15.15 val. pas mus redakcijoje (Dariaus ir Girėno g. 4, Alytus).  Užsisakyti galite ir pašte, tačiau dėl Lietuvos pašto antkainio – 12 proc. brangiau.