Kas sieja gydytojus, mokytojus ir dailininkus?

Albertas gimė Kėdainių rajone, Krakėse. 1968–1970 metais mokėsi akvarelės Kėdainiuose pas dailininką Algirdą Radzevičių, tais pačias metais įstojo į tuometį Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą.

Knygoje „Alytaus dailė“ Albertas taip kalbėjo: „Šiaip pagal kūno sudėjimą turėjau būti skulptorius, aš ir norėjau studijuoti skulptūrą, bet gyvenimas sutrukdė. 

Metalo plastika, juvelyrika, medis – viską išbandžiau, o apsistojau prie akvarelės… Cha! Su aliejumi niekada nepadarysi to, ką gali su akvarele. Mano akvarelė arčiau grafikos, abstrakcijos, o vis tiek jos pagrindas – peizažas. 

Viską iš gamtos pasiimi, ir pats žmogus gamtos dalis. Tokia graži, kaip šiandien, saulėta diena – pats įkvėpimas, bet apie įkvėpimą kalbėti – tai jau kažkoks serialas. Tikras įkvėpimas – kai atsikeli sveikas, galvos neskauda, gali paimti į rankas teptuką”.”

Vandens spalvų meistras Albertas buvo akvarelininkų grupės „AQUA 12“ ir Alytaus dailininkų grupės „Be rėmų” narys, surengęs personalinių ir dalyvavęs pusšimtyje grupinių parodų. Jo darbus įsigiję daugelio pasaulio šalių kolekcininkai, meno gerbėjai. A. Stokas yra dirbęs Kaune ir Klaipėdoje, dailininku įvairiose Alytaus pramonės įmonėse, vėliau gyveno iš savo kūrybos. 

Sakydavo, kad svarbus yra įkvėpimas, nors tariamo akvarelės lengvumo kaina – darbas ir daugybė suglamžyto šlapio popieriaus – nepavykusių kūrinių. „Dailininką gali suvaidinti. Kūrybos – niekada“, – mėgo kartoti.

O dar A. Stokas nestokojo humoro jausmo, pavyzdžiui, sakydavo, kad gydytojus, mokytojus ir dailininkus sieja vienas bendras dalykas: „Pasirodo, esam patys kvailiausi, nes mus visi moko. Gydytojas neteisingai gydo, mokytojas neteisingai moko, dailininkas neteisingai piešia”.

Mano dirbtuvių bliuzas
(Tiems, kurie jau neperžengs mano dirbtuvių slenksčio)

Gal jau laikas sukrauti altorių
Iš išėjusių mano draugų, 
Taurių, dūmų, eskizų ir posakių,
Užrašytų ant sienų – smagių.

Gal jau laikas išeiti šventuoju
Į nuodėmingiausias gatves. Brėkštant rytui kuičiuos kartais guoly
Ir dėl to tikrai gaila savęs.

Šitaip metai (kaip keista!) užgauna
Niekada nelytėtas stygas.
Kai draugai nelauktai iškeliauja
Mūsų amžino vakaro švęst.