Kas dar „pasiųs” Trumpą?

Regis, nepaisant užstrigusios plokštelės principu kartojamų užkeikimų, JAV prezidento administracija pamažu ima suvokti, kad tokius sudėtingus dalykus, kaip kariniai konfliktai, neįmanoma sureguliuoti priešokiais, mojuojant ginklais, sankcijomis ar burtažodžiais. Juo labiau – su Vladimiru Putinu.

Paskelbus, kad Ukraina bei Rusija beveik susitarė dėl ribotų paliaubų – įsipareigojo nutraukti atakas karinėmis priemonėmis prieš energetikos infrastruktūrą, taip pat laivybą Juodojoje jūroje – netruko paaiškėti, kad su JAV susitarusios šalys derybų pasiekimus interpretuoja itin skirtingai. Ukrainiečių informacijos kanalai po „energetikos infrastruktūros” kepure įsivaizduoja visą civilinę infrastruktūrą, rusai savo pranešimuose mini naftos perdirbimo gamyklas beigi kuro saugojimo bazes.

Dėl laivybos Juodojoje jūroje – išvis niekas neaišku. Maskva tarsi užsimena, kad susitarimas reiškia sugrįžimą prie dar 2022 m. su Turkija sudarytos sutarties dėl prekybos grūdais srautų jūros keliais, pagal kurį rusų karo laivynas turėjo teisę tikrinti prekybos laivus, ar jie negabena į Ukrainą ginklų. Nors nuo tų laikų Rusijos Juodosios jūros laivynas patyrė skaumingų smūgių ir dabar užsibarikadavęs slepiasi rytiniuose jūros uostuose. Ukrainiečiams ši interpretacija visiškai netinkama, juoba rusai dar ėmė tvirtinti, kad saugi laivyba jūroje gali įsigalioti tik atšaukus gyvybiškai svarbias ekonomines sankcijas.

O štai arbitro, kaip aiškinti neva pasiekto susitarimo raidę – nėra nei kvapo. Ir amerikiečiai juo, regis, visai nesiruošia nei tapti, nei būti. Dar daugiau: grėsmingais pareiškimais besisvaidantį JAV prezidentą jo kolegos kitose šalyse tiesiog siunčia velniop. Danija su Grenlandija, Kanada, Meksika, Kinija, Japonija – atrodo poreikis „tolyn pasiųsti” D. Trumpą, virsta gero politinio tono požymiu.

Tik Europa – tarsi suglaudusi ausis: stebi, kas aplink vyksta. Agentūra „Reuters” trečiadienį pranešė, esą Paryžiuje susitikę europiečių lyderiai atšaldė savo pačių idėją taikos procesą Ukrainoje paremti tūkstančiais kariškių-taikdarių. Kiek anksčiau Europos Sąjungos diplomatai nesugebėjo susitarti dėl galingo 40 mlrd. Eur. paramos Ukrainai paketo. Dėl to kyla pošlykštis klausimas: ar taikdarių idėja Europoje yra marinama kartais ne dėl to, kad ji itin nepatinka Rusijai, o savo neigiamą požiūrį Rusijos diktatorius V. Putinas sugeba perduoti per D. Trumpą?

Mat net paskutiniams politikos asilams po truputį aiškėja: Kremliaus šeimininkas beigi jo aplinka nelabai ir slepia maustantys JAV prezidentą, viena vertus, sutikdami su siūloma taikos idėja, tačiau, kita vertus, keldami Ukrainai iš anksto nepriimtinus ir daugelį kartų girdėtus reikalavimus – įteisinti rusų kalbą, atšaukti mobilizaciją ir sumažinti ginkluotasias pajėgas, sustabdyti karinę pagalbą iš Vakarų. T. y. ne nugalėti Ukrainą karo lauke (tai nepavyksta jau daugiau nei tris metus), o D. Trumpo tuščiagarbystės pastangomis.

Dar vienas klausimas iš tos pačios operos. Jeigu JAV ims palaipsniui atšaukti ekonomines sankcijas  Rusijai arba nesugebės jų įgyvendinti (kai kurie ekspertai mano, kad sankcijų laikymąsi prižiūrintis JAV Iždo departamentas  gali būti tiesiog fiziškai neįgalus atlikti šią misiją dėl gausybės darbuotojų atleidimo), kaip elgsis ES bei kitos Vakarų šalys? Beje tuo metu, kada vis labiau įsivyrauja požiūris, esą ekonominės sankcijos ar net Rusijos ekonomikos nuosmūkis (ką net V. Putinas pagaliau pripažįsta) – ne tos priemonės, kurios galėtų sustabdyti karą Ukrainoje.

Trečiadienį ES kuluaruose radosi gana kietas pareiškimas, esą blokas svarstytų ekonomines sankcijas Rusijai atšaukti ar sušvelninti tik tada, jei rusų kariuomenė paliktų Ukrainos teritoriją. Tačiau šiais – politinio netikrumo – laikais, kas gali būti tikras, kad ši nuostata taip pat nėra eilinis ES politikų užkeikimas, kuris tam tikromis sąlygomis gali išsisklaidyti kaip taikdarių Ukrainoje idėja?..