Kap alyciškiai krūvon rinkos ir Svetlanos „Dziedulio raibukį“ suciko

Šposai ir smagios pasakutės dzideliem žmonėm

Šita naujausia knygelė „Dziedulio raibukė“ – visai kitokia nei ankstesnės. Autorė, kap sakoma, an seilės užejus parašė nemažai eiliuotų, baisiai linksmų pasakutių, katros skyrtos suaugusiem žmonėm. Kūriniai negymsta iš oro – Svetlana paci išgirsta kokį linksmų gyvenimiškų nucikimų, katrų žmonės papasakoja, ir jei jis pacinka – grait užrašo, o tadu suteikia tų cikrų, žaismingų dzūkiškų skambesį. „Ba mūs gyvenimas margas, kap kožna pavasario pieva“, – sako autorė. Kad kožnas, nat ir angliškai ar lenkiškai mokancis, viskų suprastų, knygos pabaigon Svetlana dar pridėjo ir dzūkų tarmės žodzynėlį, ba žmonės nat ir skersai kelio šneka truputukų kitap.

Muziejaus salėj nebuvo kur nė obuoliu nukrisc, o susirinkusieji juokės iki ašarų. Alytaus miesto teatro aktoriai Ona Gudaitytė ir Eugenijus Rakauskas su tokiu ūpu, dūšia ir smagumu skaitė tekstus ir vaidzino, kad kožnam širdzis salo. O kad sveciam pilvai negurgtų ir gerklės neišdžiūtų, Svetlana visus vaišino gardziu kavu, arbatu ir tikrais piernykais su liukru. „Dzūkai gi nuo seno žinomi kap baisiai vaišyngi ir mėgstancys pašposyc“, – teigė. Norincų parsinešč namon dalį šito dzaugsmo buvo ciek daug, kad visos autorės atsineštos knygos buvo išpirktos raptum, o eilė prie autorės parašo tysės per visų salį.

Pusė amžiaus mokykloj: švietimas su meile tarmei

Šitas naujausias leidinys yra neatsiejamas nuo pacios S. Žadeikienės gyvenimo kelio. Šviecimui joj atidavė netoli penkiasdešimc savo gyvenimo metų, dzirbdama pradzinių klasių dailės ir neformalaus šviecimo vyr. mokytoju Alytaus mokyklosna. Tai pedagogė iš Dzievo malonės, katroj vaikus mokė ne cik skaityc ir rašyc, ale ir mylėc savo gimtų kraštų. Šiciek metų išdirbus su mažiausiais, ji puikiai žino, kad tarmį raikia sėc kap grūdų nuo mažumės. Svetlana dažnai sako: „Jei pacys nekalbėsim, po dzviejų šimtų metų mūs šnektos ir sliedo neliks“.

Joj paci nenuilsdama keliauna per darželius bei mokyklas, senelių įstaigas, veda nuotaikingas edukacijas ir renka senas frazes, kad jos neužsimirštų. Ir tai duoda saldzių vaisių – vaikai po jos pamokų ne tic pacys pradeda drąsiai dzūkuoc, ale dar ir namon grįžį tėvus pamoko. Už šitų milžiniškų atsidavimų, dzūkų kultūros puoselėjimų ir tradicijų išsaugojimų Svetlana  jau yra pelniusi ir garbingų Alytaus kultūros premijų. Jos pinigus sudėjo in „Dzieduko raibucį“.

Nuo „Paukštukų ir būžukų“ iki cyltų tarp kartų

Verta prismyc ir kitas jos knygas, katros jau spėjo užkariauc skaitytojų širdzis ir tapo puikiomis mokymo priemonėmis. „Paukštukai ir būžukai“ – ketvirtoji jos knygelė, skirta vaikam. Joje sugulė nuotaikingi eilėraštukai apie visokius būžukus ir paukštukus, o iliustracijas savo mažom rankelėm nupaišė pacys jos mokinukai iš Alytaus Dzūkijos mokyklos. Eiliuotos pasakutės – moko jaunimų senų žodzių. Vaikai, būdami edukacijosna, sužino, kas yra šniūrauka, poterkos, andarokas ar bacviniai. 
Kap paci S. Žadeikienė dažnai taikliai pabrėžia: „Dzūkų tarmė – paukštuko giesmė“. Jos dzidelis noras, kad Alytus būt cikru Dzūkijos soscini, matosi kožnam parašytam žodzy. Šitas naujausias knygos pristacymas dar rozų parodė, kad mūs žmonėm neraikia svecimų blizgucių – jiems brangus savas identitetas, sava kalba ir linksmas būdas. Svetlana išlieka cikru mūs krašto deimančiuku, katroj naleidžia užvysc tam, kas gyva, sava ir brangu. Šitų kūrybų norisi garsiai skaityc, dziaugtis ir perduoc savo vaikam bei anūkam, kad mūs tarmė skambėtų dar ilgai.