Kai į na­mus at­ei­na duo­na

Nuo ne­at­me­na­mų lai­kų ke­pa­ma ru­gi­nė duo­na Lie­tu­vos kul­tū­ro­je tu­ri ypa­tin­gą vie­tą – ne tik kaip mais­tas, bet ir kaip vie­nas pa­grin­di­nių tau­tos sim­bo­lių, ant pro­tė­vių Kū­čių sta­lo už­im­da­vęs gar­bin­giau­sią vie­tą.

„Kaip duo­na at­ėjo į ma­no na­mus, ku­riuo­se, ži­no­ma, nė­ra duon­ke­pės kros­nies? Tie­siog bu­vo toks pe­ri­odas, kai vi­si, taip pat ir mies­tie­čiai, ke­pė na­muo­se duo­ną. O man, ne­tu­rė­ju­siai kai­mo, mo­čiu­čių duo­nos at­si­ra­di­mas vi­sa­da bu­vo sak­ra­li­nis da­ly­kas. At­ro­dė, kad na­mai, ku­riuo­se ke­pa­ma duo­na, o jei dar per­žeg­no­ta, tai – tik­rai šven­ti na­mai. Gal tai pri­si­mi­ni­mai iš tė­vų na­mų, kai ma­ma kep­da­vo ka­lė­di­nius py­ra­gus, ir da­bar ma­tau tą vaiz­dą, jau­čiu kva­pą ir Ka­lė­dų lau­ki­mą…“ – sa­ko Vi­da.

Kol pa­ti duo­nos kep­ti dar ne­bu­vo pa­ban­džiu­si („man tas ge­bė­ji­mas at­ro­dė la­bai di­de­lis da­ly­kas“), dau­ge­lis bu­tuo­se gy­ve­nan­čių mies­tie­čių nu­si­pir­ko elek­tri­nes duon­ke­pes, ku­rių re­kla­mo­se ža­da­ma „pri­pil­dy­ti na­mus švie­žiai iš­kep­tos duo­nos aro­ma­tu“. „Vie­ni sa­kė, kad ne­tik­ras toks duo­nos ke­pi­mas, ki­ti įver­ti­no, kad ne­blo­gai iš­ei­na, o aš vi­sa­da duon­ke­pės no­rė­jau, bet abe­jo­jau, nes vie­tą užims, o kep­siu ar ne­kep­siu – čia dar klau­si­mas“, – pri­si­me­na Vi­da, įver­ti­nu­si ar­gu­men­tą, kad na­mi­nė duo­na pui­kiai iš­ke­pa įpras­to­je or­kai­tė­je. Tai­gi ji ir pa­ban­dė.

Duo­na į Griš­ma­naus­kų na­mus at­ėjo pa­ti – kai­my­nai Ka­lė­dų pro­ga pa­do­va­no­jo na­mi­nės duo­nos ke­pa­liu­ką ir jos re­cep­tą. Jį V.Griš­ma­naus­kie­nė iš­sau­go­jo iki šiol, kas­kart kep­da­ma duo­ną pa­si­žiū­ri, nors pro­por­ci­jas ži­no at­min­ti­nai. Iš įpras­tos por­ci­jos iš­ke­pa­mi trys ne­di­de­li ke­pa­liu­kai, bet na­muo­se lie­ka tik du. „Vie­nas iš tri­jų iš­kep­tų ke­pa­liu­kų kas­kart iš­ke­liau­ja iš na­mų. Pir­mą­kart pa­do­va­no­jau, kai kaž­kas iš­si­ta­rė, kad no­rė­tų pa­ra­gau­ti ma­no kep­tos duo­nos. Da­bar tai tar­si sim­bo­li­nis da­ly­kas, at­si­ra­dęs vi­sai at­si­tik­ti­nai. Duo­ną su­vy­nio­ju į svies­ti­nį ke­pi­mo po­pie­rių ir bū­ti­nai per­ri­šu rau­do­nu kas­pi­nė­liu. Są­ra­šo ne­su­da­ri­nė­ju, ne­ži­nau, ka­da ir kam do­va­no­siu, bet jei žmo­gus jau tu­ri to­kį no­rą – tai bus ir duo­nos“, – sa­ko Vi­da.

Be­ne to­liau­siai jos kep­ta duo­na yra iš­ke­lia­vu­si į Za­ra­sus, kur vyks­ta tra­di­ci­niai bu­riuo­to­jų su­si­ti­ki­mai, o ka­dan­gi bū­rys ne­ma­žas, tai ir ke­pa­liu­kai iš­va­žiuo­ja vi­si trys.

Duo­nai aly­tiš­kė pu­siau mai­šo ru­gi­nius ir kvie­ti­nius mil­tus, ku­riuos per­ka pas ūki­nin­kus, gar­di­na duo­ną įvai­rio­mis sėk­lo­mis. „Kai mus pa­sie­kė ban­ga „ir aš ke­pu duo­ną“, ta­da ir su­pra­tau, kad kiek­vie­no ke­pė­jo ji ki­to­kia. La­bai svar­biu ri­tu­a­lu man ta­po per­žeg­no­ti ir įspaus­ti kry­žiaus žen­klą nors ir į ne­di­de­lį ke­pa­liu­ką“, – sa­ko Vi­da.

To­kia bu­vo ir se­no­ji lie­tu­viš­ka tra­di­ci­ja. Et­no­lo­gas pro­fe­so­rius Li­ber­tas Klim­ka pa­ste­bi, kad duo­nos ke­pi­mu – svar­biu ir gar­bin­gu dar­bu – už­si­im­ti ga­lė­jo tik na­mų šei­mi­nin­kė, o duo­nos ke­pa­lai bu­vo puo­šia­mi kry­že­liu. Duo­nos ke­pa­las tu­rė­jo bū­ti ap­va­lus, kaip pa­sau­lis, o kry­že­lis ant jo žy­mė­da­vo ke­tu­rias pa­sau­lio ša­lis. Ti­kė­ta, kad jo­kiais bū­dais ne­va­lia ant sta­lo pa­dė­ti ap­vers­tos duo­nos, kad pa­sau­lio tvar­ka ne­ap­si­vers­tų, o me­las ne­tap­tų tie­sa.

Vi­da sa­ko, kad se­no­sio­mis duo­nos ke­pi­mo tra­di­ci­jo­mis ji iš­skir­ti­nai nė­ra do­mė­ju­sis, ta­čiau yra pa­ren­gu­si ke­lias ra­di­jo lai­das su Aly­taus kraš­te ži­no­ma na­mi­nės duo­nos ke­pė­ja As­ta Ki­se­lie­ne. Įsi­mi­nė, kad ji teš­lai min­ky­ti nau­do­ja pa­vel­dė­tą ąžuo­li­nį ku­bi­lą, nes ąžuo­le rau­gas įsi­ge­ria, pa­na­šiai kaip ir vy­nas. Vi­da taip pat nau­do­ja duo­nai kep­ti na­tū­ra­lų rau­gą, ku­rio kas­kart pa­si­lie­ka ki­tam kar­tui – svar­bu to ne­pa­mirš­ti. Yra rau­go ga­vu­si iš ran­kų į ran­kas ir pa­ti da­vu­si, nes kaž­kas už­si­pra­šė. Bet rau­gas yra kiek­vie­no skir­tin­gas, kaip skir­tin­ga ir duo­na.

„Ga­mi­ni­mas nė­ra ma­no sti­chi­ja, bet duo­ną kep­ti man pa­tin­ka, ir da­ry­ti tai rei­kia pa­ly­gi­nus re­tai“, – šyp­so­si Vi­da. Nors duo­ną kep­ti ji jau iš­mo­ko, ta­čiau iki šiol tai iš­skir­ti­nis dar­bas vir­tu­vė­je, nes ga­mi­na­ma ne val­gį, o mais­tą. Ir nė­ra ma­lo­nes­nio kva­po, nei na­mai, kve­pian­tys ke­pa­ma na­mi­ne duo­na.

* * *

Tešlos užraugimui ir duonos kepimui senovėje būdavo teikiama sakralinė prasmė. Šis darbas šventas – jis tarsi imituodavo pasaulio sutvėrimą. Juk kepalaitis kryžiaus ženklu padalinamas į keturias pasaulio šalis. Lietuvos kaime duonos kepimas yra namų šeimininkės, motinos pareiga; beje, labai svarbi ir garbinga. Nelengvas tas darbas, tačiau tarsi kokia apeiga. Tešlą užmaišydavo duonkubilyje; tik žemaitės tam naudodavo gilią geldą, lietuvininkės – duonlovį, skobiamą iš vientiso medžio gabalo. Duonkubilį darydavo iš šulelių, suveržiamų lankais, o dugną įdėdavo ąžuolinį – bus geresnis raugas.

Jo dangtį dažniausiai nupindavo iš šiaudų, surišdami jų pluoštelį karnomis ar lazdynų plėšomis. Vienos šeimininkės miltus užmaišo drungname, kitos – karštokame vandenyje, ar net užpliko verdančiu. Duonos skonis bus vis kitoks. Ir dar: šiltu vandeniu miešta duona mažiau pelija, apyšilčiu – baltesnė, bet ilgai rūgsta, plikyta – saldrūgštė, nežiedėjanti. Užmaišytą tešlą laikydavo šiltai, arti krosnies, kokią parą ar dvi, kol įrūgs, ims kilti. Po pusdienio rūgimo reikia paragauti, – ar jau „kalba“, ar jaučiasi rūgštis. Jei ne – pridėdavo batvinių rasalo, bet tada duona bus gaižoka. Apie tokią juokaudami sakydavo: „kaip su velniu pasilaksčiusi“. Rūgimo procesas, įkvėpiantis tešlai gyvybę, senovėje būdavo mistifikuojamas. Jį tariamai valdanti mitinė dievybė, vadinama Rūgučiu, Ragučiu ar Raugų žemėpačiu.

O kaip vyksta pats kepimas? Krosniai tinka tik kaitriosios malkos – beržinės ir ąžuolinės. Jeigu praeitą kartą blogai iškepė, į ugnį vertėtų įmesti seną nudėvėtą naginę. Gerai iškūrentos krosnies vidiniai šonai nuo karščio turi būti net pabalę. Pelenai švariai iššluojami pušine, – ši šluotelė naudojama tik krosniai. Tada prie krosnies statomas suoliukas, ant jo guldoma ližė. Šiukštu per jos kotą kam nors peržengti, o vaikams – pro apačią pralįsti, – atsitiks namuose kokia nelaimė. Kad tešla neliptų prie ližės, ją apklostydavo džiovintais klevo lapais arba ajerais, kopūstlapiais. Tada pavilgiusi rankas kepėja krečia tešlą ant ližės ir išglosto kepalą. Skiausčiu delnu viršuje įspaudžia kryžių, o pirštais iš šonų – tokias gilias braukas. Sakydavo, jų turi būti tiek, kiek šeimynoje žmonių.

Libertas Klimka