Jur­gi­ta Kri­če­nai­tė: „Aly­taus jau­ni­mas su­tei­kė džia­zui šan­są“

– Ko­kie Jū­sų pri­si­mi­ni­mai iš anks­tes­nių džia­zo fes­ti­va­lių Aly­tu­je?

– Fes­ti­va­liai vyk­da­vo va­sa­rą, nes no­rė­jo­me iš­nau­do­ti šil­to oro tei­kia­mus pliu­sus bei gra­žias Aly­taus vie­tas ne tik pa­si­vaikš­čio­ji­mams. Kai kon­cer­tas vyk­da­vo par­ke, klau­sy­to­jas ne­bū­da­vo įpa­rei­go­tas puoš­tis. Ta­čiau man vi­sa­da at­ro­dė, kad žmo­nėms sma­gu tu­rė­ti pro­gą pa­si­temp­ti, tad no­rė­jo­si su­kur­ti erd­vę, kur jie ga­li at­ei­ti ir pa­si­jus­ti tą va­ka­rą šiek tiek ypa­tin­ges­niais. Pir­mus tre­jus me­tus  sten­gė­mės įtrauk­ti mo­ky­mo pro­gra­mą: 2021 me­tais fes­ti­va­ly­je „Džia­zuo­jan­tis Aly­tus“ da­ly­va­vo Mu­zi­kos mo­kyk­los mo­ki­niai, o per­nai tu­rė­jo­me vo­ka­lo mo­ky­mus. Nors ir no­ri­si veng­ti šios te­mos, bet fes­ti­va­lio biu­dže­tas ar­ba lei­džia spar­nus iš­skleis­ti pla­čiai, ar­ba įrė­mi­na, to­dėl te­ko at­si­sa­ky­ti edu­ka­ci­nės fes­ti­va­lio da­lies. Šiais me­tais nu­si­brė­žiau tiks­lą – stip­rin­ti kon­cer­tų sri­tį, tai­gi iš vi­so tu­rė­jo­me jų sep­ty­nis, o 2022 me­tais – ke­tu­ris, per­nai – tris. 

– Kaip pa­si­rin­ko­te at­li­kė­jus, ku­rie pa­si­ro­dys fes­ti­va­ly­je?

– At­li­kė­jų aki­mis fes­ti­va­lis nė­ra la­bai pres­ti­ži­nis, bet vis tiek vi­sa­da su­lau­kia­me klau­sian­čių, ar jau dė­lio­ja­me pro­gra­mą. Jie ra­šo man, kad no­ri da­ly­vau­ti, pri­sta­to sa­vo ko­lek­ty­vą. Kaip or­ga­ni­za­to­rė ir pro­gra­mos su­da­ry­to­ja, tu­riu sa­vo am­bi­ci­jų, ką no­riu ma­ty­ti, kvies­ti ir gir­dė­ti fes­ti­va­ly­je. Su­lau­kė­me dau­giau no­rin­čių, bet ma­nau, kad jiems dar bus pro­gų su­skam­bė­ti šio­je sce­no­je ki­tais me­tais. 

– Kaip se­kė­si į džia­zo fes­ti­va­lį pri­trauk­ti jau­ną­ją au­di­to­ri­ją?

– Reik­tų pra­dė­ti nuo fes­ti­va­lio „Vil­nius Ma­ma Jazz“ do­va­nos Aly­tui – gru­pės „Two Fa­ce Ti­de“. La­bai sma­gu žiū­rė­ti į jau­nus, be­si­for­muo­jan­čius džia­zo mu­zi­kan­tus, at­skri­du­sius iš Da­ni­jos. Kai žiū­ro­vas pats yra jau­nas ir at­ėjęs pa­ma­to, kad džia­zą gro­ja ne tik se­nu­kai ir ne­rei­kia nie­ko su­pras­ti, o už­ten­ka tik mė­gau­tis, sa­vo pa­tir­ti­mi pa­si­da­li­na ir su ki­tais. Ki­ta gru­pė, ku­rią kvie­čiau bū­tent jau­ni­mui, – „Il­lu­me“. Ka­dan­gi „Gar­das“ yra erd­vė jau­ni­mui, tai gru­pė kon­cer­ta­vo ten. Kai pa­ma­čiau į kon­cer­tą at­ėju­sį Aly­taus jau­ni­mą, man slap­ta bu­vo taip ge­ra, nes jų ne­iš­gąs­di­no pa­va­di­ni­mas „Aly­tus Jazz“ ir jie su­tei­kė džia­zui šan­są. 

– Ką siū­lo­te iš­skir­ti­nio nuo ki­tų džia­zo fes­ti­va­lių?

– Drą­siai ga­liu sa­ky­ti, kad šie me­tai bu­vo la­bai sėk­min­gi. Ma­tyt, pa­tai­kė­me su for­ma­tu ir pro­gra­ma, o ir erd­ves ap­gal­vo­jo­me pui­kiai. Man, kaip or­ga­ni­za­to­rei, vi­sa­da ky­la bai­mių, kai tu­riu ne­mo­ka­mus kon­cer­tus, nes ne­ga­liu sek­ti, kiek žiū­ro­vų at­eis. Kas la­biau­siai džiu­gi­na, kad ne­bu­vo tik vie­na die­na sėk­min­ga, nes žmo­nės ėjo į visus koncertus. Ly­gi­nant Birš­to­no džia­zo fes­ti­va­lio lan­ky­to­jų skai­čių, mū­sų fes­ti­va­ly­je bu­vo kuk­lu, bet kaip mū­sų ben­druo­me­nei – so­li­du. Vi­si Lie­tu­vo­je vyks­tan­tys džia­zo fes­ti­va­liai sten­gia­si at­vež­ti ko­ky­biš­kus mu­zi­kan­tus, o ma­no pa­grin­di­nis tiks­las, kad fes­ti­va­ly­je skam­bė­tų ko­ky­biš­ka ir įvai­ri mu­zi­ka. 

– Kaip fes­ti­va­lis pri­si­de­da prie Aly­taus kul­tū­ri­nio gy­ve­ni­mo?  

– Be to, kad no­rė­jau su­kur­ti ko­ky­biš­ką fes­ti­va­lį, man taip pat rū­pė­jo žmo­nių pri­trau­ki­mas į mū­sų mies­tą. Šiais me­tais fes­ti­va­ly­je da­ly­va­vo ne vien aly­tiš­kiai žiū­ro­vai. Jie ap­si­gy­ve­no Aly­tu­je, pra­lei­do čia pus­die­nį, nu­ė­jo pa­val­gy­ti į mū­sų res­to­ra­nus ir gal­būt su­si­pa­ži­no su nuo­sta­biais mies­to gy­ven­to­jais. No­ri­si, kad to­liau pa­lai­ky­tu­me to­kį ly­gį, kad ne tik aly­tiš­kiai, bet ir ki­ti at­vy­kę pa­mil­tų mū­sų mies­tą ir čia skam­ban­čią mu­zi­ką. 

– Ko­kie ki­lo di­džiau­si iš­šū­kiai or­ga­ni­zuo­jant „Aly­tus Jazz‘24“?

– Vi­sa­da yra iš­šū­kių, kai at­li­kė­jai yra iš už­sie­nio skren­da tie­siai į fes­ti­va­lį. Jau­du­lio bu­vo, bet sten­giau­si at­si­ri­bo­ti, nes bet ku­riuo at­ve­ju ne­ga­lė­jau vis­ko su­kon­tro­liuo­ti. Džiu­gu, kad vi­si at­skri­do lai­ku, vi­si su­spė­jo ir nie­kam au­to­mo­bi­lis ne­su­lū­žo. Mes – ne Žal­gi­rio are­na, ne­tu­ri­me biu­dže­to, kad ga­lė­tu­me pa­sam­dy­ti pro­fe­sio­na­lus. Tu­ri­me ne­di­de­lę ko­man­dą – žmo­nes, ku­rie pir­mą fes­ti­va­lio die­ną bū­na pil­ni jė­gų, o pas­ku­ti­nę jų jė­gos bū­na ties rau­do­nos lem­pu­tės ri­ba. Tad pa­tys pa­da­rė­me tai, kuo at­ėju­sie­ji gro­žė­jo­si. Žmo­nės, at­vy­kę iš ki­tų mies­tų, gy­rė, kad esa­me la­bai gra­žiai įsi­kū­rę, bet aly­tiš­kiai pui­kiai ži­no, kad pa­pras­tai ta ap­lin­ka taip ne­at­ro­do, o mes įdė­jo­me daug šir­dies ir dar­bo. Ke­tu­rios die­nos grei­tai pra­bė­go, įvei­kė­me vi­sus iš­šū­kius ir ma­tau, kad fes­ti­va­lis pa­vy­ko. Man ra­šo žmo­nės, su ku­riais ne­ben­dra­vau daug me­tų – kaž­ką šiais me­tais pa­da­rė­me taip ge­rai, kad mus pa­ma­tė ki­taip nei anks­čiau. 

– Ką pa­kvies­tu­mė­te į fes­ti­va­lį ki­tais me­tais?

– To­kių gru­pių yra ne vie­na. Dau­gu­ma jų – už­sie­nio at­li­kė­jai, prie ku­rių mo­ka­mo ho­no­ra­ro pri­si­de­da lėk­tu­vo bi­lie­tai, vieš­bu­tis, dien­pi­ni­giai, nes jie ne pas sa­vo ma­mą grįž­ta. Sa­vo no­rų są­ra­šą aš tu­riu ir net­gi do­mė­jau­si, kaip rei­kia dirb­ti su už­sie­nio me­ni­nin­kų fon­dais, ku­rie pa­de­da jiems iš­ke­liau­ti į ki­tas ša­lis, taip ir mums pa­leng­vin­da­mi si­tu­a­ci­ją. Mū­sų pro­gra­mo­je no­rė­tų­si dau­giau už­sie­nio at­li­kė­jų ne­gu jų skam­bė­jo iki šiol.

– Ką pa­tar­tu­mė­te jau­nie­siems mu­zi­kan­tams, ku­rie sie­kia da­ly­vau­ti fes­ti­va­ly­je?

– Daž­niau­siai mu­zi­kan­tai pa­ren­gia pro­gra­mą ir su ja ke­liau­ja me­tai iš me­tų, tad jų pro­gra­ma bū­na skam­bė­ju­si vi­sur. Ta­čiau kai ku­ri fes­ti­va­lį, no­ri­si, kad ja­me vis­kas bū­tų švie­žia. Šiais me­tais tu­rė­jo­me daug prem­je­ri­nių pro­gra­mų ir man tai reiš­kia la­bai daug, nes jie su­kū­rė pro­gra­mas spe­cia­liai mums. Pa­ta­ri­mas mu­zi­kan­tams – pa­jaus­ti nau­jos mu­zi­kos kū­ri­mo sma­gu­mą, ieš­ko­ti nau­jų sce­nos part­ne­rių, nau­jų for­ma­tų bei ne­bi­jo­ti su­skam­bė­ti ki­taip. Gal­būt net­gi pa­si­da­ry­ti pro­gra­mą fes­ti­va­liui „Aly­tus Jazz“, nes mus trau­kia nau­jos ir ne­skam­bė­ju­sios pro­gra­mos. 

– Ko­kie Jū­sų as­me­ni­niai tiks­lai or­gan­zuo­jant šį fes­ti­va­lį at­ei­ty­je?

– Pa­lai­ky­ti to­kį for­ma­tą, kai su­ku­ria­me ter­pę tiek klau­sy­to­jui, ku­ris no­ri kom­for­tiš­kai sė­dė­ti šva­rio­je sa­lė­je, tiek tam, ku­ris no­ri at­ei­ti ne­for­ma­liai ir mė­gau­tis ko­ky­biš­ku gar­su kaž­ką ska­nau­jant. Ma­nau, to­kia jau­ki ap­lin­ka ne­įpa­rei­go­tų, o kvies­tų. Kad ir kiek pi­ni­gų įdė­tu­me į ko­mu­ni­ka­ci­ją, vis tiek ge­riau­siai vei­kia pa­ty­ri­mi­nė re­kla­ma, kai žmo­gus po ren­gi­nio per­tran­sliuo­ja ge­ras emo­ci­jas. No­ri­si, kad at­si­ras­tų dau­giau su­pran­tan­čių, jog Aly­tu­je nė­ra daug pro­gų kul­tū­rin­gai at­si­pa­lai­duo­ti su ko­ky­biš­ka mu­zi­ka, ko­ky­biš­ku tu­ri­niu ant sta­lo ir ge­ra kom­pa­ni­ja, ku­rią pats pa­si­rin­kai, ir jie to­kią pro­gą iš­nau­do­tų.

– Džem­se­še­no me­tu ir pa­ti už­li­po­te ant sce­nos, kaip jau­tė­tės?

   • Ne­bu­vo, kad la­bai no­rė­čiau, bet dže­mas for­muo­ja­si na­tū­ra­liai. Ta­das Pa­sa­ra­vi­čius bu­vo dže­mo ku­ra­to­rius, ku­ris rū­pi­no­si, kad prie kiek­vie­no in­stru­men­to sė­dė­tų žmo­gus. Bū­tent jis ma­ne ir įkal­bė­jo pa­dai­nuo­ti. Pa­ti esu bai­gu­si džia­zo vo­ka­lo stu­di­jas, bet ne­su dai­na­vu­si jau daug me­tų. Mu­zi­ka – kaip spor­tas, jei ne­si­tre­ni­ruo­ji, ge­bė­ji­mai pra­nyks­ta ir ten­ka dirb­ti, kad pa­siek­tum bu­vu­sį ly­gį. Nors man šis su­dai­na­vi­mas bu­vo kaip ma­ra­to­nas de­šimt me­tų ne­bė­gu­siam bė­gi­kui, bet bu­vo la­bai ge­ra pa­bū­ti emo­ci­jo­je. Šiaip sten­giuo­si ne­lip­ti į sce­ną, kai ne­ga­liu pa­da­ry­ti iki ga­lo ge­rai, bet šį kar­tą nu­ta­riau ig­no­ruo­ti sau iš­si­kel­tą rei­ka­la­vi­mą ir ig­no­ruo­ju jį iki šiol, nes ne­klau­siau jo­kių įra­šų, kaip aš ten skam­bė­jau. Ne­pai­sant ko­ky­bės, jaus­mas bu­vo ge­ras, ma­žiau jau­du­lio nei ti­kė­jau­si, nes tie­siog mė­ga­vau­si tuo, ką ki­ti jau­tė.

Vik­to­ri­ja Mont­vy­dai­tė
Vil­niaus uni­ver­si­te­to Ko­mu­ni­ka­ci­jos fa­kul­te­to žur­na­lis­ti­kos ba­ka­lau­ro pro­gra­mos II kur­so stu­den­tė