Jubiliatės reakcija, gavus mero sveikinimą

Senjorė, laikydama jį rankose, prisipažino patekusi į filosofinę aklavietę: ji tiesiog nežino, ar juoktis, ar liūdėti. Žinoma, būtų nuodėmė liūdėti. Reikia žavėtis mero administracijos strateginiu mąstymu: kam sveikinti žmogų laiku, kai visi kiti tai daro? Juk tada mero žodžiai paskęstų bendrame sveikinimų triukšme! O štai po metų – idealus laikas. Kai senatvės krizė jau praėjusi, valdžia tave kilniai sugrąžina metais atgal. Be to, tik įsivaizduokite, kokius titaniškus biurokratijos labirintus turėjo praeiti šis atvirukas. Tikėtina, kad jubiliatų sąrašus savivaldybės klerkai rašo ranka, žąsies plunksna, o vėliau siunčia per kurjerius, kurie pėsčiomis, klampodami per iškastas Alytaus gatves, neša juos į atokesnius mikrorajonus. Tai, kad sveikinimas adresatą pasiekė vos su 365 dienų vėlavimu, yra tikras operatyvumo triumfas ir vietos pašto sistemos pergalė.

Iš kitos pusės, situacija dvelkia subtilia egzistencine drama. Kai gauni sveikinimą su 70-mečiu būdama jau 71-erių, kyla natūralus klausimas: galbūt tai – subtili užuomina į bendrą miesto vystymosi tempą? Jei sveikinimas vėluoja metus, tai duobėtas gatves mero komanda tikriausiai suremontuos maždaug iki šio amžiaus vidurio.

Galutinė išvada viena – juoktis šioje situacijoje yra kur kas sveikiau, nes liūdint greičiau senstama, o savivaldybė nespėja fiksuoti tokių greitų pokyčių. Belieka tikėtis, kad sulaukusi 80-mečio senjorė mero sveikinimą gaus dar būdama gyva ir sveika – pavyzdžiui, švenčiant 83-iąjį gimtadienį. Geriau vėliau negu niekada, ar ne, gerbiamas mere? O kol kas – senjorė taria ačiū už nemokamą kelionę laiku atgal.