Ju­lius Trun­cė: „Lie­tu­vo­je gy­ven­ti ge­ra“

Nuo ma­žens bu­vo prie ūkio

„Jūs man pa­sa­ky­kit, kas lie­pė apie ma­ne pa­ra­šy­t, rei­kės duo­t su laz­da“, – taip kie­me pa­si­ti­ko Ju­lius.

Ne­iš­gir­dęs at­sa­ky­mo, kaip ir anais, va­di­na­mais ko­lū­kių lai­kais, pa­reiš­kė: „Jei rei­kia kal­bė­t, tai kal­bam“. Tik šį­kart ne apie ja­vap­jū­tę ar pri­mil­žius kar­vių fer­mo­se, o apie tai, kaip at­ke­liau­ta iki gar­bin­gos su­kak­ties.

Kaip pats sa­ko, nuo ma­žens bu­vo prie ūkio, nes tė­vai, gy­ve­nę Dau­gų se­niū­ni­jo­je, Mie­liū­nų kai­me au­gi­no gy­vu­lius, tu­rė­jo apie 30 hek­ta­rų že­mės. Tad ir abiem sū­nums te­ko daug pa­dė­ti ūky­je. Ir Ju­lius, ir Juo­zas pa­si­rin­ko žem­dir­biš­kas spe­cia­ly­bes. Juo­zas bai­gė tuo­me­tę Ve­te­ri­na­ri­jos aka­de­mi­ją ir il­gus me­tus va­do­va­vo šios aka­de­mi­jos Mo­ko­ma­jam ūkiui. Ju­lius ta­po ag­ro­no­mu ir pra­dė­jo dar­buo­tis bri­ga­di­nin­ku bu­vu­sia­me Ri­mė­nų ta­ry­bi­nia­me ūky­je. 

Tais lai­kais, kai bu­vo sun­ku ras­ti moks­lus bai­gu­sį ko­lū­kio pir­mi­nin­ką, Ju­lius juo ta­po 23-ejų. Pra­dė­jo va­do­vau­ti „Švy­tu­riui“, ku­rio cen­tras bu­vo Il­guo­se, da­bar­ti­nės Alo­vės se­niū­ni­jos te­ri­to­ri­jo­je. Šį ko­lū­kį su­jun­gus su Alo­vės, pa­skir­tas pas­tarojo va­do­vu. Ir taip ko­lū­kių pir­mi­nin­ko pa­rei­go­se – 26-eri me­tai. Po to, dar iki iš­ėji­mo į pen­si­ją, te­ko bū­ti vie­no paukš­ty­no Aly­taus ra­jo­ne direktoriu­mi.

Kaip iš­si­lai­ky­ti tiek me­tų va­do­vu? Ju­lius pateikė vie­nin­te­lį at­sa­ky­mą: „Tu­rė­jau ge­rus spe­cia­lis­tus, dar­buo­to­jus, su vi­sais sten­giau­si su­tar­ti. Į dar­bą iš­va­žiuo­da­vau šeš­tą va­lan­dą ry­to, o ka­da grįž­da­vau – ge­riau ne­klaus­ki­te. Ka­da rei­kė­da­vo, ta­da ir grįž­da­vau. Pa­slap­tis.“ Taip pa­sa­kęs  Ju­lius nu­si­šyp­so, o žmo­na Bro­nė – tik ran­ka mos­te­li. Ant jos pe­čių bu­vo na­mų ūkis ir vai­kų au­gi­ni­mas.

„Jei ne ko­lū­kio pir­mi­nin­kas, vel­nias už jo bū­tų te­kė­jęs“

Taip da­bar juo­kau­ja Ju­liaus žmo­na Bro­nė, pri­si­mi­nu­si jud­vie­jų pa­žin­tį. Pir­mą­kart jie su­si­ti­ko vie­no­se ves­tu­vė­se ir po me­tų su­si­tuo­kė. 

Bro­nė, ki­lu­si taip pat iš Dau­gų kraš­to, bai­gu­si tuo­me­tę Vil­niaus pe­da­go­gi­nę mo­kyk­lą, dir­bo bu­vu­sio­je Meš­ku­čių mo­kyk­lo­je, Alo­vės apy­lin­kė­je, čia vei­ku­sia­me dar­že­ly­je. Abu su vy­ru ap­si­gy­ve­no Ja­na­po­lio kai­me, Alo­vės ko­lū­kiui pri­klau­siu­sia­me na­me, ku­rį vė­liau, kaip ir dau­ge­lis, įsi­gi­jo už va­di­na­muo­sius če­kius.

Ju­lius ir Bro­nė šian­dien džiau­gia­si sa­vo vai­kais – duk­ra Ra­sa ir sū­nu­mi Au­ri­mu. Jie tu­ri dar­bus, gra­žias šei­mas, be­je, Au­ri­mas dabar yra Aly­taus ra­jo­no vi­ce­me­ras.

Lau­kia su­si­ti­ki­mo su drau­gais

Ju­lius sa­ko­si šian­dien re­tai su­si­tin­kan­tis su bu­vu­siais ko­le­go­mis, ne­bent kaž­kur mies­te ar po­li­kli­ni­ko­je. O jei­gu jau su­si­tin­ka, ži­no­ma, dau­giau­sia kal­bų apie...

Daugiau sužinokite skaitydami laikraščio „Alytaus naujienos“ 13997-ąjį numerį.

© Laikraščio „Alytaus naujienos“ publikacijų autorystė yra saugoma

℗ Teksto perpublikavimas žiniasklaidos priemonėse draudžiamas*

* Išskyrus atvejus, kai sudaroma raštiška sutartis. 

Kreiptis el. p. redakcija@alytausnaujienos.lt