„Jo­kia vais­ti­nė ne­su­teiks to­kių vais­tų, ko­kius su­tei­kia šo­kis...”

Šie „Sen­jo­rų nak­ti­šo­kiai“ pra­si­dė­jo nuo Aly­taus mies­to me­ro Ne­ri­jaus Ce­siu­lio kal­bos. „Prieš ke­tu­rias­de­šimt me­tų šio­je „ploš­čiad­kė­je“ bu­vo iš­jung­ta mu­zi­ka, ir ke­tu­rias­de­šimt me­tų čia ne­si­su­ko po­ros, ne­si­šyp­so­jo žmo­nės, ne­si­kū­rė mei­lės is­to­ri­jos. Pra­ei­tais me­tais mes pa­da­rėm ban­dy­mą, ar dar yra tų tik­rų aly­tiš­kių, ku­rie no­ri čia at­ei­ti, pri­si­min­ti jau­nys­tę ir šok­ti“, – kal­bė­jo me­ras.

N.Ce­siu­lis pri­ža­dė­jo, kad kol sen­jo­rai suk­sis šo­kių aikš­te­lė­je, tol rengs šo­kių ren­gi­nius, o ru­de­nį, kai at­šals oras ir pa­si­pils lie­tus, su­ras pa­tal­pas, kur jie vėl ga­lės šok­ti.

Pir­mie­ji pir­ma­die­nio va­ka­rą į šo­kių aikš­te­lę įžen­gė Mil­da su Vy­tau­tu, ku­rie su­si­pa­ži­no prieš pen­kio­li­ka me­tų šo­kių aikš­te­lė­je ir nuo to lai­ko va­žiuo­ja be­veik vi­sur, kur tik ga­li pa­si­šok­ti. Mil­da pa­sa­ko­jo, kad šok­ti iš­ėjo pir­mie­ji, nes per ka­ran­ti­ną la­bai pa­si­il­go šo­kių.

„Po pir­mo šo­kio kar­tais ir šir­de­lė su­dre­ba, bet po an­tro ar tre­čio ei­nam šok­ti kaip aš­tuo­nio­lik­me­čiai“, – juo­kė­si Mil­da. Vy­tau­tas pri­dė­jo, kad jiems šo­kiai kaip mankš­ta ir ge­riau ju­dės šo­kių aikš­te­lė­je nei bė­gios.

Ne­ti­kė­tai nu­skam­bė­jus pol­kos me­lo­di­jai po­ra su ma­nim at­si­svei­ki­no, nes mi­nė­jo, kad nuo­sta­biai šo­ka pol­ką.

Vie­na ele­gan­tiš­kiau­sių po­rų vi­so­je aikš­te­lė­je bu­vo Ele­na ir Jo­nas. Ele­na pa­sa­ko­jo, kad į kiek­vie­nus šo­kius at­ei­na ap­si­ren­gu­si pa­čios ner­tais rū­bais.

Po­ra jau dvy­li­ka me­tų šo­ka kar­tu, o mei­lė šo­kiui – nuo pat ma­žens. Jo­nas kal­bė­jo, kad šok­da­vo jau­nys­tė­je, stu­den­ta­vi­mo lai­kais, o da­bar sten­gia­si ne­pra­leis­ti nė vie­no ren­gi­nio, ku­ria­me ga­li pa­si­šok­ti.

„Jau­čia­mės šian­dien pui­kiai. Svar­biau­sia su ge­ra nuo­tai­ka at­ei­ti ir ge­ra iš­ei­ti. Jei­gu tu at­ei­si su­rū­gęs, tai ir bus to­kia nuo­tai­ka“, – nu­si­šyp­so­jo Jo­nas ir nu­si­ve­dė Ele­ną to­liau šok­ti.

Vie­na iš ener­gin­giau­siai ir įsi­min­ti­niau­siai šo­ku­sių po­rų bu­vo Vi­tas ir Ja­ni­na iš Prie­nų. Jie pa­sa­ko­jo, kad yra iš­pro­tė­ję dėl šo­kių ir to­kio ti­po ren­gi­niuo­se da­ly­vau­ja vi­sur: Drus­ki­nin­kuo­se, Aly­tu­je, kur tik kas bū­na. Vi­tas pri­si­mi­nė, kad prieš sep­ty­ne­rius me­tus juos su­ve­dė šo­kis ir su­si­pa­ži­ni­mo pro­ga pa­ra­šė Ja­ni­nai ei­lė­raš­tį: „Man pa­tin­ka šis Ne­mu­no vin­gis / Ir til­tas virš jo­jo pa­ki­bis / Ir čio­nais su­tik­ta drau­gė / Ir jos šok­ti troš­ki­mas be­ri­bis.“

Vi­tas pri­dė­jo, kad jiems šo­kiai yra kaip vais­tai: „Jo­kia vais­ti­nė ne­su­teiks to­kių vais­tų, ko­kius su­tei­kia šo­kis, nes aš iš­pro­tė­jęs šo­kė­jas.“ Po­ra džiau­gė­si ren­gi­niu ir šo­kių aikš­te­lę pa­li­ko pas­ku­ti­niai.

Aly­tiš­kių po­ra Al­gi­man­tas ir Vi­da taip pat su­si­pa­ži­no šo­kiuo­se prieš še­še­rius me­tus. Al­gi­man­tas juo­kė­si, kad šo­kių sa­lė­je blo­gos nuo­tai­kos ne­ga­li bū­ti ir kad šo­ka tiek, kiek sa­ve pa­me­na.

„Kur tik yra ko­kie ren­gi­niai, kur ga­lim pa­si­šok­ti, tai ir va­žiuo­jam. Kol šo­kam, tol esam jau­ni. Ne­lei­džiam sau pa­sen­ti“, – šyp­so­jo­si Vi­da.

Pas­ku­ti­nio va­ka­ro šo­kio ir aš bu­vau pa­kvies­ta. Ne­slėp­siu, vos spė­jau dė­lio­ti ko­jas kar­tu su sen­jo­ru, o po šo­kio tu­rė­jau at­gau­ti kva­pą. Ste­bė­jau­si, kaip sen­jo­rai vi­są va­ka­rą šo­ko ne­si­il­sė­da­mi ir po ren­gi­nio no­rė­jo su­šok­ti dar bent ke­lis šo­kius.

Aly­taus kul­tū­ros cen­tro rin­ko­da­ros ir ko­mu­ni­ka­ci­jos spe­cia­lis­tė I.Ko­mi­čiū­tė kal­bė­jo, kad sen­jo­rai yra ta au­di­to­ri­ja, ku­ri no­riai ei­na į ren­gi­nius, ne­pri­klau­so­mai nuo jų žan­ro.

„Ga­li­my­be pa­si­links­min­ti, pa­ben­drau­ti, pa­si­puoš­ti Aly­taus sen­jo­rai nau­do­ja­si su di­de­liu en­tu­ziaz­mu, tuo la­bai džiau­gia­mės, nes ren­gi­nys bū­tent dėl jų so­cia­li­nių bei kul­tū­ri­nių po­rei­kių ir bu­vo su­gal­vo­tas“, – džiau­gė­si I.Ko­mi­čiū­tė.

I.Ko­mi­čiū­tė pa­sa­ko­jo, kad „Sen­jo­rų nak­ti­šo­kiai“ yra vie­nas iš tų ren­gi­nių, apie ku­rį nė­ra gau­ta blo­gų at­si­lie­pi­mų, ne­bent, kad bu­vo per trum­pas.

„Tai yra to­dėl, nes čia jie ga­li pa­mirš­ti vi­sas šių die­nų liūd­nas ak­tu­a­li­jas, at­si­pa­lai­duo­ti, pa­si­jus­ti rei­ka­lin­gi, pa­si­links­min­ti iš šir­dies, o gal net ir nau­jų pa­žin­čių at­ras­ti“, – pri­dė­jo Aly­taus kul­tū­ros cen­tro rin­ko­da­ros ir ko­mu­ni­ka­ci­jos spe­cia­lis­tė.

Ka­dan­gi šie ren­gi­niai yra la­bai rei­ka­lin­gi ir svar­būs Aly­taus mies­to sen­jo­rams, I.Ko­mi­čiū­tė pra­ne­ša, kad ki­ti „Sen­jo­rų nak­ti­šo­kiai“ vyks jau rug­pjū­čio 26 die­ną.