„Jei anksčiau kiton dienon būtų laidoję, visas kaimas būtų apšnekėjęs“

Pakvietė ateiti pamačyti

Toje pačioje Rumbonių vietoje Tumynai šeimininkauja jau daugiau nei šimtmetį. Pradžioje – Kęstučio prodiedukai nuo tėvo pusės, po to – diedukai, po jų – tėvai, o po vedybų su Lina iš kaimyninio Panemuninkų kaimo įsikūrė ir pats Kęstutis. Dabar čia vietos užtenka dviem Linos ir Kęstučio Tumynų  dukroms Gretai ir Miglei su šeimomis, kurių viena jau sūpuoja  keturių mėnesių mažylę ir jau jauniesiems Tumynams suteikė diedukų rangą. O jų sūnus Jokūbas – dar  aštuntokas.

„Mergaitės čia, vietoje, statosi savo namus, greitai iš mūsų išeis, bet šiandien Tumynų namai – pilni žmonių. Ir nuo  diedukų iki šiol pas mus išlikusi gili tradicija – kiekvieno sekmadienio priešpietę skirti bažnyčiai. Sek­madieninės mišios Rumbonių bažnyčioje – mums šventas dalykas. Be jų neįsivaizduojamas mūsų gyvenimas“, – pasakoja Kęstutis.

Jo diedukas Mikas iki iškeliavimo į Amžinybę buvo giesmininkas Rumbonių bažnyčioje. Pasak Kęstučio, turėjo labai gerą balsą, mokėjo daug senovinių giesmių, giedamų ne tik bažnyčioje, bet ir per šermenis, ketvirtines (keturios savaitės po mirties – A. M.), metines. 
Kai anūkas ūgtelėjo ir diedukas su vargonininku pamatė, jog jis turi neblogą balsą, pagalbon pasitelkė ir Kęstutį: „Aš tada ateidavau į jaunimo mišias, man buvo dvylika metų, jie man kartą  pasakė: „Ateik pamačyk prie vyresnių“. Kažkaip nedrąsu buvo, bet atėjau.“
Taip prasidėjo Kęstučio, kaip giesmininko, kelias ne tik į bažnyčią, bet ir į giedojimą šermenyse.

„Gal dabar kažkam ir keistai atrodo, kad vaikas vedžiojamas į šermenis, bet aš nebijau prisipažinti – mano vaikystėje ir mano šeimoje taip buvo. Ir man patiko eiti į šermenis, stebėti žmones. Senieji giesmininkai mane visados kviesdavosi giedoti kartu“, – į prisiminimus nuklydo jau 35 metus  giedantis K. Tumynas.

Gieda senoviškas giesmes

Beveik prieš dešimtmetį kartu su Kęstučiu giesmininkų keliu pasuko ir dukros Greta su Migle. Kaip sakoma, obuolys nuo obels netoli rieda: Kęstutis – paskui diedulį, Greta ir Miglė – paskui tėvelį.

„Su dukromis giedame Rumbonių bažnyčios chore, dabar dažniausiai su vyriausia dukra Greta abu vykstame giedoti ir pas mirusius, taip pat – į kitas jų pagerbimo iškilmes. Nenoriu girtis, bet tik mes šiame krašte giedame senoviškas giesmes, o jos labai populiarios, ypač tarp garbaus amžiaus žmonių. Išgirdę jas giedant, žmonės mus neretai kviečiasi ir į kitus kraštus, pavyzdžiui, Vilnių, Kauną ar kaimyninį Prienų rajoną“, – giedojimo maršrutų neslėpė K. Tumynas.

Tuo pačiu prisipažino, kad Rumbonyse ir kituose Alytaus seniūnijos kraštuose jis, kaip seniūnas, su giesmėmis labai dažnas ir labai pageidaujamas svečias.

Į klausimą, kuo senovinės giesmės mirusiems pagerbti skiriasi nuo dabartinių, Kęstutis atsakymo ilgai neieško: „Dabartinės giesmės – kaip dainos, dažniausiai – iš kelių žodžių. O senovinės – apie gyvenimą iki išėjimo į Amžinybę. Tos giesmės labai melodingos, kaip sakau, su turiniu. Jų išmokau iš diedulio, parapijos choristų, šiandien labai džiaugiuosi, kad turiu, kam perduoti.“

Abi Kęstučio ir Linos Tumynų dukros – ne tik giesmininkės, bet ir valdančios muzikos instrumentus. Greta Alytaus muzikos mokykloje yra išmokusi groti smuiku, Miglė – toje pačioje mokykloje ir Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje baigusi grojimo kanklėmis mokslus. Ji vargoninkauja Alytaus šv. Brunono Kverfurtiečio koplyčioje. Jokūbas Alytaus muzikos mokykloje mokėsi groti saksofonu, bet šiuo metu jis labiausia domisi sportu.

Pats Kęstutis Rumbonių bažnyčioje vargonais groja penkerius metus. Kaip pats sako, mirus šviesios atminties vargonininkui Algiui Atmanavičiui, kažkas turėjo jį pakeisti, tad teko išmokti groti vargonais. Iki tol Kęstutis virkdė armoniką ir šiek tiek akordeoną.

Kaip pasikeitė laidotuvės?

Kadangi K. Tumynui, paties teigimu, teko Amžinybėn išlydėti tiek daug žmonių, kad, ko gero, netilptų į didelę salę, kaipgi pasikeitė laidotuvės, gal atsirado naujų tradicijų?

... Visą straipsnį rasite mūsų naujausią (Nr. 14143/83) spaudinį Alytuje įsigiję parduotuvėse „Aibė“, „Čia market“, „Iki“, „Maxima“, „Norfa“, „Rimi“ ir kt. 

Antradienio numeris kainuoja 1 Eur, savaitgalio – 1,1 Eur.