Ir vėl derybos be aiškių perspektyvų

Apie tai buvo šimtai medijų pranešimų šiemet ir pernai. Apie problemą pasisakė dešimtys įvairių šalių politikų. Rusų atstovai tvirtino, esą Aliaskoje buvo pasiekti „konstruktyvūs susitarimai dėl taikos”, amerikiečiai šitai neigė, tvirtindami, esą Ankoridže nieko esmingo neįvyko, ką įrodo D. Trumpo iniciatyva nesurengti bendri pietūs ir taip sutrumpinta susitikimo trukmė. Vis dėlto pažangos iki dabar nematyti.

Rusijos pareigūnai į šiauriausią JAV valstiją atvežė anksčiau suformuluotas taikos sąlygas, D. Trumpui bei jo diplomatijos atstovams jos atrodė it švelniausia Maskvos pozicija iš viso to, ką jie ligitol buvo girdėję, nepaisant, kad Maskvos pozicija visiškai atitiko Rusijos diplomatijos tradiciją, t. y. buvo itin kieta. Vadinamajai Ankoridžo dvasiai pasipriešino tik ukrainiečiai bei Europos šalys. Priezidentas Volodymiras Zelenskis formaliai negalėjo sutikti, kad Rusijos kariuomenės okupuotos ukrainiečių žemės būtų ne tik atiduotos okupantams, bet ir teisiškai pripažintos. Europos lyderiai net patyrę JAV politinį diplomatinį spaudimą, vis dėlto išsaugojo savo dar 2022-aisiais priimtą savo sprendimą didinti spaudimą Rusijai bei užtikrinti karinę, politinę bei finansinę paramą Kyjivui.

Šiandien Vakaruose galima atrasti autorių, kurie sako, kad Europos motyvas labai primityvus: esą europiečių lyderiams nepatinka būti už JAV – Kinijos – Rusijos triumvirato kontaktų ir derybų ribų, todėl jie dabar elgiasi taip aikštingai. Tačiau vargu, ar tokios versijos yra daugiau ar mažiau pagrįstos tikrove.

Šią savaitę abiejų kariaujančių pusių atstovai bei amerikiečiai susitiko veik metus lauktų derybų Jungtinių Arabų Emyratų Abu Dabyje. Kaip ir galima buvo tikėtis, diplomatiniai pokalbiai praėjo nepasiekus didesnės pažangos, išskyrus gal tik apsikeitimo belaisviais klausimą. D. Trumpo atstovai Jaredas Kushneris ir Steve'as Wittkofas po pokalbių išskrido į Maskvą susitikti su V. Putinu. Kitądien – į Airiją su V. Zelenskiu. Į Dubliną atvykę Ukrainos prezidentas žurnalistams sakė, esą amerikiečiai telkia savo dėmesį į Donbaso priklausomybės problemą. JAV atstovai nori, kad Ukrainos kariuomenė iš regiono visiškai pasitrauktų (taip ir iš tų regiono lopinių, kurių rusų kariuomenė niekada nebuvo užėmusi) ir visaip kaip ieško, kaip galėtų klausimą „modifikuoti”, kad toks sprendimas ukrainiečiams taptų priimtinesnis.

Reikalas tas, kad Maskva Donbaso regiono priklausomybės klausimu yra nusiteikusi kategoriškai ir demonstruoja nuo to nesitrauksianti nė per plauką. Rusija tai įsivaizduoja kaip milžinišką kompromisą – šioje derybų stadijoje reikalauti tik dviejų (Luhansko bei Donetsko) sričių iš keturių (dar Zaporyžės bei Chersono) Ukrainos regionų, kuriuos ji įrašė į savo konstituciją pirmaisiais karo metais.

Kuo gi svarbi šiuolaikinė derybų stadija? Reikalas tas, kad be „kietumo” Rusijos diplomatija remiasi dar ir kita tradicija – daugiaprasmiškumu. Maskva ligišiol niekur nėra tiksliau apibrėžusi, kas, jo požiūriu, iš tikrųjų yra Donbaso regionas – formaliai dvi Ukrainos sritys, o gal keturios ar penkios (dar pridūrus Charkivą), o gal visa kairiakrantė Ukraina. Arba visai kairiajame Dnipro upės krante esanti Ukraina plius Chersonas, Mykolajivas bei Odesa. Iki pat Padniestrės Moldovoje. T.y. dar 2014 m. sukurta Novorosijos koncepcija.

Štai dėl ko V. Zelenskis vakariečių šiandien reikalauja tvirtesnių savo šalies nepriklausomybės išlikimo garantijų už 1994-aisiais pasirašytą vadinamąjį Budapešto memorandumą, kada Rusija, JAV bei Jungtinė Karalystė „užtikrino” Ukrainos saugumą mainais už ukariniečių Rusijai atiduotus sovietų  strategijos aviacijos bei branduolinių ginklų vienetus.

Kad šie dalykai yra susiję, Kyjivas neblogai įtikino nei tik D. Trumpo atstovus, bet ir jį patį. Tačiau JAV prezidentas teikti jų nenori, nes saugumo garantijos Ukrainai jo išpažįstamą MAGA ideologiją atitinka mažiau nei Maskvos suformuluota Ankoridžo dvasia.