„Gamta yra šedevras. Kaimo žmonės kuria meną – savo mažytį pasaulį. Sodina sodus, statosi sodybas, augina daržus ir darželius, ant kalvelės besigananti karvutė jau yra šedevro dalis.“

– Džiaugiamės, kad Jūsų kūrybą galime pristatyti Alytuje, Loretos galerijoje. Kai ruošėmės šiam pokalbiui, perklausėme, perskaitėme kelis kitus interviu su Jumis. Kilo ir daugiau klausimų ir dar didesnis noras pristatyti Jus alytiškiams. Taigi pakalbėkime apie meną, menininkus, kūrybą, tautą, simbolius. Viename interviu sakėte, kad, norint tapti menininku, reikia turėti ką pasakyti pasauliui, žinoti, kokią idėją nori perteikti, kuo pats nori tapti. Ką gi Jūs norite pasakyti pasauliui? Kokios idėjos esate vedama? Ar jau tapote tuo, kuo norėjote tapti?

– Kiekvienas menininkas pasauliui nori priminti apie dieviškumą, kuris gyvena mūsų aplinkoje, ir netgi mes patys turime dieviškumo pėdsakų savyje. Tai išties tauri idėja, nes daugelis ateidami į žemę šią savo savybę pamiršome. Žodis „menas“ iš ko kilęs? Iš kito žodžio „menu“ arba „prisimenu“. Man menas visada buvo tapatus prisiminimui, iš kur mes atėjome prieš gimdami. Savo kūryba tai ir stengiuosi atskleisti. Kartais pavyksta (nusijuokia).

Klausiate, ar tapau tuo, kuo norėjau tapti. Mes ne tampame kažkuo, mes jau būname, tik vėlgi tereikia sužadinti giliąją atmintį ir prisiminti, kas esi ir ko atėjai į šį pasaulį.

– Sakoma, kad „menas – instrumentas, su kuriuo atskleidžiamas Dievas žmoguje, visi menai turi labai kilnius tikslus“. Kokį tikslą turi tautodailės menas? Profesionalusis dailės, teatro, literatūros menas? Šiuolaikinis menas?

– Tautodailės meno tikslas – išsaugoti tautinį paveldą: audinių raštus, kryžius, dainas, sodų rišimą. Profesionalusis menas saugo Tiesos ir Šviesos vertybes, žadina žmogų, kad šis ieškotų prasmės. Jis primena apie aukštesnius tikslus. Šiuolaikinis menas – lygiai taip pat, tik jis turi daug įvairių priemonių apie tai kalbėti. Dabar šiuolaikinio meno atstovai vienu metu gali ir piešti, ir dainuoti, visa tai filmuoti arba fotografuoti. Paskui prasideda montavimo darbai. Tas daugiasluoksniškumas irgi skatina žmogų surasti grožį ten, kur anksčiau jis nebuvo įžvelgiamas. Žinote, grožis itin susijęs su menu. Kalbėti apie grožį – tas pats, kas kalbėti apie dieviškumą. Tai anapusinė duotybė žmogui, kuri ir skiria jį nuo gyvūno. Menas yra labai plati sąvoka. Juk gyventi ir išgyventi sudėtingomis sąlygomis taip pat menas, tiesa?

– Taip, tai galima patvirtinti kaip tiesą prisiminus mūsų istorijos laikotarpius. O kaip yra dabar? Gyvename materialaus pertekliaus ir galimybių gausoje. Už tai tereikia atiduoti savo laiką. Pamodeliuokime mūsų visuomenės vaizdą: gyvename mieste, dirbame aštuonias valandas, o kartais ir dvylika valandų per dieną. Likusį laiką pasiima buitis. Ar reikia meno šiuolaikinei visuomenei? Kokio?

– Viktoras Franklis menu laikė kiekvieną darbą. Aš irgi manau, kad bet koks darbas, netgi pati paprasčiausia buitis yra menas. Mes visada kuriame. Grįžtame iš darbų, pavalgome ir įsijungiame kokią nors šou laidą arba filmą. Tai – poilsio menas, jį kažkas kūrė. Problema ta, kad visais laikais žmonėms reikėjo gero meno. Toks menas pakylėja, atveria arba primena vertybes, tokias kaip turėti savo nuomonę, prisiminti, dėl ko darau vieną ar kitą darbą, kokius norėčiau matyti užaugusius savo vaikus, koks aš pats noriu būti, kam aš gyvenu ir kam mirštu, ko vertas mano gyvenimas. Jei randame atsakymus į šiuos klausimus, mes pradedame giliau ir gaiviau kvėpuoti. Menas – kelrodė žvaigždė, kuri skatina augti. Jis turi būti paveikus, ne be reikalo yra žodis „paveikslas“. Menininko užduotis – ne tik pasakyti didelę tiesą, bet ir rasti būdą, kad žmogus suklustų. O kada žmogus suklūsta? Kai sakoma tiesa užkabina emocijas ir gilesnius proto klodus netikėtumu, naujomis išraiškomis, metaforomis.

– Ar meno reikia kaimo žmogui, kurio gyvenimo ritmą diktuoja gamta?

– Kad jis ir taip apsuptas meno. Gamta yra šedevras. Kaimo žmonės kuria meną – savo mažytį pasaulį. Sodina sodus, statosi sodybas, augina daržus ir darželius, ant kalvelės besigananti karvutė jau yra šedevro dalis. Mes visi jame gyvename. Šitai būtina prisiminti!

– Kaip manote, ko reikia šiuolaikiniam žmogui, kad atsisuktų į dvasingumą? Suvoktų esantis daugiau nei tik kūnas?

– Gyvenimo situacijos – ligos, bankrotai, karai, skurdas, blogi santykiai, nemeilė, atitolimas nuo Dievo. Kuo šios situacijos sunkesnės, tuo lengviau atsisukama į dvasingumą. Dabartiniai laikai kelia daug iššūkių. Kuo sudėtingesnis gyvenimas, tuo daugiau iškyla prasmės klausimų. Į juos būtina atsakyti, jei norime eiti pirmyn.

– Jūs ne tik piešiate, karpote, bet ir rašote. Savo knygas pasirašote slapyvardžiu. Iš kur atsirado Mažoji Giraitė?

– Tai jaunystės opusas. Kai išleidau pirmąją knygą, buvo nejauku prisipažinti, tad pasirinkau slapyvardį. Man tai gražus simbolis. Jį ištarusi matau jaunuolyną, peršviestą saulės, plazdantį nuo vėjo ir su daug paukščių, giedančių Dievui. Įdomus sutapimas lydėjo vėliau.

Kai nusipirkome sodybą, nė nežinojau, kad šalia esantis miškelis vietinių vadinamas Giraite. Netgi kaimas seniau taip vadintas! Kada vasarą būnu sodyboje, dažnai pabundu prieš patekant saulei ir girdžiu vieną paukštelį čiulbant, paskui kitą, o vėliau pragysta visas choras. Jie meldžiasi Šviesai.

– Simboliai Jūsų tapytuose paveiksluose: pienės pūkas – siela, paukštis – žmogus, žemuogė ir rožė – skausmas, rugių laukas – amžinybė, rugio varpa – subrendusi siela. Žinant jų reikšmes paveikslas nėra vien gražus vaizdas, kuriame dera spalvos, formos, detalės. Kaip siūlytumėte jį „skaityti“ lankytojui, kuris užsuko tiesiog pasidairyti po galeriją?

– Paklausti savęs – ką jaučiu žiūrėdamas į paveikslą? Siela jam atsakys.

– „Gyvenimas ir kūryba turi būti vientisi.“ Šie Jūsų žodžiai patvirtina vieną iš dėsnių – gyvenimas harmoningas, kai žmogaus mintys, emocijos ir veiksmai sutampa. Kaip manote, ar dėl šio dėsnio nepaisymo žmonių asmeniniame ir netgi valstybių gyvenime tiek destrukcijos?

– Galbūt. Mano nuomone, destrukcija, apie kurią kalbate, atsirado iš savo tapatybės praradimo, nepaisymo. Nerandame, kas esame, kokie esame ir kokie norime būti. Mes prarandame savo tapatybę būti lietuviais. Mums būtina nuolat prisiminti, kuo esame vertingi, kodėl sodiname gėlytes ant senelių kapų.

Giliai jaučiame ryšį su anapusiniu pasauliu, mes jo nebijome, suvokiame, kad tai mūsų dalis, kuriai privalome jausti pagarbą ir kurią turime saugoti. Koks gražus ir gilus mūsų Vėlinių šventimas kaip kontrastas Helovinui! Užsienio psichologai įvardijo, jog jis reikalingas vaikams tam, kad šie nebijotų anapusinio pasaulio, sumažintų atstumą tarp gyvenimo ir mirties. Helovinas atsirado visuomenėse, kur vaikai buvo saugomi nuo mirties reiškinio.

O mes juk kitą dieną po šios šventės keliaujame į kapines ir nešame protėviams šviesą ir šilumą kaip dėkingumo ženklą už tai, kad turime galimybę būti čia per juos. Mes prisiėmėme dar daugiau Vakarų „vertybių“, nepastebėdami, kad tolstame nuo savo tapatybės.

– Kokiame sielos evoliucijos etape, Jūsų nuomone, dabar yra lietuvių tautos siela? Kokios mūsų tautos išskirtinės savybės?

– Kokiame etape esame, tikrai negaliu atsakyti, bet esame jauna tauta. Mūsų valstybingumui tik šimtas metų, tačiau mūsų savasties šaknys siekia nepalyginamai senesnius laikus. Mūsų tauta nepaprastai talentinga. Turime tiek daug menininkų! Kokie mes jautrūs grožiui ir gamtai, kokie mes jautrūs santykiams. Kodėl nesukuriame gerovės valstybės? Gal todėl, kad nesilaikome Dievo įsakymų ir Konstitucijos…

Man buvo atradimas lenkų filosofo Zygmunto Baumano atliktas eksperimentas. Jis nustatė santykį, kiek nusikaltėlių, kiek teisuolių ir kiek darbo bitučių yra tautoje. Ekstremalios situacijos atskleidžia kraštutinumus – išryškėja nusikaltėliai arba teisuoliai. Vidutiniai žmonės, arba tos bitutės, kurios kasdien eina į darbą, kuria savo namus, augina vaikus, – tai jos išsaugo tautą.

Ir žinote ką? Kiekvienoje tautoje, ar joje du, ar dvidešimt penki milijonai gyventojų, procentai vienodi. Tad šiuo požiūriu esame kaip visi – nei blogesni, nei geresni.

– Jūsų palinkėjimas alytiškiams ir Loretos galerijos svečiams.

– Linkiu prisiminti amžinybę, kuri su mumis dabar, ir pasidalyti Šviesa kaip valgiu.