Fotografijos muziejaus Alytuje idėja apleista, bet dar gyva

Kalėdos su kardeliais – praeityje

Stasys – veiklus žmogus. Ne tik dėsto profesinių fotografijos studijų lankytojams Kauno taikomosios dailės mokyklos Alytaus filiale (dabar – Menų ir dizaino mokymo centras), bet ir yra „užkūręs“ įvairias fotografijos veiklas, nuo mokymų iki parodų. Už fotografus suvienijusią veiklą jis 2019 m. įvertintas Alytaus miesto kultūros premija. 

Regis, veiklos netrūksta, bet visgi fotostudijos „Vizija“, tapusios matoma Alytaus kultūrinio žemėlapio stotele, durys šį rudenį užvertos. Kaip pats Stasys sako,  „Vizija“ gyvuos, bet labiau kaip hobis, nes visą darbo laiką praleisti studijoje, kai užsuka vis mažiau lankytojų, finansiškai tiesiog nebeapsimoka. 

Ne paslaptis, kad fotostudijos nyksta visoje Lietuvoje, bet priežastis yra ne tik skaitmeninės fotografijos atėjimas. Labai didelis pasikeitimas buvo tai, kad dokumentams reikalingų fotografijų – daugelio studijų duoną kasdienę – monopolį perėmė pasų poskyriai, „Regitra“. Pasikeitė ir pats požiūris į fotografiją. „Ar žinote, kas buvo vadinama fotografų kalėdomis?“, – su šypsena klausia S. Šmigelskas. Pasirodo, tai – rugsėjo 1-oji, kai fotografai vos spėdavo suktis, nes mokslo metų pradžios proga vaikai, šeimos ateidavo fotografuotis. Pamažu tradicijos keitėsi, tėvų nuotraukoms duoti pinigai buvo praleidžiami kavinėse, o į mūsų kasdienybę atėjo skaitmeniniai fotoaparatai.

„Seniai ir jaunimas“ – amžina kaita

Šį rudenį fotografijos profesinius mokslus Alytaus menų ir dizaino mokymo centre pradėjo 15 studentų, dar 25 mokysis antrame kurse. Ne vienas sieja su šia profesija ir ateities sumanymus. Šių profesinių studijų absolventų sėkmės istorijos taip pat skaičiuojamos jau ne ant vienos rankos pirštų – Stasys pasidžiaugia, kad mokiniai sėkmingai kuria fotografijos verslus ir menus. Mokytojas Stasys juos palaiko, nes mena savo pirmuosius žingsnius, koks svarbus jam tada buvo palaikymas: „Prisimenu, kai tik atdariau studiją, užsuko fotografė Zita Stankevičienė, nufotografavo mane ir parašė „Alytaus naujienose“, kad kuriasi jaunasis fotografas. Tas buvo Nepriklausomybės pradžioje...“

– Susidaro toks įspūdis, kad Alytus, profesijos studijų ir tavo veiklos dėka, tampa fotografų  miestu. Užduosiu provokuojantį klausimą – kodėl augini sau konkurentus?

– Aš to netraktuoju kaip konkurencijos. Smagu, jei galiu kažkam atiduoti žinias, dirbdamas su jaunimu, pats irgi mokausi. Džiaugiuosi, kad fotografijos kokybė auga. Vieni profesijos mokosi, nes nori iš to gyventi, neretai įsivaizduodami, kad tai lengvi pinigai. Kiti išbando jėgas, nes madinga, vizualus požiūris į pasaulį mums duotas, lengviausiai jį suprantame.  Džiaugiuosi, kad turime mokinių, kurie visoje Lietuvoje išgarsėjo, paminėsiu, pavyzdžiui, Karoliną Povilanskaitę-Zaperackienę. Šie jauni, kūrybinį ir verslo kelią fotografijoje pradedantys, žmonės tikrai patiria konkurenciją profesijoje, varžosi ir fotografijų kokybe, ir vardo žinomumu, tai padeda gauti užsakymų. Jei feisbuke kas paprašo rekomenduoti fotografą, komentaruose pasipila pusė šimto pasiūlymų. Anksčiau to nebūdavo.

– O kaip būdavo? 

– Atsimenu, kaip mes atėjome „į rinką“. Šeštadieniais, vidurdienį, prie savivaldybės, kur buvo santuokų rūmai, kaskart rikiavomės šalia „grandų“, kurie gaudavo rimtų užsakymų fotografuoti vestuves. Tai Vladas Valūnas, Albertas Valukonis, Juozas Gramauskas, Sigitas Kizala, Ramūnas Vaitkevičius, Juozas Žukaitis ir kiti. Jie uždarbiaudavo, o mes ateidavome, tokie jauni ir patys sau gražūs, ant „Zenitų“ užsiklijavę juodos izoliacijos, kad nesimatytų pavadinimo, nes vyresnieji jau su užsienyje gamintais fotoaparatais dirbo.  Ir atrodė mums, kad nieko jie, tie vyresnieji,  nemoka. Dabar suprantu, kad jauni ir įžūlūs buvome, kaip ir dabar atėjusi nauja karta, kurie tą patį apie mus galvoja. Dėl to ir nevadinu konkurentais, nes jie tiesiog jauni, kitokie. Viskas kartojasi, toks gyvenimas.

– Kaip dirba ta jaunoji karta?

– Visų pirma, kiek dirba? O dirba jie labai daug, nes 50 procentų fotografavimo dabar yra nuotraukų apdorojimas redagavimo programomis. Anksčiau, būdavo, juostiniu fotoapratu nufotografavai, jei žmonės neužsimerkę – kadras tinkamas. O dabar gali viską koreguoti, klesti grožio kultas, užsakovai nori, kad viskas būtų „pafotošopinta“ ir tobula. Spausdinama nuotraukų šiais laikais labai mažai, dėl to kenčia fotolaboratorijos, Alytuje tokia vienintelė beliko – „Joki“ Vidzgiryje. Prieš kelerius metus buvo mada spausdinti „nuotraukų knygas“, bet išnyko, nes tai gana brangus malonumas. Šiais laikais nuotraukas dauguma kompiuteryje saugo. Žinoma, tai nėra labai saugu. Savo studentams patariu, kad nepaliktų tūkstančių kadrų „sirpti“ kompiuteryje, tarkim, iš įdomios kelionės grįžę, o verčiau atspausdintų 10–15 geriausių nuotraukų. Gal kas paprieštarautų, kad yra „debesys“, bet jei dingtų elektra, gali pražūti visi archyvai. Visko šiame pasaulyje atsitinka.

Ar Alytus turės fotografijos muziejų? 

– Kai pagalvoji, ar verta mokytis fotografuoti, jei po ranka visada mobilusis telefonas, kurio dėka visi tapo fotografais? Gal šiuolaikiniam žmogui fotografavimas tampa kasdieniu įgūdžiu?

– Daugiau fotografuojantys tų įgūdžių gal ir įgauna, bet mes mokome ir mobiliuoju telefonu fotografuoti, nes žmonės neretai tik įsivaizduoja, kad geba tai daryti. Kai pradeda tikrai domėtis  sužino, kad neteisingai daug ką daro. Tiems, kurie yra fotografavę su fotoaparatais, lengviau ir su telefonu susitvarkyti, nes yra tam tikrų niuansų. Yra tekę vesti kursus ir savivaldybių darbuotojams, jiems reikėjo fotografavimo įgūdžių, kad galėtų viešinti renginius. Ir šiaip „telefoniniai“ kursai yra labai populiarūs. 

– Ar tiesa, kad nuotrauka „atsiranda“ galvoje, o ne fotoaparate?

– Teisingai, nes fotografuoja žmogus, o ne fotoaparatas, net ir pats brangiausias. Pirmiausia visada yra idėja, o paskui tau skirtos kelios sekundės jos kokybiškam išpildymui. Studentus mokau, kad geri kadrai pasitaiko, bet nesikartoja. Ar žurnalistikoje, ar tiesiog gamtos peizažą fotografuodamas, turi išmokti greiti orientuotis nustatymuose, kad spėtum tą unikalų kadrą „nuspausti“. 

... Visą straipsnį rasite mūsų naujausią (Nr. 14141/81) spaudinį Alytuje įsigiję parduotuvėse „Aibė“, „Čia market“, „Iki“, „Maxima“, „Norfa“, „Rimi“ ir kt. 

Antradienio numeris kainuoja 1 Eur, savaitgalio – 1,1 Eur.

Laikraštį prenumeruoti yra daug pigiau, ypač visiems ateinantiems metams (dabar – 0,77 Eur, pristatymo mokestis įskaičiuotas). 

Dėmesio: iki spalio 21 dienos laikraščio „Alytaus naujienos“ prenumerata 2026 metams priimama tik „Perlo“ skyriuose (77 Eur) ir pašte (dėl pašto antkainio 12 proc. brangiau). Nuo spalio 22 d. vėl galėsite užsisakyti ir redakcijoje (77 Eur). Mūsų metiniai prenumeratoriai dovanų gaus asmeninių skelbimų, sveikinimų kuponą (30 Eur vertės), „Alytaus žurnalą“ (iki 3 Eur vertės), o su pirmu 2026 m. laikraščiu – ir firminį kalendorių.