Filmuotojas Danielius: „Tai – mano beprotiškas hobis“

– Danieliau, pristatote žmones, renginius, naujienas, istorines publikacijas. Savo portale parodote ir tuos, kurie neturi galimybės būti matomi plačiau, pasisakyti. Ne iš vienos šeimos tenka išgirsti dėkingumą, kad žmogus išėjo, bet jo veidas, kalba Danieliaus dėka išlikusi vaizdo įraše. Kuo pačiam ypatinga tokia veikla?  

– Kai kasdien judi, domiesi, dirbi, net nesijaučia, kiek tų darbo metų, stažo susikaupė. Vienų darbų trukmę „Sodra“ primena, kitų – savas kalendorius, o dažniausiai – žmonės, skatinantys netinginiauti, nuolat rodantys dėmesį, giriantys ir, žinoma, kritikuojantys. Mano veikla prasidėjo fotografavimu, vėliau filmavimu, o dabar aprėpiu beveik viską. Geriau ar blogiau to išmokau pats. Be universitetų ir specialių mokymų. Dėkingas Alytaus 10-osios vidurinės (dabar „Volungės“ progimnazija) ir Daugų technologijos ir verslo mokyklų pedagogams, kurie mane mokė. Tai jie man įskiepijo meilę ir nuoširdumą žmonėms, taip pat mažiausiems ir paprasčiausiems dalykams, kurie ir yra pagrindas patiems didžiausiems darbams.     

– Medijos, žurnalistika, komunikacija išgyvena laiką, kai viskas keičiasi  ypatingai greitu tempu. Bet ir tokioje skuboje kiekvienas rašantis turi  turėti savo etikos kodeksą. Kokios Jūsų taisyklės?  

– Dabar beveik visose srityse vyksta pokyčiai. Jau nebežinau, koks kodeksas galioja, koks madingas. Mano pagrindinis ir priimtiniausias kodeksas – žmoniškumas. Anksčiau televizija ir visa žiniasklaida reklamavo alkoholį, rūkalus, bodėjosi vienos lyties atstovų viešumo. Dabar atvirkščiai: draudžiama viešai rodyti alkoholį, rūkalus, o štai seksualinės mažumos yra pačiame pike. Tai koks tada tas tikrasis etikos kodeksas, kai kažkas kaip šaškes valdo žmoniją, skaldo ir šaiposi? 

O tokius mažiukus kaip aš bet kas ir bet kada gali griežtai nubausti, o vėliau visam pasauliui išviešinti, koks esi nusikaltėlis. Pasiskųsti ar paprašyti užtarimo nėra pas ką, nes visa tai vadinama demokratija. Todėl stengiuosi laikytis žmoniškumo etiketo.  

–  Kitose Europos šalyse tekstų derinimas – negirdėtas reikalas. Mūsuose pasitaiko perfekcionistų, kuriems jų viešas vaizdas ar žodžiai labai svarbūs ir jie prašo derinti. O Jūsų irgi prašoma? Ir dar. Ar atsiranda norinčių aiškinti, kaip reikia daryti Jūsų darbą?  

– Labai retai, bet prašo. Kas stebi, mato, ką darau – pasitiki. Žino, kad nepulsiu į kraštutinumus ir nepagarsinsiu kontroversiškų gyvenimo įvykių detalių. O aiškinimų, kaip ką daryti, dažnai išgirstu. Ypač iš tų, kurie to niekada nedarė ir nedarys. Tokie žmonės, jų teigimu, labiausiai supranta, kaip reikia rašyti, filmuoti. Linksmai jiems pasakau, jog jei nepadeda, tai tegul netrukdo.   

–  Mūsų žmogiškoji prigimtis tokia, kad mums reikia ne tik įdomaus vaizdo, bet ir teksto. Kaip ruošiatės naujiems filmavimams? Kokiu savo darbu labiausiai džiaugiatės?  

– Niekada nesiruošiu, nes nežinau, ką sutiktas pašnekovas atsakys ir kaip vystys pokalbį. Mėgstu spontaniškai, čia ir dabar kažko linksmesnio paklausti. Ir dar dzūkiškai. Tada pokalbis vyksta daug mieliau ir turiningiau. Drąsos suteikia ir nemažas pažįstamų žmonių ratas. Pradėjęs šią veiklą, nerimavau, ką ir kaip kalbinti, buvo kažkokia tragedija. Dabar kaip šaukiu, taip ir atsišaukia. Visi pašnekovai vienodai mieli, gal kažkiek emocijomis išsiskiria tie, apie kuriuos reportažas į eterį išeina dar gilią naktį. Ryte žmonės žiūri ir aptarinėja: tai kada gi Danielius miega?     

– Ar bandėte suskaičiuoti, kiek reportažų esate susukęs? Kaip dažnai tenka išbristi ir už Dzūkijos, Lietuvos ribų?  

– Įvairios trukmės filmų į įvairius eterius esu paleidęs apie pusketvirto tūkstančio vienetų. Daugelis jau primiršti, tačiau vos juos pamatęs, prisimenu ten atsitikusius linksmesnius nuotykius. Taip pat ir nesėkmes. Rašau, filmuoju visada, kur bebūčiau. Per atostogas taip pat. Ir nesvarbu, kur tuo metu esu – Palangoje, Rusnėje,  Paryžiuje, Romoje ar Madeiroje. Kitaip nemoku. Bet smagiausia filmuoti namuose, Dzūkijoje.   

– Kokia Jūsų kūrybinė komanda? Juk reikia ir palaikytojų, ir kritikų, kad neužmigtumėte ant laurų?  

– Visada vadovaujuosi karvedžio Napoleono Bonaparto posakiu, kad jei nori gerai padaryti, daryk pats. Filmavimas – juodas darbas, už kurį, deja, dažniausiai niekas neapmoka. Tai daugiau beprotiškas hobis, dažniau įvertinamas pagyromis, o retkarčiais ir panieka. Bet kokiu atveju aš labiausiai dėkingas savo šeimos nariams, kad man netrukdo darbuotis, dėkoju ir pasitaikantiems bendradarbiams.   

– Ar teko patirti juokingų nuotykių filmavimo metu?  

– Visko yra buvę. Įsimintiniausias, kai vestuvių metu Vilniaus civilinės metrikacijos skyriuje, sugedus pagrindiniam fotoaparato objektyvui, su teleobjektyvu bandžiau fotografuoti jaunuosius iš kiek įmanoma toliau, nes jų paprasčiausiai negalėjau įtalpinti į kadrą. Traukiausi traukiausi kuo toliau... Ir kai tik vedėja pasakė „skelbiu jus vyru ir žmona“, dar labiau atsitraukęs, alkūne stuktelėjau nuo lubų iki žemės kabančius krištolus. Kai jie suskambėjo, patikėkite! Gerai, kad nedužo! Man apsilankius ir po dešimties metų prisiminė šį atvejį.