Eval­das Kan­dra­ta­vi­čius: „Dė­ko­ju Aly­taus 8-ajai vi­du­ri­nei, sa­vo mo­ky­to­jams ir tre­ne­riams“

Gy­ve­ni­me vis­kas tu­ri pra­džią. Gal ne vi­sa­da tai su­vo­kia­me iš kar­to, ne­su­reikš­mi­na­me, ta­čiau nu­gy­ve­nus tam tik­rą gy­ve­ni­mo tarps­nį, su­si­ste­mi­nus nu­veik­tus dar­bus, at­ran­da­me tam tik­rų re­zul­ta­tų užuo­maz­gas. Apie tai ne kar­tą esu su­si­mąs­tęs ir aš. At­su­kęs lai­ką at­gal, su­ran­du tas užuo­maz­gas bū­tent Aly­tu­je. No­ri­si pa­mi­nė­ti žmo­nes, ku­rie pri­si­dė­jo, kad re­a­li­zuo­čiau sa­ve sa­vo pro­fe­si­nė­je veik­lo­je. Kal­bant apie ma­no są­sa­jas su spor­tu, rei­kė­tų pra­dė­ti nuo mo­kyk­los. Mo­kiau­si tuo­me­ti­nė­je 8-oje vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je (da­bar – Vidz­gi­rio mo­kyk­la). Mo­kyk­la bu­vo la­bai drau­giš­ka spor­tui, dir­bo kū­no kul­tū­ros mo­ky­to­jai, ku­rie ir pa­tys ak­ty­viai spor­ta­vo. Pri­si­me­nu sa­vo mo­ky­to­ją Rai­mon­dą So­ro­ką. Jis gy­ve­no ki­ta­me Aly­taus mies­to ga­le ir kiek­vie­ną die­ną ta­ke­liu, esan­čiu ša­lia ge­le­žin­ke­lio, bėg­da­vo į mo­kyk­lą ir iš jos. Aš tai ži­nau, nes mo­ky­to­jas bėg­da­vo ir pro ma­no na­mų lan­gus, vis tuo pa­čiu me­tu. Kaip trau­ki­nys, ku­ris dar ta­da kur­suo­da­vo per mies­tą. Ir, kiek ži­nau iš in­ter­ne­to, Rai­mon­das vis dar ak­ty­vus, bė­gio­ja ma­ra­to­nus – ne­įti­kė­ti­na! To­kie žmo­nės puo­šia mū­sų vi­suo­me­nę.

Mo­kyk­lo­je daž­nai bu­vo ren­gia­mos es­ta­fe­čių var­žy­bos „Drą­sūs, stip­rūs, vik­rūs“. Kar­tą po jų prie ma­nęs pri­ėjęs mo­ky­to­jas pa­klau­sė, ar spor­tuo­ju ir už­si­mi­nė, kad esu grei­tas, tai­gi tu­rė­čiau tre­ni­ruo­tis sprin­te. Man, vai­kui, šis ter­mi­nas reiš­kė tiek, kad grei­tai bė­gio­ju. Daž­nai at­sto­vau­da­vau mo­kyk­lai įvai­rio­se mies­to leng­vo­sios at­le­ti­kos var­žy­bo­se.

Aly­tus bu­vo (ti­kiuo­si, vis dar yra) spor­tiš­kas mies­tas, vai­kams siū­lo­mas įvai­rus spor­to bū­re­lių pa­si­rin­ki­mas, dir­ba daug ge­rų tre­ne­rių. Kaip ir ki­tiems, man mo­kyk­li­niais me­tais ne­ki­lo keb­lu­mų iš­ban­dy­ti sa­ve įvai­rio­je spor­ti­nė­je veik­lo­je. Lan­kiau ran­ki­nį, fut­bo­lą. Ge­rai at­si­me­nu fut­bo­lo tre­ne­rį An­ta­ną By­tau­tą – kaip tre­ne­rį, kaip žmo­gų, net jo bal­są at­si­me­nu. To­kius at­si­mi­ni­mus pa­lie­ka stip­rūs žmo­nės, as­me­ny­bės. La­bai gai­la, kad ger­bia­mas tre­ne­ris jau pa­li­ko šį pa­sau­lį.

5-oje kla­sė­je bu­vo su­pla­nuo­tas mū­sų fut­bo­lo ko­man­dos spor­ti­nės kla­sės pro­jek­tas, t.y. mes vi­si į 6-ąją kla­sę tu­rė­jo­me su­si­rink­ti jau 6-oje vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je. Vi­są va­sa­rą vi­sa šei­ma svars­tė­me, ką da­ry­ti. Bu­vo ir pliu­sų, ir mi­nu­sų, bet pri­ori­te­tų są­ra­še nu­lė­mė pliu­sas moks­lui. Li­kau be fut­bo­lo, bet il­gai nuo­bo­džiau­ti ne­te­ko, nes mies­to sta­dio­nas, ku­ria­me vyk­da­vo ir leng­vo­sios at­le­ti­kos tre­ni­ruo­tės, man jau bu­vo ta­pęs ant­rą­ja žai­di­mų aikš­te­le. No­rė­jo­si ten pra­leis­ti dau­giau lai­ko. Tą pa­tį ru­de­nį jau tre­ni­ra­vau­si leng­vą­ją at­le­ti­ką pas il­gų bė­gi­mo nuo­to­lių tre­ne­rį. Vi­siš­kas ne­su­de­ri­na­mu­mas – juk mo­ky­to­jas sa­kė, kad esu grei­tas! Bet tai bu­vo ma­no pa­ties vai­kiš­kas spren­di­mas, o gy­ve­ni­mas dė­lio­jo vis­ką taip, kaip rei­kia. Po pus­me­čio tre­ne­ris iš­vy­ko gy­ven­ti į ki­tą mies­tą. Ma­ne per­da­vė vie­nam iš Lie­tu­vos ve­dan­čių­jų trum­pų bė­gi­mo nuo­to­lių tre­ne­rių Vy­tau­tui Šmid­tui. Jis ta­po ma­no tre­ne­riu.

Pas V.Šmid­tą pra­dė­jau tre­ni­ruo­tis trum­pų nuo­to­lių bė­gi­me, taip va­di­na­ma­me sprin­te. Da­bar aš jau su­pra­tau, ką tai reiš­kia. Šis tre­ne­ris at­sklei­dė ma­no kaip „grei­to vai­ko“ sa­vy­bes – sa­vo am­žiaus gru­pė­se ta­pau ly­de­riu Lie­tu­vo­je. Pa­te­kau į skir­tin­gų am­žiaus gru­pių Lie­tu­vos rink­ti­nes. V.Šmid­to dė­ka ga­lu­ti­nai pa­mi­lau leng­vą­ją at­le­ti­ką ir pa­tį spor­tą. Tai bu­vo sa­vo­tiš­kas ma­no to me­to šlo­vės pi­kas: ly­de­ris Lie­tu­vo­je, pel­nęs pa­gar­bą mo­kyk­lo­je, net gar­bės len­to­je at­si­ra­do ma­no nuo­trau­ka.

Šian­dien ana­li­zuo­da­mas sa­vo gy­ve­ni­mo eta­pus su­pran­tu, kad ma­ne su­pan­ti ap­lin­ka, žmo­nės, li­ki­mas for­ma­vo pa­sau­lė­žiū­rą ir spren­di­mus. Su­ti­kau nau­jų man svar­bių žmo­nių, įsto­jau į tuo­me­tį Lie­tu­vos kū­no kul­tū­ros ins­ti­tu­tą, pa­mi­lau spor­to moks­lą, tre­ne­rio dar­bą.

Nie­ka­da vie­šai ne­bu­vau taip de­ta­liai kal­bė­jęs apie šį sa­vo gy­ve­ni­mo tarps­nį, bet tur­būt at­ėjo tam lai­kas. At­sa­ky­da­mas „Aly­taus nau­jie­nų“ klau­si­mus aš su­pra­tau, kad tai – tas mo­men­tas, apie ku­rį sva­jo­jau jau se­nai. No­riu vie­šai pa­dė­ko­ti mo­kyk­lai, sa­vo mo­ky­to­jams, sa­vo tre­ne­riams, ku­rių dė­ka aš re­a­li­zuo­ju sa­ve pro­fe­si­nė­je veik­lo­je ir sėk­min­gai žings­niuo­ju gy­ve­ni­mo ke­liu. Pa­tir­tis sa­ko, kad daug leng­viau yra ieš­ko­ti pro­fe­si­nio ke­lio, kai prie­ša­ky­je tu­ri ved­lį, mo­ky­to­ją. Jei mo­kė­si­me pri­im­ti mo­ky­to­jo pa­tir­tį bei iš­min­tį, sa­ve re­a­li­zuo­si­me daug leng­viau ir sklan­džiau.

Sėk­mės vi­siems Jū­sų pro­fe­si­nė­je veik­lo­je ir gy­ve­ni­mo ke­ly­je!

Kal­bė­jo­si Sau­lė Pin­ke­vi­čie­nė