Erika Poškevičienė: „Du žodžiai, kuriuos nešuosi, – pagarba žmogui“

  – Kokie pirmieji įspūdžiai apie mūsų gimnaziją? 

– Įspūdžių yra visokių, pirmiausia, aš labai džiaugiuosi, kad yra labai daug protingų, mandagių vaikų. Gera stebėti pamokas, kai vaikai dirba, žino, ko ateina į mokyklą. Labai gera, kai pertraukų metu bendrauja, vaikšto, kalbasi, juokiasi, vadinasi, toks smagus mokyklos gyvenimas.  Bet yra ir tokių dalykų, kurie mane stebina. Ir vienas jų – daug vaikų nesisveikina mokykloje sutiktų žmonių. Aš manau, kad mokykloje bendravimas prasideda nuo pasisveikinimo.  

– Kokiais trimis žodžiais apibūdintumėte mokyklos bendruomenę? 

 – Pirmiausia – didelė. Kadangi esame ilgoji gimnazija, tai mūsų labai daug ir skirtingo amžiaus, nuo mažiausio iki didžiausio. Nuo pirmoko iki dvyliktoko. Labai skirtingi ir norai, ir požiūriai, ir užsiėmimai. Tad, ko gero, didelė, skirtinga, įvairi. Ir stipri. – Ar jau spėjote apsiprasti mokykloje? – Spėjau, tikrai spėjau, tik dar ne visus kabinetus randu. Bet nebijau klausti. Greitai viską ir įsiminsiu.

 – Ar ruošiatės pakeisti dabartines gimnazijos taisykles?

 – Viena tikrai nieko nekeisiu. Visos tvarkos ir taisyklės mokykloje priklauso beveik nuo 800 mokinių ir 100 darbuotojų, taip pat dar yra mokinių tėvai. Jeigu kažką norėsime keisti, tai tarsimės ir keisime kartu.  – Jeigu nedirbtumėte mokykloje, kur norėtumėte dirbti?  – Kažkada galvojau ir tokio atsakymo neradau. Svarsčiau, kuo dar galėčiau būti. Siaučiant kovidui, kai buvo uždarytos ligoninės, lankyti buvo negalima, aš ėjau savanoriauti į ligoninę, svarstydama, ar galėčiau dirbti tokį darbą. Ne gydytoja, bet paprasta slaugytojų padėjėja, padėti žmonėms atlikti bet kokį darbą, kokį jie dirba ligoninėje. Tai galėčiau. Ar norėčiau? Nežinau. Bet žinau, kad galėčiau. Esu išbandžiusi visokių darbų. Vasarą esu važiavusi ir dirbusi užsienyje įvairius darbus: padavėja restorane, registratore viešbutyje, namų, bažnyčios tvarkytoja. Esu įvairių sričių išbandžiusi, bet labiausiai patinka būti mokytoja.

– Koks buvo pirmasis Jūsų darbas? 

– Jeigu toks be mokytojos, tai kai buvau mokinė, esu dirbusi darželyje, auklėtojos padėjėja, šeimininkute. 

 – Kuo norėjote būti, kai buvote vaikas? 

– Nenustebinsiu, bet iš tikrųjų visuose mano piešiniuose matyti, kad aš norėjau būti mokytoja. Nežinau, ar man nuo vaikystės įkalbėjo, ar aš iš tikrųjų taip norėjau. Nenorėjau būti jokia kosmonaute nei niekuo kitu. Vienu metu buvau užsimaniusi būti pardavėja, bet, matyt, trumpai ir nelabai norėjau, kad ja netapau. – Kokia užklasine veikla užsiėmėte, kai buvote mokinė? – Lankiau krepšinio, rankinio, tinklinio būrelius, taip pat esu lankiusi orientacinį sportą. Grojau kanklėmis, pianinu.  – Kokie Jūsų pomėgiai? – Skaitymas, kelionės, šokiai, tinklinis. – Koks sportas Jums labiausiai patinka? – Tinklinis. – O kokia mėgstamiausia gėlė? – Kardeliai. Gražu ir astra, ir bijūnas. Patinka paprastos, neįmantrios gėlės. – Kokia knyga Jums padarė didžiausią įspūdį?  – Laisvalaikiu skaitau tokias nesudėtingas kriminalines-detektyvines knygas. Man jos tiesiog patinka. Taip pat man patinka knygos apie mūsų istorines asmenybes, istoriniai romanai. Įdomu skaityti ir kaip romaną, ir kaip istorinę knygą. Dar apie lyderystę ir asmeninį augimą skaitau, nes to man reikia pačiai kaip asmenybei tobulėti ir kad galėčiau kuo geriau, sklandžiau dirbti su žmonėmis.  

– Koks įžymus žmogus Jums padarė įspūdį?  

– Didžiausią įspūdį paliko susitikimas su prezidentu Valdu Adamkumi. Aš jį labai gerbiu ir tikrai džiaugiuosi, kad turėjau galimybę pabendrauti. Panašiai kaip jūs dabar manęs klausinėjate, tai ir mes su kita savo kolege, mokytoja, važiavome su šešiais vaikais į prezidentūrą, kur mus priėmė Jo Ekscelencija. Šis susitikimas, prezidento požiūris į kitus žmones man labai įsiminė ir svarbu iki šiol. Tai, ką sakė Valdas Adamkus, – pagarba žmogui. Labai svarbu ne tai, su kuo tu susitinki, su kokiu įžymiu žmogumi tu nusifotografuoji, bet ką iš to susitikimo išsineši. Man tas susitikimas, tai, ką aš iš jo išsinešiau, du žodžiai, kuriuos aš visą laiką nešuosi ir stengiuosi, kad jie būtų mano gyvenime, – pagarba žmogui. Kiekvienam sutiktam.

 – Ko labiausiai bijote? 

– Reikia pagalvoti. Labai bijau žiurkių ir pelių.  

– Ar turite augintinį? Koks gyvūnas labiausiai patinka? 

– Šiuo metu namuose neturiu augintinio, tačiau, kai vaikai buvo mažesni, turėjome namuose dvi kates. Dabar gal ir norėčiau, bet ir sūnus turi dvi kates (iš prieglaudos paėmęs), ir sesė augina katę – pakanka augintinių aplinkoje. – Kokias šalis jau esate aplankiusi? Kuri Jums labiausiai patinka? – Esu apkeliavusi nemažą dalį Europos šalių. Šią vasarą buvau Indonezijoje, Balyje. Tikrai labai patiko. Šita kelionė šviežiausia ir toliausia. Man labai patinka ir Ispanija, ir Italija. Gal daugiausia kartų esu buvusi Ispanijoje, nes ši šalis man labai patinka. 

– Į kurią šalį norėtumėte nukeliauti? 

– Į Norvegiją, Islandiją, Pietų Europos šalis ir, aišku, į Australiją. Dar ir į Kanadą. Labai mėgstu keliauti. – Koks Jūsų didžiausias nuotykis? – Buvo daug ir įvairių. Kai sakiau, kad man patinka bandyti vis kažką naujo, tai didžiausias nuotykis buvo praeitais metais šuolis parašiutu su instruktoriumi. Tas vaizdas ir jausmas – tikrai nepakartojami. Ekstremalu, bet įdomu.  

– Kokia Jūsų mėgstamiausia spalva? 

– Mėgstamiausia mano spalva – mėlyna. Visos spalvos reikalingos. Man patinka spalvingumas. Manau, kad yra spalvos, kurios tinka, ir spalvos, kurios netinka. Ir kartais tai priklauso nuo nuotaikos. – Koks Lietuvos miestas Jums gražiausias? – Manau, kad Alytus. Man patinka, nes tikrai gražus. Turėti du ežerus mieste, tiek miško, parkų ir iš visur greitai pasiekiamą miesto centrą yra tikrai labai daug. Ir veiklų daug: Jaunimo centras, Muzikos mokykla, Sporto mokykla ir kt. 

– Koks mėgstamiausias patiekalas? 

– Nesu išranki maistui, mėgstu beveik viską. Labai patinka ragauti kitų šalių patiekalus. Šiaip patinka aštrus maistas. 

– Ar būtų teisinga pavadinti Jus gurmane? 

– Drąsu taip sakyti, bet tikrai nėra labai jau teisinga. Mėgstu ragauti, bet kai ko, dėl alerginių reakcijų, negaliu, tai nesakyčiau, kad esu gurmanė. Norėčiau, bet nesu. 

– Koks gražiausias vaikystės prisiminimas? 

– Kai augau pas senelius, jų troba buvo tokia, kur vienas galas šildomas, o kitas ne. Šaltoje pusėje būdavo suolas ir seneliai sakydavo, kad, jeigu būsiu gera, kasryt pelytė ten atneš man saldainį. Stengiausi būti gera ir eidavau kiekvieną rytą nuo šiltos krosnies iki to šalto trobos galo pasiimti saldainio. 

– Ar didžiuojatės savo vaikais? 

– Labai. Pirmiausia džiaugiuosi, o tada didžiuojuosi. Gera, smagu, kad jie laimingi, kad turi savo gyvenimo kelią ir kad tiesiog laimingai gyvena. Didžiuojuosi, nes man atrodo, kad vaikai mane praaugo. Ir ne tik ūgiu, bet ir savo pasiekimais. 

– Kas Jums teikia džiaugsmą?  

– Ko gero, skambės paprastai, bet iš tikrųjų šeima. Paprasti dalykai. Aš turiu sūnų ir dukrą. Jie jau dideli. Bet buvimas su jais, su sesės šeima man teikia didelį džiaugsmą. Taip pat kelionės, skaitymas ir įvairūs neišbandyti, nepatirti dalykai. Man patinka atrasti, pažinti, išmokti naujų dalykų. 

 Dėkojame.