Dzūkavimas – tarsi regiono melodija

– Kodėl prie Jūsų pavardės dar rašoma Raistinė? Čia pagarbos Dzūkijai ženklas?

– Raistinės pseudonimas prie mano pavardės reiškia švelnų prisilietimą prie gamtos. 

– Kokia, Jūsų akimis žvelgiant, šiandien yra Dzūkija, kaip šis kraštas ir jo žmonės pasikeitė atkūrus Lietuvos nepriklausomybę? Kuo ji skiriasi ir kuo panaši nuo Smetonos laikų? 

– Dzūkija – tai ne tik regionas, bet ir dvasinė būsena. Šis kraštas išlaikė savo stuburą, bet išmoko lankstytis vėjams – tiek istoriniams, tiek ekonominiams. Prezidento A. Smetonos vizitai į mano krašto širdį – Daugus, liudijo didelę šios vietovės svarbą. 

Tada Daugai buvo ne tik geografinis, bet ir kultūrinis taškas – čia buvo medžiojamieji plotai, gražūs ežerai, ir svarbiausia, žmonės, kurie labai saugojo savo lietuvybę. 

Kiek teko girdėti iš senų žmonių, kurie jau amžiną atilsį, tarpukario Dzūkija buvo kaimiška, konservatyvi, bet labai gyvybinga. Dzūkai tada garsėjo grikiais, babkomis, drevinėmis bitėmis, o jų kalba – dzūkavimas – buvo tarsi regiono melodija. Tai – kraštas, kuris išlaikė sielą – ir tą sielą aš dar randu žmonėse, gamtoje, net tyloje. 

Tai ne kraštas, o širdies būvis. Tačiau šiandien daug kas pasikeitė, nes daug jaunimo emigravo ir sunku patikėti, kad jie ten gerai įsitvirtinę kada nors sugrįš. 

Ar išvažiuodami jie pasiėmė savo krašto vertybes? Vieni pasiėmė, o kiti – ne.

– Išeinate pasivaikščioti po Dzūkijos miškus, kuo jie šiandien skiriasi nuo Jūsų vaikystės, jaunystės dienų?

– Labai skaudu man šiandien kalbėti apie miškus. Mes jau nesame girių karaliai, deja. Mums ir nereikia tų karūnų, bet kai pamatai vežamus nukirstus jaunus medžius– vos atlaiko širdis. Tai mūsų didžiausias turtas. 

Prieš porą dešimtmečių dar mačiau savininkų kertamus miškus, bet jie būdavo atsodinami. Dabar, bent jau man, tokių stebuklų netenka matyti.

– Kaip per pastaruosius dešimtmečius pasikeitė Jūsų gimtieji Daugai? Ar galima sakyti, kad šiandien šis miestas yra ryškus lietuvybės ir kultūros puoselėtojas?

– Jautriai reaguoju į Daugų miestelio pulsą. Miestelis tokioje vaizdingoje vietoje galėtų šiandien tapti kultūrine Dzūkijos širdimi. Daugų (Didžiulio) ežeras – tai gyvos gamtos stebuklas, kuris galėtų tapti turizmo ašimi, jeigu miestelyje atsirastų daugiau infrastruktūros bendruomenės ir kultūros renginiams. 

Daugai neturi bendruomenės namų, kurie būtų ne tik erdvė koncertams, parodoms, bet ir vieta susitikimams, edukacijoms, tradicijų dalijimuisi. 

Yra apleisti žydų maldos namai (vadinamoji žydų škala), tai – vertingas paveldas. Ir jeigu juos būtų galima atkurti su pagarba istorijai, būtų galima sukurti ne tik atminties vietą, edukacinę ir kultūrinę erdvę, kuri praturtintų ne tik vietinius, bet ir atvykstančius. 
Galima būtų surengti netgi parodą apie Daugų miestelio daugiakultūrinę istoriją. Deja, šis pastatas parduotas privačiam asmeniui. 
Rajono savivaldybė padarytų labai gerą darbą – išpirkdama šį pastatą. Net sovietmečiu čia buvo kultūros namai, šokiai, kinas. 

– Pastaraisiais metais Jūsų kūryba tarsi liudija, kad iš naujo atrandate Dzūkiją? Kodėl iš Vilniaus grįžote gyventi į tėviškę?

– Dzūkijoje gimiau, užaugau, tad nors ilgą savo gyvenimo laikotarpį praleidau gyvendama Vilniuje, meilės savo kraštui nepraradau. Sunku buvo priprasti prie miesto gyvenimo, bet dažnai lankiausi pas tėvelius ir savame krašte surasdavau užuovėją.

Svajodavau apie tai, kaip būtų gera sugrįžti į ten, iš kur išėjau. Bet sugrįžti, kai nesi viena, o turi šeimą, auga ir mokosi dukra – tiesiog negali.

Grįžau prieš 7 metus, po auto įvykio, suluošinta, sužalota, nes tada negalėjau užlipti į gyvenamojo namo penktą aukštą. Dabar jau galėčiau, bet nenoriu. Man čia gera.

... Visą straipsnį rasite naujausiame laikraščio „Alytaus naujienos“ numeryje (60/14120). Jį įsigykite miesto parduotuvėse „Aibė“, „Čia market“, prekybos centruose „Iki“, „Maxima“, „Norfa“, „Rimi“ ir kitose spaudai draugiškose vietose. Pigiausias būdas skaityti – laikraštį užsisakyti ir jį antradieniais bei penktadieniais gauti į namus ar darbą. Užsiprenumeruoti galite jums patogiu metu „Perlo“ mokėjimo skyriuose arba darbo dienomis iki 15 val. mūsų redakcijoje (S. Dariaus ir S. Girėno g. 4-2, Alytus, tel. 0 315 51956).

Prenumerata priimama ir „Lietuvos pašte“, tačiau dėl pašto antkainio – didesne kaina. Dėkojame visiems, laikraštį užsisakantiems metams. Redakcijai tai yra svarbiausia palaikymo žinia ir pati didžiausia parama, leidžianti išlikti, sėkmingai gyvuoti ir leisti nepriklausomą (tik nuo jūsų – skaitytojų, prenumeratorių priklausomą) laikraštį. 

Daugiau apie laikraščio prenumeratą, nuolaidų akcijas – ČIA.